Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava - tikra diplomatijos legenda - kelis dešimtmečius dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis mielai sutiko pasidalyti su „Lietuvos žiniomis“ savo įžvalgomis apie šiandienos Lietuvą.
Politinė prakeiktis
- Kaip apskritai vertinate šiuo metu susiklosčiusią padėtį Lietuvoje prieš artėjančius rinkimus, naujas partijas - „šoumenus“ ar Algirdo Paleckio „frontininkus“?
- Jūsų klausimas atkartoja ligšiolinę tiesą, kad piliečiai iš balsavimo nelaukia tautai palankių permainų. Dar prisiminkime galybę liliputinių partijėlių, kurios nieko nežada ir nieko neduoda, arba nebaigtus Viktoro Uspaskicho ir „Šatrijos“ epizodus, arba Europos Sąjungos tyrimo duomenis, jog kas septintas Lietuvos gyventojas mano, kad nieko gyvenime pakeisti negali ir iš ateities nieko gera nelaukia. Ketvirtadalis tautos nemano, kad Lietuvoje gerbiamos žmogaus teisės, žmonės mažiausiai pasitiki valstybės tarnautojais, pripažįsta esantys pakantūs kyšininkams ar patenkinti Lietuvos policija. Net geros manieros Lietuvoje vertinamos mažiausiai iš visų Europos tautų.
Kas žadina viltį? Drauge su beveik visų reiškiamu nepasitenkinimu valdžia auga nuoširdus noras ieškoti garbingų piliečių, kurie sąžiningai tarnautų tautai ir valstybei, griežtai kovotų su korupcija, valstybės turto grobimu ir kriminaliniais nusikaltimais. Net nepasiturintys žmonės rimtai ieško kelio išbristi iš kriminalinės ir politinės prakeikties liūno.
- Reikia sukurti naują „Lietuvos projektą“ - atrasti vienybės viziją ir vaidmenį, sako ambasadorius Mečys Laurinkus. Ar naujas projektas, kuris galėtų vėl visus suvienyti, reikalingas Lietuvai?
- Neabejoju kolegos ambasadoriaus M.Laurinkaus noru siekti vienybės ir ieškoti naujų projektų. Tačiau man visa tai neatrodo aktualu, kai Vyriausybė nepajėgia susidoroti su ligšioliniais projektais, jau nekalbant apie vienybės reikalą.
Sakoma, jog sueiti draugėn - tai pradžia, eiti drauge - tai pažanga, dirbti drauge - tai jau laimėjimas.
Pradėkime nuo to, kad vienybė pati savaime nėra nei gera, nei bloga: jos svarba priklauso nuo tikslo. Vincas Kudirka himne šaukiasi šviesos, tiesos ir vienybės vardan Lietuvos. Didžiausia klaida ir iliuzija, kai vienybė laikoma tikslu. Ką reiškia nusikaltėlių vienybė? Ką reiškia totalitarinė vienybė, kurios buvo siekiama smurtu, nutildymu ar likvidavimu?
Išlaikyti ar pasiekti politinę vienybę reikia moralinio nusiteikimo, susipratimo, pagaliau - kompromiso dvasios. Antra politinės vienybės sąlyga - suvokimas tikslo, kuriam ta vienybė turi tarnauti. Pagarba tikslui ir principams apsaugo nuo pasidavimo oportunistiniams interesams. Reikia ieškoti ir realaus pagrindo. Tačiau vienybė galima tik tada, jei yra pribrendusi dvasia suprasti, ne dominuoti. Gyvenime priekyje eina ne masės, bet asmenys - galbūt organizuoti frontai. Vienybės idėją reikia palengva ugdyti nurodant tikslą, pabrėžiant moralinius principus ir idealizmą vietoj oportunizmo. Šiandieninis gyvenimas Lietuvoje byloja: „Ta idėja - ne idėja, kuri kišenėn neįdėjo.“ Tautai reikia konkrečių tikslų, naujų šūkių, nesakyčiau - naujų pavojų, nors jie lietuvius visada labiau jungė, reikia naujo veržimosi į ateitį. Tai mano pastabos apie vienybės ieškotojus ir projektų svajotojus.
Atsilikusi diplomatija
- Jau metus kalbama, kad dešimt šalies diplomatų susiję su KGB, o Valstybės saugumo departamentas (VSD) juos atkakliai dangsto. Kokią matytumėte išeitį iš tokios padėties?
- Nemanau, kad diplomatai apkalba ar šmeižia savo kolegas. Spauda apie tai daug rašė, nors įrodymų beveik nematyti. Pora žurnalų gal prieš mėnesį viršeliuose „reklamavo“ galimus kandidatus net prezidentūrai, o kitas žurnalas rašė apie kažkokią slaptą broliją, lemiančią ambasadorių skyrimą. Taigi tonas aiškus ir garsus. Tačiau trūksta įrodymų, kiek visa tai susiję su aukštais diplomatais ar net juos esą dengiančiu VSD.
Šia proga kelčiau esminį klausimą: kaip ėjusieji aukštas pareigas Sovietų Sąjungoje dabar gali eiti panašias pareigas nepriklausomoje Lietuvoje? Pavyzdžių netrūksta. Štai Vokietijoje Komunistų partijai kadaise priklausęs asmuo negali dirbti diplomatinio darbo nė vienoje pasaulio valstybėje. Tokių šalių nemažai. Lietuva taip pat privalėjo jau seniai daryti atitinkamas išvadas.
- Kaip šiandien apibūdintumėte Lietuvos diplomatinę tarnybą, jos metodus ir veiklą?
- Lietuvos diplomatija turi aukštąjį mokslą baigusių kandidatų. Diplomatijoje mokslas, treniruotė ir patyrimas niekada nesibaigia. Mane žavi jauni diplomatai, kurie nori profesinį lygį kelti kuo aukščiau ir daro viską, kad galėtų tapti ne diplomatais specialistais, o diplomatais „generalistais“, kurių funkcijos kaskart keistųsi, kaip ir kraštai, kuriuose reikėtų dirbti.
JAV diplomatai už laikinai einamas aukštesnio rango pareigas jokio papildomo atlygio negauna. Jiems tik suteikiama aukštesnė kategorija, kuri lemia ir tam tikras teises bei privilegijas. Ši atranka kasmet patikima specialiai sudaromoms prisaikdintoms komisijoms. Kiekvienas diplomatas turi išsamų tarnybinės karjeros vertinimą, iš kurio aiškėja tolesnės karjeros eiga ir diplomato potencialas. Diplomatai privalo mokytis kalbų ir išlaikyti egzaminus patenkinamu laipsniu.
Praėjus aštuoniolikai metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija atrodo dar gerokai atsilikusi. Kartais neatsakingumo protrūkiai stipresni nei pirmaisiais ministerijos veiklos metais. Diplomatai nori gerai gyventi, pagyventi puikiuose kraštuose, išnaudoti visas galimas ir net neleistinas privilegijas. Ministerijoje pozicijos išdėstytos nelygiai, kai kuriais atvejais - net neteisingai. Daugelis diplomatų neturi reikalaujamos kvalifikacijos, gali pasigirti tik menka patirtimi arba apskritai jos neturi. Ambasadų inspekcijos tarnybos nėra, numatomi kandidatai geriausiu atveju galėtų būti tik prižiūrimi pagalbininkai. Esama džiuginančių išimčių, tačiau dauguma asmenų tokio lygio atsakingoms pareigoms visai netinka. Dažnai vienintelis pranašumas yra tai, kad jie palankūs ar net specialiai naudingi kokiam nors viršininkui.
- Jūsų biografijoje rašoma apie daugybę diplomatinių misijų karštuosiuose kraštuose. Kurios jų įsimintiniausios, pavojingiausios, įdomiausios, slapčiausios, sėkmingiausios? Kaip pavyko pasiekti puikių įvertinimų?
- Įsimintiniausia šalis - Vietnamas, pavojingiausia - Salvadoras (du trečdaliai ambasadų apšaudytos arba subombarduotos, keli ambasadoriai pagrobti, du užmušti). Argentinoje mano regioninis direktorius buvo pagrobtas ir mirtinai sužeistas. Sėkmingiausios - Venesuela, Vokietija, Meksika. Vašingtoną labai maloniai nustebino svarbiausių pasaulio žurnalų ir laikraščių „The New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“, „TIME“, Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ įvertinimas. Labai gerai vertintas vadovavimas „Amerikos balso“ („Voice of America“) radijo produkcijai iš Vašingtono ir Miuncheno, kai laidos be pertraukos transliuotos 49 kalbomis per kritinius įvykius: Kiaulių įlanka, raketų krizė Kuboje, Johno F.Kennedy mirtis, krizė Dominikos Respublikoje.
- Jus galima laikyti didžiausiu JAV užsienio politikos žinovu. Kiek nuožmus karas su terorizmu gali keisti arba jau keičia vertybines šios valstybės nuostatas?
- Mes žinome, kokie žemynai ir valstybės susiję arba gali būti susiję su terorizmu. Baltijos valstybėms ir Skandinavijai pavojingiausias perdėtas jaudinimasis ir reagavimas į įsivaizduojamą pavojų. Manyčiau, kad šiuo metu pavojus Lietuvai minimalus. Lietuvos diplomatinė žinyba jau turi kelis apie terorizmą nusimanančius diplomatus.
- Kas keistųsi, jei JAV prezidentu būtų išrinktas Barackas Obama?
- Manau, kad politinis gyvenimas keistųsi nedaug, nors būtų rodomos pastangos mažinti tiesioginį karinį dalyvavimą ir nukreipti dėmesį į terorizmą bei tokias sritis, kaip ekonomika ir socialinis saugumas šalies viduje.
- Pastaruoju metu dėl tam tikro neveiklumo mūsų šalies viduje daug kritikos sulaukia prezidentas Valdas Adamkus. Kaip jo veiklą vertinate jūs?
- Daugiausia man su juo teko bendradarbiauti užsienyje. Visada buvau labai patenkintas jo vakarietiškomis manieromis, kalbos mokėjimu, pasigėrėtinu atstovavimu kraštui, svarbiomis iniciatyvomis. Visa tai mano darbą padarė ne vien svarbų, bet ir malonų. Poniai Almai Adamkienei galiu pareikšti pagarbą ir pasigėrėjimą jos asmenybe.
Išeivijos priešpriešos
- Kilo diskusija dėl „Santaros-Šviesos“ veiklos metodų sovietmečiu ir KGB įtakos šiai organizacijai. Koks yra jūsų, Lietuvos fronto bičiulio, požiūris į „Santarą-Šviesą“?
- Esama esminio skirtumo tarp „Santaros-Šviesos“ ir Lietuvos fronto bičiulių (LFB). „Santara-Šviesa“ palaikė ryšius ir bendradarbiavo su sovietiniu režimu, tikėdama turėsianti ir dialogo su tauta galimybių. LFB griežtai atmetė visokį bendradarbiavimą su sovietiniu Komunistų partijos režimu Lietuvoje, pagal galimybes palaikė ir plėtė savo ryšius tik su sovietinio režimo aukomis ir tauta. Tai pagrindinis skirtumas.
Išeivijoje LFB atliko milžinišką darbą, parašė daug veikalų, tarp jų - dešimt metų darbo pareikalavusią programą „Į pilnutinę demokratiją“, parodančią, kokia turėtų būti atkurta Lietuva. Joks veikalas nesulaukė akiratininkų padėkos žodžio. LFB bičiuliai buvo pravardžiuojami fanatikais ir superpatriotais, karikatūriškai žeminami ir pajuokiami.
LFB veiklą keldami į Lietuvą tebepulsuojame rezistencijos dvasia. Rezistencija visų pirma yra istorinė atmintis, nuo kurios dulkes nupūsti dabar nori ir idealistiškai nusiteikę žmonės, ir prisitaikėliai karjeristai, kurie kolaboravo su okupantais, bet dabar save vadina tyliaisiais rezistentais.
Nesibaigiančios rezistencijos tikslas ir būtų pasipriešinimas melo dvasiai. Į melą istorijoje turėtume atsakyti nuodugniu jos pažinimu. Į melą kultūroje - tiksliu jos atskleidimu. Į asmenų dergimą - jų darbų nušvietimu. Į religijos žeminimą - jos vertės iškėlimu. Reikalingas blaivus frontas prieš moralinį pakrikimą, neatsakingumą, politinę ir ideologinę trumparegystę, už žmogaus vertės pripažinimą, tarpusavio solidarumą ir artimo meilę. Tai LFB uždaviniai.
Seimo rinkimų išvakarėse nenuklyskime nuo kelio, vedančio į visišką demokratiją. Demokratija reikalauja kilnaus požiūrio į žmogų, nuoširdžios pagarbos jam.
Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros. Demokratija nėra prigimties dovana. Ji - pergalė kovoje. Ilgoje kovoje su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais. Todėl auklėjimas dėl demokratijos - vienas pagrindinių uždavinių.
“Nauji laikai neateis, - sakė latvių poetas ir tautos žadintojas Janis Rainis, - nauji laikai turi būti atvesti.“ Tai mūsų uždavinys.
Rimantas VARNAUSKAS
