Prieš prasidedant Seimo rudens sesijai Prezidentė pateikė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansinės kontrolės įstatymo pakeitimus. Jų esmė – uždrausti juridiniams asmenims finansuoti politines partijas ir politines kampanijas bei sumažinti leistiną aukos dydį fiziniams asmenims.
Siekis sumažinti bendrą pinigų, skirtų politinėms partijoms, kiekį – sveikintinas, kaip ir tai kas surašyta pateikto įstatymo projekto aiškinamajame rašte: „Politinių partijų priklausomybė nuo juridinių asmenų aukų Lietuvoje yra labai didelė. Rinkimuose turi varžytis politikai ir jų idėjos, tačiau esama finansavimo tvarka neskatina partijų konkuruoti idėjomis. Šiuo metu Lietuvos politiniame gyvenime dominuoja konkurencija pinigais. Interesų grupė partijas gali finansuoti apeidama maksimalias leistinas aukų ribas partijas finansuojant per įvairias giminingas įmones ir organizacijas“. Šias tiesas ne kartą yra akcentavę ir tos neparlamentinės partijos, kurių tikslas veikti konkuruojant idėjomis ir programomis.
Tačiau vien tik tokios siūlomos įstatymo pataisos, jeigu jos bus priimtos, problemų neišspręs. Juolab negarantuos demokratinių rinkimų ir neužtikrins konstitucinių nuostatų vykdymo, kaip pavyzdžiui, 25 straipsnio punkto, kuriame sakoma, kad „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Bus sunaikinti paskutiniai daugiapartinės sistemos likučiai taip pat ir partijos, veikiančios iš idėjos.
Todėl neatsiejamu Prezidentės pataisų siūlymu turėtų būti pataisa dėl biudžetinio finansavimo perskirstymo. Šiuo metu į biudžetinį finansavimą iš esmės gali pretenduoti tik Seimo partijos. Mąstant iš verslininko pozicijų – atrodytų viskas logiška. Tačiau mes kalbame apie demokratijos veikimo mechanizmus. Šis skirtumas šiek tiek buvo suvoktas dar 2004-2008 m. Seimo kadencijos metu.
Tuometinės Teisingumo ministerijos bei Prezidento V. Adamkaus pateiktose Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansinės kontrolės įstatymo pataisose buvo siūlymas biudžetinį finansavimą dalinti į dvi dalis: 10 (20) proc. biudžetinių lėšų paskirstoma kaip bazinė išmoka po lygiai visoms veikiančioms (būtent veikiančioms) partijoms, kita dalis – pagal rinkimų rezultatus, įvertinant gautus balsus. Tokiu būdu atsiranda galimybė partijoms, kurių veikimo nuostatos – ne valdžia bet kokia kaina, o principinga ir idėjomis remta politika, išgyventi. Tokiam siūlymui tuomet savanaudiškai pasipriešino parlamentinės partijos.
Kalbėti apie politinių organizacijų biudžetinį finansavimą nepopuliaru, todėl dažnai politikai šiuo klausimu viešai nediskutuoja. Tačiau biudžetinis finansavimas iki šiol buvo ir yra pagrindinis parlamentinių partijų gyvavimo šaltinis. Siekiant didinti partijų konkurenciją, norint politinių varžytuvių ideologijomis, idėjomis, programomis, didinti biudžeto dotacijų partijoms tikrai nereikia.
Taip pat reikia suprasti, kad finansavimą turi gauti tik veikiančios politinės organizacijos, t.y. tos, kurios ne tik turi reikiamą narių skaičių, savo atstovus Seime ar savivaldybių tarybose, bet ir aktyviai veikia tarprinkiminiu laikotarpiu – teikia siūlymus, vykdo kitą įstatuose numatytą veiklą. Teisingumo ministerijos, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovams tokiu atveju tektų aktyviai stebėti partijų veiklą. Neabejotinai tuomet ir paaiškėtų, kad iš keturių dešimčių registruotų politinių organizacijų realiai veikiančių tėra mažiau nei pusė. Ir iš tos pusės anaiptol ne tik parlamentinės partijos.
Kalbant apie fizinių asmenų paramą partijoms neturėtų būti aukotojų, nedeklaravusių savo pajamų ir turto. Todėl visų pirma būtinas visuotinis pajamų, išlaidų ir turto deklaravimas. Norint, kad partijų veiklai įtaką darytų ne finansinės grupės, o piliečiai, prasminga suteikti galimybę partijas remti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalimi (tarkim, iki 1 proc.) – taip kaip dabar iki 2 proc. GPM yra remiamos švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos.
Galvojant ne tik apie kovą su politine korupcija, bet ir apie demokratijos stiprinimą įstatyme turėtų atsirasti ir pataisų grąžinančių į eterį tele/radijo debatus, suteikiančių galimybę viešai visoms partijoms ir politikams pristatyti savo programas, idėjas ir pan. Galbūt ir verslas galėtų tapti demokratinių rinkimų sąjungininku. Jeigu, pavyzdžiui, prie VRK būtų įkurtas specialus rinkimų fondas, iš kurio verslo paaukotomis lėšomis būtų suteikiama galimybė rinkėjams nacionalinio transliuotojo kanalais kuo išsamiau susipažinti su rinkimų sąrašais, kandidatais, jų siūlymais ir pozicija. Tokiu atveju turėtume ir atsakymą: ar verslui iš tiesų svarbūs valstybės reikalai, ar tik savi interesai.
Tai, kad Prezidentės teikiamos pataisos sumažintų bendrą politinėms partijoms ir rinkimų kampanijoms išleidžiamų pinigų kiekį – nepakenktų demokratijai. Liūdniau būtų tik tiems, kurie pelnėsi iš tų lėšų. Tad nenuostabu, kad ši Prezidentės iniciatyva patenkinti anaiptol ne visi. Antai „Lietuvos ryto“ žurnalistas tai įvardijo tiesiog kaip „viena iš savireklamos akcijų“.
Norisi tikėti, kad taip atvirai reiškiami interesai, siekiant išlaikyti partijas, politiką, o taip pat ir politinius sprendimus finansinių grupuočių įtakoje, nesutrukdys Prezidentei likti principingai iki galo: ne tik siekiant užkardyti politinę korupciją, bet ir užtikrinant demokratinės, ideologija, principais ir pamatinėmis politikos vertybėmis paremtos daugiapartinės sistemos funkcionavimą.
Violeta Linkienė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
