Man dar neišdyla vaikiški prisiminimai iš seno didelio viensėdžio, ir mintyse dar regiu ilgą stalą prisėdusių kaimynų, vaizdingai filosofuojančių apie ateitį, kuri jau ryškėjo niekada nesibaigiančiomis Lietuvai okupacijomis. Net Mikaldos pranašavimus vyrai pasitelkdavo: „Važinės šėtonas su geležiniu pečium, ir šuliniai bus užrakinti, kas eis su jais, tam duos, kas neis, tam neduos“.
Mes tą per penkiasdešimt metų jau patyrėme, tiktai sakykite, kodėl po ilgos nelaisvės, kovų ir tremčių metų mes nesukūrėme tam metui atitinkančios literatūros? Neparašėme „Tykiojo Nemuno“? Senieji rašytojai vengė ir, regis, išvengė tos temos. Čia galima juos pateisinti, tada tą rašyti ir spausdint nebuvo leidžiama, o, pasirodo, „į stalčių“ rašyti niekas nenorėjo. Matyt, netikėjo kada nors išspausdinti. Nors rusų rašytojai nelaukė, rašė ir spausdinosi Vakaruose. Net ir atėjus Nepriklausomybei, jie rašyti nebeišdrįso. Neatsirado ir „deimančiukų“ iš naujesnės kartos, o senieji jau buvo dvasiškai ir fiziškai nualinti. Buvo tiktai vienas M. Ivaškevičius, parašęs romaną „Žali“ apie mėšlinus kaimo bernus banditėlius. O kaip jis buvo reprezentuojamas!
Tačiau tie du dešimtmečiai galėjo būti labai derlingi tai kūrybai, kadangi čia mes akis į akį susitikome su minimos epochos liudininkais, kurie nešė tiesioginę informaciją. Tereikėjo įsijungti kūrybinėms jėgoms... Neatsirado. Dabar tie liudininkai jau beveik išėjo ir ateitis gali būti prarasta.
Daug kas bodisi tremtinių literatūra, sako, tai apgailėtina, skurdi, bet ji vienintelė dar palieka galimybę grįžti į tuos metus rašytojui, jei ateityje toks atsirastų.
Mano vienas pažįstamas, gyvenęs Suomijoje, pasakojo, jog tenai gali rašyti visi, kas tik turi prisiminimų apie jų Žiemos karą. Valstybė visus juos remia. Todėl tenai ir sukurta solidi literatūra. Prisiminkime – jų karas truko tris mėnesius, o mūsų – penkiasdešimt metų. Mes tokių galimybių neturime. Mūsų šuliniai užrakinti. Jie atrakinami tiktai kitokioms temoms. Galite tuo įsitikinti pažvelgę į teikiamas kasmetines stipendijas ir Valstybines premijas, vertimus į kitas kalbas. Vyrauja postmodernizmas. Kažin ar juo mes pasaulį nustebinsime?
Būsiu nekuklus, pasakysiu, jog mano keliai į literatūrą kitokie. Aš 14-metis patyriau KGB rūsių kančias, o 17-metis su sena motina perėjau Sibirus. Rašiausi regėtus vaizdus, pergyvenimus ir žmonių godas į mažas knygeles, tikėdamas, jog atėjus Tai Dienai, aš perrašysiu į dideles knygas. Likimas man buvo malonus – perrašiau. Žinoma, ne visas – nėra valstybėje nei paramos, nei poreikio. Nepretenduoju į klasikus, tačiau miela, kai žmonės, ypač senesni, susiranda, dėkoja ir kviečia. Man brangus Žemaitės premijos įvertinimas, JAV ir VFR ambasadorių padėkos, ašaros aktorių ir žiūrovų Punske, vaidinant spektaklį pagal mano romaną „Verksmo vieta“.
Nesusilaikysiu neištaręs kritiškų žodžių milijonais finansuojamai Rašytojų sąjungai. Tai jos žinioje tie priplėkę užrakinti šuliniai. Laikas jai keistis.
