Vasario 16 – ąją Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Arūnas Degutis tradiciškai švenčia ne buvusių bendražygių politikų , o artimųjų ir bičiulių rate. Nes nesiilgi politikos, nors dalyvavo mūsų valstybės atkūrime nuo pat pirmųjų neformalių judėjimų.
Buvęs sąjūdietis, Atkuriamojo Seimo Aukščiausios tarybos deputatas, ėjęs atsakingas pareigas Vyriausybėje, buvęs Europos Parlamento narys, A. Degutis su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais pasidalino savo prisiminimais bei įžvalgomis. Anot pašnekovo, vienus jos galbūt šokiruos, o kitus, priešingai – privers blaiviau mąstyti.
KGB tirštino baimės atmosferą
Jūsų, Arūnai, dar jaunas veidas su garbanų kupeta gerai matyti tarp mitinguotųjų prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987m. Kuo gyvenote, ką veikėte Sąjūdžio išvakarėse?
Buvau „jaunasis specialistas“, pabaigęs ekonomikos studijas Vilniaus universitete, dirbau sostinėje, Lietkoopsąjungos revizijos valdyboje revizoriumi. Bet 1983 m. buvau priverstas išeiti iš darbo, nes mane agresyviai verbavo KGB. Manimi susidomėjo ideologinės kontržvalgybos padalinys darbui su emigracija, nes užsienyje turėjau įtakingų giminaičių. Mano mamos pusbrolis Vytautas Kamantas (užpernai išėjęs anapilin) net 3 kadencijas buvo Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkas. Tai buvo gausiausia bei įtakingiausia organizacija, jungusi visas lietuvių bendruomenes užsienyje. Tiesa, ji nebuvo tokia politizuota, kaip Kazio Bobelio vadovaujamas VLIK‘as (Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas – red. past.), teikęs pagalbą disidentams, ar Katalikiškas šalpos centras, rėmęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimą. Pasaulio Lietuvių bendruomenė labiau rūpinosi kultūra, tačiau buvo įtakinga, užsiėmė lobizmu, bendravo su JAV kongresmenais ir senatoriais.
Po nepavykusio KGB verbavimo palikau tarnybą ir ėmiausi pripuolamų darbų, net bažnyčias restauravau kartu su Vytautu Bogušiu (vėliau Lietuvos Respublikos Seimo narys – red. past.). Kadangi iš dalies nukentėjau dėl bendravimo su „antitarybinias elementais“, tai šie savo ruožtu pagelbėjo man susirasti darbus. Žinojau, kad esu stebimas – neužverbuoto asmens KGB nepaleidžia lyg niekur nieko, vėliau sužinojau, kad man buvo užvesta baudžiamoji byla ir tik ieškoma progos mane pasodinti.
Ar nebuvo baisu?
Buvo, tačiau ilgainiui supratau, kad KBG nėra tokia baisi, kokia siekė atrodyti. Žmonėms buvo įvaryta daug baimės, kad mažiau darbo tektų agentams. Baimė kontroliavo žmones, galima sakyti, iš vidaus. Disidentai, su kuriais palaikiau ryšius, supažindino mane su mano teisėmis, kad galėčiau apsiginti, kai anie pradeda spausti ne teisinėm priemonėm, o bauginimu..
Po to atėjo perstroika, daugelis dalykų KGB prarado „aštrumą“. Jau nesijautėme vieniši: Estijoje ir Latvijoje buvo įkurti Liaudies frontai, o iš Laisvės Lygos disidentų iniciatyvų, kurias palaikė vis labiau bruzdanti visuomenė, išaugo Sąjūdis, vėliau formalizavęsis į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį (LPS). Visi panašūs judėjimai buvo Michailo Gorbačiovo paskelbtos perestroikos išdava, ir Maskva ėmėsi daryti įtaką jiems, net vadovauti, kad suvaldytų politinę padėtį. Net LKP buvo inspiruota Maskvoje lietuvių komunistams neryžtingai tūpčiojant. Populiarinant vietinius „persitvarkiusius“ komunistus buvo surežisuotas ir Vilniaus Katedros grąžinimas tikintiems.
Kremliaus dirigavimas perestrokai
Tvirtinate, kad Sąjūdžiui buvo diriguojama iš Kremliaus?
Net neabejoju tuo. Sąjūdį inspiravo, prižiūrėjo ir įtakojo Maskva. Tai liudija gausybė faktinės medžiagos, taip pat ir mano patirtis. Prisiminkime, kur buvo Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas ir kas jam pradžioje vadovavo.
Mokslų akademijoje1988 m., kuriam ir pirmininkavo akademikas Eduardas Vilkas. Bet kas gi buvo toji Maskvos ranka Lietuvoje?
Liberalioji mūsų inteligentijos dalis, kuriai viešai ėmėsi vadovauti E.Vilkas. Jie siekė perimti iniciatyvą, tapti naujojo judėjimo galva. Tačiau per tą lemtingą susirinkimą Vytautas Landsbergis netikėtai paprašė žodžio ir jį gavo: nuo to momento įvykiai pakrypo kita, Maskvai nepalankia kryptimi. Tai padarė Sąjūdį gerokai radikalesniu: Maskvos scenarijus žlugo, tačiau neilgam. Maskva visada turėjo savų žmonių, kurie atsigriebė kiek vėliau.
Gal tiktai pėstininkų, informatorių?
Tikrai ne. Rūpinausi Sąjūdžio Sąjūdžio spauda, o šią taip pat prižiūrėjo KGB. Vėliau dalyvavau komisijoje KGB veiklai Lietuvoje tirti, taigi su įrodymais esu gerai susipažinęs. Susipažinau ir su buvusiais KGB karininkais perėjusiais dirbti į mūsiškį VSD.
Bet juk Sąjūdžio spauda buvo pavojinga sovietams, nelegali!
Pusiau legali. „Sąjūdžio žinias “ leido Arvydas Juozaitis, Artūras Skučas, Alius Šepkus ir kiti, aš rūpinausi techniniais reikalas. Man išvykus į JAV, mane pavadavo žmona Arūnė, dizainerė, dirbusi kartu su Domantu Vildžiūnu. Mūsų namuose Vilniuje, Šnipiškėse, vienu metu buvo įsikūrusi redakcija bei spaudos sandėlys. O spausdinimu rūpinosi KGB agentas pravarde „Vikaras“. Jo žinioje buvo didžioji dalis lėšų, jis turėjo ryšių su visomis spaustuvėmis Vilniuje.
Tomis pačiomis, kur buvo spausdinama „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa?
Ne visai, bet visos dauginimo priemonės buvo žinomos ir kontroliuojamos KGB. „Vikaras“ dirbo ne tik Lietuvai, perestroikinės spaudos leidybą ir platinimą jis organizavo ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose.
Sunku patikėti, kad tai nevaržė leidinio žodžio laisvės.
Šia proga nekukliai pastebėsiu, kad mano iniciatyva „Sąjūdžio žiniose“ buvo išspausdinti slaptieji Molotovo – Ribentropo pakto protokolai ir paleisti didžiausiu įmanomu tiražu, nors pasirašyti to skandalingo numerio redaktoriumi niekas neišdrįso.
Valdžia rėmė Sąjūdį
Vadinasi, ir to numerio spausdinimą organizavo „Vikaras“... Gal galite atsikleisti tikrąjį jo vardą?
Jis ir pats mums buvo tuomet prisipažinęs. Tai Rimantas Grainys. Jo nebėra gyvo: 1995 m. jis buvo susprogdintas automobilyje prie Vyriausybės rūmų Vilniuje.
Prisimenu tą rezonansinę žmogžudystę: žuvusysis buvo vadintas „prieštaringai vertinamu verslininku“. Bet juk algų sąjūdiečiams KGB nemokėjo?
Ne, tačiau rėmė kitokiais būdais. Mano bendražygis Petras Vaitiekūnas (vėliau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – red. past.), su kuriuo ėmėmės Sąjūdžio spaudos baro, buvo Fizikos instituto mokslinis bendradarbis ir sėdėjo kabinete kartu su 5 kolegomis. O ėmęsis leisti „Sąjūdžio žinias“, gavo dvivietį kabinetą ir ten galėjo daryti ką tinkamas, visiškai užmetęs tiesioginį darbą. „Kontora“ pasodino šalia jo „kuratorių“, ir šie stebėjo, ką Petras spausdina, su kuo susitinka, net kokius tiražus platina. Petras buvo labai geras sąjūdietis, kiek žinau, LTRS KGB jam vieninteliam buvo paruošusi kaltinamą „tėvynės išdavimu“ ir pasirengusi išsiųsti Maskvai.
Gal tai tik sovietinė betvarkė? Apvogti valdžią ar darbovietę buvo įprastas reikalas.
Ne, tai reiškė, kad mus netiesiogiai finansavo, išlaikė. Tuometinė valdžia rėmė Sąjūdį siekdama jį kontroliuoti. Kartą nusprendėme iš Petro darbovietės paskambinti į „Laisvės radiją“ – ir mus sujungė iškart, nors tuo metu kartais to tekdavo laukti iki paros. Kalbėjau kiek norėjau. Sakiau Petrui: „Pamatysi, iš tavęs nė nepaprašys susimokėti“. Taip ir buvo. Vėliau ir kunigui Alfonsui Svarinskui skambindavau į Ausburgą, Vokietiją – vėlgi nemokamai.
Bet juk kasėtės po SSR pamatais!
Maskva tuo metu pati jau buvo suskilusi: liberalai Michailas Gorbačiovas ir Aleksandras Jakovlevas iš vienos pusės, iš kitos – seno raugo komunistai, griežtų priemonių prieš buntovščikus šalininkai. Skilo net ir KBG, o kai kurie LTSR saugumo karininkai parašė atvirą laišką perestroikai palaikyti. Po Sausio įvykių į atsargą buvo priverstas išeiti LTRS KGB pirmininkas E.Eismuntas, nepritariantis karinės jėgos panaudojimui prieš taikius žmones.
Ką nutyli buvę sąjūdiečiai
Bet kodėl apie Maskvos įtaką Sąjūdžiui ir dabar nutylima?
Nes apie Sąjūdį dabar daugiausia šneka tie patys „vidaus karą“ laimėję liberalai. Kas girdi šiandien Antaną Terlecką? O Romualdas Ozolas, tarkim, kategoriškai neigia, kad Sąjūdis buvo inspiruotas Maskvos. Siūlyčiau pasiskaityti ne tokių signatarų prisiminimus, o Eglės Vitting –Marcinkevičiūtės esė „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Ten daug tiesos.
Ar ne todėl grupės intelektualų reakcija į šią jaunos filosofės publikaciją buvo labai skausminga? O kaip gi į Lietuvos išsivadavimo judėjimą reagavo Amerika? Berods jūs pirmas kaip Aukščiausios tarybos deputatas, užsienio reikalų komiteto narys, atsakingas už ryšius su JAV bei Kanada, lankėtės JAV kartu su Vytautu Landsbergiu?
Taip, mums buvo surengtas vizitas pas prezidentą Georgą Bushą vyresnįjį. Tuo metu visa Amerika buvo progorbačioviška, mus, lietuvius, visaip mėginta protinti ir stabdyti, kad negandintume reikalų Gorbiui. Amerikiečiai buvo neatgavę realybės jausmo. Aukščiausio lygio kuriozas, kai likus 3 ar 4 dienoms iki Sovietų Sąjungos sugriuvimo G.Bushas išrėžė metais pavėluotą kalbą apie tai, kad viskas gerai, reikia tik tęsti Gorbačiovo perestroiką.
Keistu rusu susidomėjo FTB
Ar Europa reagavo panašiai? Berods ir ją labiau domino pirmosios Kremliaus damos aprėdai .
Visi Vakarai buvo progarbačioviški, tačiau siekėme platinti užsienyje žinią apie Lietuvos siekius. Po 1991 m. sausio įvykių vykau į Šveicariją, į Raudonojo kryžiaus būstinę, vežiau V. Landsbergio pasirašytą laišką su protestu prieš sovietų desantininkų ir vidaus kariuomenės įsiveržimą į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Vilniuje. Jei prisimenate, ten slėpėsi iš Sovietų armijos pasitraukę lietuviai kariai, o desantininkai juos gaudė ir vežė nežinoma kryptimi.
Vykau ir į Varšuvą, kur per Vakarų valstybių ambasadorius Varšuvoje buvo išplatinti laiškai apie mūsų pasiryžimą siekti nepriklausomybės ir prašymus pripažinti atkurtą valstybę. Į užsienį vykdavau pusiau legaliai, už savo pinigus (valstybė jų neturėjo, išlaidas mums kompensavo vėliau), kad išvengčiau sekimo. Tuometinis valstybės vadovas V.Landsbergis palaimindavo ir gan avantiūristiškas idėjas.
Tačiau linksmiausia buvo, kai 1989 m. man lankantis JAV, manimi susidomėjo FTB (Federalinio Tyrimo Biuras – red. past.). Dėdė V.Kamantas mane supažindino su išeivijos aktyvistais ir įsuko į propagandinę veiklą. Susipažinau su rusų bei kitų tautybių disidentais, dalyvavau JAV prezidento Ronaldo Reagano priėmime, važinėjau po visą Ameriką, pasakojau apie tikrają perestroiką ir Sąjūdį, tačiau, matyt, pernelyg tiesmukiškai vertinau M.Gorbačiovo politiką. Mane ėmė sekti FTB...
Kodėl jumis susidomėjo?
To paties sunerimęs klausiau ir Petro Klimo, specialaus FTB agento Niujorke. Buvo gana kurioziška kai dėl antitarybinių pasisakymų per savo dėdę buvau įspėtas FTB. Tačiau P.Klimas mane nuramino, kad Mičigano federalai, matyt, buvo be aktyvaus darbo, o čia pasitaikė keistas rusas, šnekantis nei šį nei tą, tad ir pradėjo jį ganyti...
Kuris sekimas buvo baisesnis?
Nė vienas nebuvo malonus, o ypač atviras KGB operatyvinio – techninio padalinio spaudimas. Vėliau tyčiomis įsirašiau į Komisiją KGB veiklai Lietuvoje tirti ir sužinojau, kad mane bandęs verbuoti papulkininkis buvo atsakingas už visą agentūrinę veiklą užsienyje – „Laisvės radijo“, „Amerikos balso“, „Vatikano radijo“ ir pan. Vėliau jis tapo Lietuvos VSD karininku.
Maskvos lokomotyvas vis dar traukia?
Ar toks atsivertimas – tipinis atvejis?
Nemaža dalis KGB karininkų sovietų Lietuvoje panašiai atsivertė ir vėliau tapo mūsų VSD darbuotojais. O mūsų bėda – klaidingas įsivaizdavimas, kad tokios organziacijos kaip KGB yra vienalytės, ir kad Sąjūdis buvo tarsi kumštis... Toli gražu. Tarp Sąjūdžio aktyvistų KGB turėjo savų žmonių – kai kurie laikomi itin nusipelniusiais Lietuvai po šiai dienai... Todėl dabar juokas ima, kai su komjaunuolišku uolumu buvę Sąjūdžio lyderiai ar „Gimtojo krašto“ darbuotojai naršo prezidentės Dalios Grybauskaitės „raudonujų pėdsakų“. Tipiška promaskvietiška provokacija, ir dar be jokios logikos.
Ir Sąjūdžio radikalai nebuvo vieningi, o liberalai dėl to tiktai rankas trynė ir netruko tuo pasinaudoti. Su Maskvos koordinavimu pasistengta pakeisti V.Landsbergį, tuomet Aukščiausios Tarybos pirmininką. Buvo pasiūlyta įsteigti prezidento instituciją – tai, beje, 1990 m. siūlė ir Česlovas Juršėnas! Ir V.Landsbergis, jau prarandantis populiarumą bei dalies radikalų palaikymą, prarijo tą jauką „bičiulių“ įkalbėtas ir jau būdamas tikras, kad laimės 1992 m. Seimo, o vėliau ir prezidento rinkimus. Tačiau viskas pasisuko kitaip: į valdžią atėjo buvusieji komunistai su Algirdu Brazausku priešaky, o LDPP net pritrūko narių valdžios kėdėms užsėsti. Ne tik V.Landsbergis viską prarado – ir radikalai, ir Sąjūdis, bent jau toks, kokį įsivaizdavo ir rėmė žmonės. Visa Lietuva įsėdo į naujai perdažytą sovietinį vagoną su lokomotyvu Maskvoje. Ir rieda iki šiol....
Ir vėl mūsų laukia prezidento rinkimai , o kur dar išmėginimai dujomis, laisvu atomu ir Kremliaus varinėmis triūbomis... Kokias praeities pamokas, gerbiamas Arūnai, turėtume išmokti?
Palinkėčiau daugiau kritinio mąstymo, mažiau emocijų, balsuoti „už“ , o ne „ prieš“. Gerbti savo valstybę ir jos žmones. Pradėti keistis nuo savęs, o ne bandyti permesti atsakomybę aplinkiniams.
Rūta Klišytė VL žurnalistė
