Dabar jau galima dėlioti paskutinius taškus ant i: Ukraina ir vėl nepanoro eiti Vakarų link, taip pasmerkdama save ir toliau būti visiškai priklausoma nuo Rusijos, kitaip sakant, Kremliaus. V. Janukovyčius, anot D. Grybauskaitės, nelabai suprato ES pasiūlytą Asociacijos sutartį. Tikriausiai. Jei sugalvojo ES siūlyti bendrą sutartį su Ukraina ir Rusija – jis apsijuokė panašiai kaip L. Graužinienė, siūlanti išimtinai nelogiškus dalykus. ES visiškai nereikia jokios, kaip su Ukraina, sutarties su Rusija. ES nėra ta organizacija, kuri norėtų pasitarnauti autoritarinei valstybei ir sustiprinti jos ekonomiką, kad vėliau pati nukentėtų. Kuo silpnesnė bus Rusijos ekonomika, tuo mažiau įvairiausių ekonominių sankcijų sulauks ES valstybės. Ir tuo mažesnė tikimybė, kad Rusija bandys šantažuoti Vakarus gamtinių išteklių tiekimo nutraukimais. Mums, lietuviams, tai itin aktualu: Kaliningrado srityje kaupiamos dujų atsargos, ar tik ne tam, kad būtų galima nutraukti dujų tiekimą į Lietuvą?
V. Putinas pripažino, kad Ukraina negali pasirašyti Asociacijos sutarties, nes tada Rusijos rinką užplūstų europietiškos prekės ir taip pakenktų Rusijos ekonomikai. Rusijos vadovas net nesistengė meluoti: Ukrainai ta sutartis būtų naudinga, bet Rusijai – labai nenaudinga. Todėl V. Janukovyčius jos ir nepasirašė. Ukraina ir toliau skęs ekonominėse problemose, ir vargu ar dar kada nors bus bandoma ją traukti Vakarų link. Tegul skęsta, - mintyse galvos ES lyderiai.
Juolab, kad ir patys ukrainiečiai, kurių pradžioje buvo gaila, neparodė, kad labai nori integruotis į Europą. Jie išėjo į gatves, bet ne taip, kad nekeltų abejonių dėl savo ketinimų. Apžvalgininkai pastebėjo: po 2004 metų Oranžinės revoliucijos žmonės nusivylę, jie netiki, kad bus geriau. Na, jei netiki ir nesupranta – patys kalti. Dabar jau negaila ir pačių ukrainiečių. Jie palaidoti kartu su Rusija, kuri XXI amžiuje mano, kad galima uždaryti savo rinką nuo europietiškų prekių ir išsaugoti ekonominį gyvybingumą. Iš to juoktųsi net Viduramžių ekonomistai. Toks atsiribojimas yra analogiškas SSRS – ten irgi buvo „užsidaryta“ nuo Vakarų. Kuo visa tai baigėsi, visi žino: ekonominiu krachu. „Istorija kartojasi – pirma kaip tragedija, po to kaip farsas“, - rašė K. Marxas ir tuomet jis greičiausiai galvojo apie Rusiją.
V. Putinas jaučia, kaip nuvadovavo didžiausiai pasaulio valstybei ir kur link juda jo Kremliaus laivas. Todėl paaukoti Ukrainą ir jos žmones – jam vieni niekai. Pačios Rusijos žmones jis jau seniai pavertė skurdžiais. Mums, lietuviams, Ukrainos atvejis turi būti chrestomatinis pavyzdys, kur nuveda autoritarizmas ir kvailumas – tiesiai į pragarą. Į ekonominį krachą. Į skurdą. Į netikėjimą, kad gali būti geriau. Todėl Ukrainos nenoras pasirašyti Asociacijos sutarties – mums, neabejotinai, šventė. Šventė dėl to, kad mes sugebėjome ištrūkti, įveikti didelį spaudimą ir savo tautiečių žudynes. Kad ir ką dabar amsės Kremliaus šeriami šunyčiai: kam tai rūpės? Jau net pensininkai Lietuvoje suvokia: Rusijoje gyventi – labai blogai. Jie jau ima atskirti, kad SSRS ir Rusija – visai ne tas pats. Aišku, jie dar nepasiekė tokio nušvito, kad suvoktų – tai visiškai skirtingos valstybės. Taip pat, šalia to, kad galime pasidžiaugti, jog gerai gyvename ir esame ES sudėtyje, turėtume nepamiršti, kad yra labai daug žmonių, kurie norėtų mus sugrąžinti į praeitį ir su tuo reikia kovoti: visokie referendumai dėl žemės, euro, visokie violetiniai kliedesiai apie „kovą prieš sistemą“, visokie raginimai grąžinti arklius į Lietuvos kelius, raginimai lygiuotis į Ukrainą, Rusiją ir Baltarusiją – tai pavojus, kurį kelia šios šalies išdavikai. Gaila, kad čia nebaudžiama už tėvynės išdavystę.
Ukraina – nepamirškime – irgi ne per dieną pavirto visiškai Kremliui pavaldžia laisvo elgesio mergaite. Ją, kaip lėlę, pardavė patys ukrainiečiai, norėję „gražių santykių su Rusija“. Apie kokius dabar drąsiai kalba L. Graužinienė, R. Paksas, A. Paulauskas ir kiti „kovotojai prieš sistemą“. Ukrainoje irgi buvo daug tokių kovotojų – ir jie iškovojo šaliai tai, ką ji dabar turi. Amžiną miegą Kremliaus karste.