Valstybės sukūrimo dienos proga galima pasikalbėti ne tik apie kunigaikščius, Karalių Mindaugą, krikštą ir karūnas. Tai gera proga apsidairyti ir palyginti save su kitais.
Kai prieš keletą metų Taline driokstelėjo Kremliaus pakurstytų rusų riaušės dėl bronzinės iškamšos okupacinės kariuomenės kariškiui – pavyko įsitikinti, kad Estija yra valstybė, turinti orumą ir stuburą. Kad ir ką viauksėjo Maskvos kalbančios galvos, kad ir kaip, skanduodami Rossija, Rossija sklaidėsi girtų pašlemėkų minia, o „bronzinis karys“ nukeliavo ten, kur jam vieta – į kapines.
Estijos valstybė oriai ir ramiai susitvarkė ne tik su alkoholio parduotuves plėšusiais ir automobilius deginusiais „Rusijos patriotais“, bet ir su aršiomis, organizuotomis kibernetinėmis atakomis, ekonominiu bei politiniu spaudimu. Todėl šiandien apžvalgininkai ir patys estai nurodo, kad santykiuose tarp Estijos piliečio ir valstybės yra kur kas mažiau įtampos bei nepasitikėjimo. Tai dėsninga. Kaip dėsninga ir tai, kad estai kur mažiau linkę emigruoti iš savo šalies, nespinduliuoja neapykantos jos institucijoms. Ne viską čia lemia geresnė ekonominė būklė.
Provincija vietoj valstybės
Lietuvoje ne tik negalime nusikratyti sovietinio „paveldo“ buožgalviais, kuriems vieta turėtų būti Grūto parkas. Prieš keletą savaičių, dalyvaujant šalies politikams buvo išniekinta vieta, kurioje kitados griaudėjo Sąjūdžio mitingai ir išdidžiai buvo keliama Lietuvos trispalvė.
Dabar čia susirinko minia, kuri šventė Rusijos nepriklausomybės (turbūt nuo savo buvusių kolonijų) dieną. Iš esmės priešiškos valstybės, kurios „sulaikymo strategijas“ kurpė valdančioji partija, penktoji kolona atvirai demonstravo savo panieką bedantei Lietuvos politikai. Savaime tai jau nebėra keista. Į tai kryptingai eita daug metų.
Vilniuje nėra Londono ar Dublino namų, bet Maskvos namams sostinės savivaldybė rado ir lėšų ir entuziazmo. Lietuva vykdo bendras su Rusijos FSB operacijas prieš savo piliečius (Eglės Kusaitės atvejis), persekioja nuo Rusijos persekiojimų pasislėpti mėginusius čečėnų pabėgėlius. Gatajevų šeimos tragediją nutraukė tik Suomijos antausis Lietuvos teismams, o mūsų teismų viršininkas Gintaras Kryževičius ir jo svita apsimetė, kad niekas neįvyko, nors šiaip mėgsta kai kuriuos kolegas išvadinti pūliniais ir gangrenomis. „Nieko nenutiko“ ir generolui Gediminui Grinai, kuris nė nemano institucijos vardu atsiprašyti E. Kusaitės, Maliko ir Khadizhat Gatajevų, velionio Vytauto Pociūno artimųjų. Taukšdamas apie tai, kiek daug žino apie priešiškos valstybės kėslus, jos perkamą žiniasklaidą ir įtaką, generolas nepastebėjo, kad daugeliui ne tik atvirai Maskvos globos besišaukiančių Lietuvos rusų, bet ir daugeliui lietuvių sava valstybė yra tapusi priešu arba kažkuo,su kuo reikia vienaip ar kitaip kovoti.
Neatsiperkantis „pragmatizmas“
Rusijos kultūriniame rūme tvirtai įmūrytai Lietuvai, o tiksliau nemažai daliai jos politinio ir teisinio elito būdinga kartoti užkeikimus apie gerą kaimynystę ir pragmatizmą. Į valdžią atėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmus savo mėnesius aktyviai stengėsi įtikti Maskvai ir Minskui, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, nei dujos atpigo, nei Vladimiras Putinas atvyko ten, kur jį taip entuziastingai mėgino prisišaukti. Ir teisingai. O kam važiuoti pas tuos, kurie patys linkę lankstytis ir laukti malonių?
Tad visiškai ir nekeista, kad Lietuvoje provincialiomis formomis atsikartoja ir Rusijos „demokratijos“ keistenybės. Kad generolai gąsdina visus nematoma priešo ranka, o jo pavaldiniai rengia bendras operacijas su tos pačios valstybės, kuri turima omenyje kalbant apie tas „rankas“, kolegomis. Kur teisingumą daugelis piliečių laiko atrankiniu, o pačias valstybės institucijas – butaforinėmis. Taigi, kai piliečiai netiki savo valstybe ir nenori mokėti jai mokesčių, riaušių Lietuvos penktajai kolonai kelti nereikia. Galima švęsti.
