Solidarumo ir bendrumo jausmo bei suvoktos ateities perspektyvos stoką kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus įvardina kaip didžiausias šiandienos negeroves.
„Šiandien kaip viena didžiausių mūsų problemų kaip tik įvardinamas konkretaus tikslo, perspektyvos neturėjimas. Prisiminkime Lietuvos Sąjūdį ir jo keltą tikslą - Lietuvos nepriklausomybę, prisiminkime, pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio ir vidaus politiką ir jos keltus tikslus - narystę Europos ir transatlantinės saugumo bei politikos struktūrose. Šie tikslai veikė kaip galimybė apibendrinti atskirų mūsų gyvenimo grandžių veiklą, susieti ją ir tuo pačiu koordinuoti. Manau, svarbiausia tų perspektyvų paskirtis buvo parodyti kiekvienam žmogui jo pastangų vietą ir vertę bendrų darbų kontekste. (...) Deja, šiandien tokių perspektyvų nėra, o patarlė sako, kad laivui, nežinančiam, kur jis plaukia, joks vėjas nėra palankus“, - kalbėjo V. Adamkus sekmadienį Kaune vykstančiame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume.
Prezidento įsitikinimu, Lietuvai reikia diskusijų, kurios leistų išryškinti ir išgryninti viešojo gyvenimo refleksijas ir paklotų pamatus bendrai veiklai ir ateities kūrimui.
„Vienybės, solidarumo trūkumą ir laikau vienu skaudžiausių ir daugiausiai nerimo keliančių dabarties ženklų. Jeigu nebus keičiama, tokia dabartis sukurs analogišką ateitį, o tikriausiai niekas to nenori“, - sakė V. Adamkus.
Kadenciją baigęs šalies vadovas pastebi, kad Lietuvos viešojoje erdvėje dominuoja tamsiąją gyvenimo pusę iškeliantys, o ne pasitikėjimą savimi stiprinantys dalykai.
„Nežinau, kas - politologai, psichologai ar istorikai, - turi atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva ir jos žmonės taip linkę pasiduoti saviniekai, pralaimėjimų sureikšminimui ir laimėjimų nutylėjimui, iš kur tas nevisavertiškumo kompleksas, tarsi radiacija persmelkęs daugybę mūsų gyvenimo sričių ir įsišaknijęs į daugybės žmonių protus ir širdis“, - retoriškai klausė V. Adamkus.
Kadenciją baigęs Prezidentas sutinka, kad pusė amžiaus priespaudos negalėjo praeiti be pėdsakų, tačiau, jo įsitikinimu, po dvidešimties laisvos Lietuvos metų tai - jau ne pasiteisinimas.
V. Adamkus kvietė prisiminti tarpukario Lietuvą, kuri buvo tik pradėjusi kurti savo ekonomiką, kurios kai kurie savanoriai kariai kartais avėjo savais batais ir neturėjo nė dešimtosios perspektyvų dalies, kurią turi šiandieninė Lietuvos kariuomenė, kurios studentai mokėsi šaltose ir drėgnose auditorijose, ir 3 milijonų lietuvių tada nebuvo.
„Vasario 16-osios Lietuva su visais žmonėmis tikrai buvo skurdesnė, nualinta priespaudų, bandymo nutautinti, tačiau turėjo vertingiausią dalyką - ėjo išvien“, - sakė V. Adamkus
Prezidentas akcentavo nesąs už pseudosocialistinį materialinės gerovės neigimą, tačiau, anot V. Adamkaus, virš materijos iškylančius dalykus - tautines ir tarptautines, krikščioniškąsias ir bendras žmogiškąsias, europietiškas ir kartu universalias vertybes reikia aktualizuoti dabartyje kaip ateities kūrimo pamatą.
Prezidentas sako suprantąs emigruojantį žmogų.
„Teko skaityti žodžius, kad vis daugiau žmonių emigruoja ne vien dėl skurdo, o dėl pažeminimo. Pritariu šiems žodžiams ir skaudama širdimi galiu pripažinti, kad suprantu taip besielgiančius. Suprantu emigruojantį žmogų, kuris jaučiasi žeminamas, nes valdžiai, kaip šiandien pasitaiko, jis reikalingas vien tik kaip mokesčių mokėtojas, suprantu žmogų, kuris jaučiasi nereikalingas, nes darbas, valdžia, aplinka, kiekviena socialinė grandis gyvena ir veikia išskirtinai vien tik sau“, - kalbėjo V. Adamkus.
Buvusio šalies vadovo įsitikinimu, emigracijos srautą gali sustabdyti žmogiškas elgesys, bendrumo ir solidarumo jausmas visose gyvenimo srityse, „o ne teoriniai samprotavimai ir popierinės vizijos“.
Prezidentas kalbėjo ir apie negeroves visuomenėje, reikalingą jos mąstymo ir elgsenos pokytį, kad tam tikri dalykai imtų nykti ne tik dėl to, kad juos draudžia įstatymai, o dėl to, kad jų netoleruoja pati visuomenė.
„Turbūt sunkiai įsivaizduotume norvegą, išgėrusį prie automobilio vairo, anglą, imantį atlyginimą vokelyje, ar amerikietį, kuris sustabdytas už greičio viršijimą šiais laikais su policininku tartųsi “gražiuoju„, deja, Lietuvoje dar vis dėlto elgiamasi kitaip“, - teigė V. Adamkus, akcentuodamas, kad pažanga, siekis gyventi gerai yra neatsiejami nuo siekio gyventi dorai, ir tai yra sunkus uždavinys ne tik kiekvienai valdžiai, bet ir kiekvienai visuomenei.
Kadenciją baigęs Prezidentas kartu pastebėjo, kad atskirose srityse Lietuva yra pasiekusi didžiausių laimėjimų ir pažangos, tačiau trūksta to, kas vienytų visa tai.
„Mūsų mokslininkai ir menininkai buvo ir yra pripažįstami, gerbiami ir vertinami pasaulyje, mūsų užsienio politika atvedė mūsų valstybę į NATO ir Europos Sąjungą, skaitlingai ir ženkliai prisidėjo prie demokratijos plėtros procesų Rytų Europoje, ekonomika Lietuvos neprivedė iki tokių kritinių atvejų kaip kai kuriose Europos valstybėse. Atskirai paimtos šios sritys veikia ir veikia palyginti sėkmingai, tačiau trūksta esminio dėmens - jų tarpusavio sąveikos ir svarbiausia - solidarumo ir bendrumo jausmo, lydinčio kiekvieną žmogų“, - sakė V. Adamkus.
Eltos korespondentė Dalia Lenkauskaitė
