Rusijoje atliekami sociologiniai tyrimai rodo, kad šiuo metu Vladimiro Putino vykdomą politiką palaiko 80 proc. šalies gyventojų. Žiūrint europiečio akimis, Kremliaus veiksmai, griaunantys Europoje jau 70 metų galiojančias taisykles, atrodo pasibaisėtinai, tačiau, kaip matome, didelei rusų visuomenės daliai jie atrodo visai kitaip. Jei į tuos pačius dalykus žiūrime skirtingai, turime pripažinti žlungant Vakarų demokratinių visuomenių viltis, kad Rusija pamažu tampa panašia į jas visuomene.
Mes jau mokome savo vaikus, kad Sovietų Sąjunga žlugo 1991 metais, tačiau dabar pamatėme, kad daugybės rusų širdyse ši kruvina imperija nežlugo. Šių rusų širdyse ši imperija gyva ir jie jos ilgisi, o V. Putino režimas šį ilgesį tik stiprina. Žlugus vadinamajai sovietinės liaudies koncepcijai, Rusijos visuomenė neišvengiamai turėjo ieškoti naujos savo tapatybės. Deja, tenka tik apgailestauti, kad V. Putino režimas šią tapatybę konstravo, remdamasis pergale Antrajame pasauliniame kare ir Sovietų Sąjungos didybe, kai ji buvo viena iš dviejų (kartu su Amerika) pasaulio galybių.
Kaip teigia garsus sovietinės literatūros ir kultūros tyrinėtojas, Sheffieldo universiteto (Britanija) profesorius Jevgenijus Dobrenko, dabartinė Rusijos visuomenė ieško savosios tapatybės praeityje, nes nesugeba išsiskirti su praeitimi. Jis pastebi, kad jei sovietinė kultūra buvo orientuota į ateitį, tai šiandieninė, atvirkščiai, visa nukreipta į praeitį, nepageidaujant matyti ateities, kurioje vaidenasi paklausos žaliavoms – šiuolaikinio šalies ekonominio suklestėjimo pagrindo – sumažėjimas ir demografinė katastrofa.
Nenoras matyti ateities, kurioje sumažės paklausa rusiškoms žaliavoms, būdingas ne tik daliai rusų visuomenės, bet ir elitui. V. Putino ir jo aplinkos netenkina Rusijos kaip žaliavų tiekėjos ir rinkos vakarietiškoms prekėms statusas, jie nori susigrąžinti vieno iš svarbiausių pasaulio žaidėjų statusą. Lengviausias kelias to siekti – eiti konflikto su Vakarais link, todėl už naftos ir dujų dolerius buvo modernizuojama ne šalies ekonomika, bet kariuomenė.
Istorija rodo, kad žlugusių imperijų valdančiosios tautos skausmingai išgyvena tą žlugimą. Kažkada britams skaudėjo, netekus Indijos, prancūzams skaudėjo, netekus kolonijų Šiaurės Afrikoje. Kaip matome, laikas išgydė šių tautų ilgesį prarastoms imperijoms.
Deja, paskutinės imperijos Europoje gyventojai nuo to ilgesio neišsigydė, o valdantysis režimas šį ilgesį kursto ir panaudoja saviems žaidimams. Netgi galima sakyti, kad taip valdžia pagerina piliečių dvasinę savijautą, nes smagiau gyventi šalyje, kuria gali didžiuotis.
Matant rusiškų kanalų transliuojamą eilinių piliečių džiaugsmą dėl jų valdžios veiksmų Ukrainoje, susidaro įspūdis, kad džiaugiasi beveik visa visuomenė. Tačiau kodėl esant tokiam, atrodytų, stipriam visuomenės palaikymui valdžia slopina bet kokią kitokią nei jos nuomonę? Kitaip manantys jau vadinami nacionališdavikais. Atsakymas vienas – valdžia bijo, nes Rusijos laukia rimta ekonominė krizė ir ją lydintys socialiniai neramumai.
Juk ir dabar aišku, kad ne tokia jau maža rusų visuomenės dalis nori paprasčiausiai normaliai gyventi – dirbti, uždirbti, auginti vaikus, keliauti po pasaulį ir džiaugtis kitais gyvenimo dalykais. Jie nenori aukotis dėl Kremliuje sėdinčių vyrukų žaidimų. Kitas argumentas – euforija dėl valdžios veiksmų, kurie veda link karo su kitomis šalimis, ilgai neišsilaiko. Anksčiau ar vėliau ateina skausmingos pagirios.
Šiomis dienomis V. Putinas viešai pasakė, kad reikia studijuoti pasaulyje vykusias „spalvotąsias“ revoliucijas, kad būtų galima jų išvengti. Tai reiškia, kad Kremliaus strategai jau ruošiasi rusų visuomenės išsipagiriojimui iš dabartinės euforijos.
