Seimo Etikos ir procedūrų komisija turi darbo. Prieš Kalėdas ji vienabalsiai konstatavo, kad Seimo narys konservatorius Egidijus Vareikis, dėstytojaudamas aukštosiose mokyklose, vykdė nesuderinamas su Seimo nario mandatu pareigas ir pažeidė Seimo statuto bei Konstitucijos nuostatas. Paskiau komisija išaiškino „prisikėlimietėms“ Seimo narėms Donaldai Meiželytei ir Ingai Valinskienei, kad joms privalu apsispręsti: arba dainuoti, arba „seimūnauti“.
Bet kai Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas „pasiuntė“ tos komisijos pirmininką Algimantą Salamakiną „velniop“ – komisijos įkarštis toliau vertinti prigeso, parlamento vadovo elgesio Seimo Etikos ir procedūrų komisija svarstyti nežada. Mat, A. Salamakino žodžiais, A. Valinskas „velniop“ pasiuntė ne jį, o Konstituciją, tad leidžiama sau pažvelgti, matyt, atlaidžiau. O gaila. Kadangi kai kitą kartą iškilminga proga į Lietuvą neatvažiuos kurios nors svarbios, save gerbiančios šalies parlamento vadovas, mūsų Seimo lyderiui vėl liks nesuprantama, kodėl taip atsitiko.
Arti „vaikų darželio“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnis dviprasmybių šia prasme nepalieka: „Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.“
Atrodytų, pakankamai aiškiai parašyta. O Seimo nariams vis tiek neaišku. Galima, regis, dar būtų suprasti „pradedančiuosius“ Seimo narius. Bet kai tai neaišku nė trečią Seimo nario kadenciją einančiam parlamentarui – nuostabu: „Tai darau jau aštuonerius metus ir iki šiol tai nebuvo traktuojama kaip pažeidimas. Aš žinau, kad negaliu dirbti etatinio dėstytojo darbo, tačiau dėstau, kai pakviečia surengti autorinį seminarą, iki šiol tokia mano veikla niekam neužkliuvo“, – teisino savo dėstytojavimo aukštosiose mokyklose praktiką Egidijus Vareikis. Panašu, kad K. Girnius teisus – Seimas dar niekada nebuvo taip arti „vaikų darželio“, kaip dabar.
Vakaruose paplitusi praktika, kai akademinio darbo imasi patirtį turintys ir iš aktyvios veiklos pasitraukę politikai. Ir tai suprantama: tiesioginė socialinių procesų valdymo bei sprendimų priėmimo patirtis, bendravimo su žmonėmis praktiniai įgūdžiai, per daugelį metų sukauptos pažintys bei ryšiai taip pat yra vertybė, paprastai, pravarti ne vien pedagoginiame darbe, bet kartais – ir pačios aukštosios mokyklos prestižui bei populiarumui padidinti.
Tačiau civilizuotuose kraštuose negirdėtas dalykas, kad aktyviai veikiantys politikai tuo pat metu dar ir duoneliautų kurioje nors aukštojoje mokykloje ar važinėtų su paskaitomis po savo šalį, taip prie parlamentinės algos durstinėdamiesi dar ir honoraro.
Kvalifikuotai dirbti – laiko negana
Esama keleto priežasčių, kodėl šitokia parlamentarų praktika yra netoleruojama.
Pirmoji yra ta, kad sąžiningai atliekant parlamentaro pareigas, – dalyvaujant Seimo visumos, komitetų, komisijų, darbo grupių, frakcijų posėdžiuose, susitikinėjant su rinkėjais ir visuomenės atstovais, gilinantis į savo šalies bei Europos Sąjungos teisės paveldą, studijuojant naujų teisės aktų projektus bei rengiant jų pataisas ir pasiūlymus, važinėjant į komandiruotes ir t. t. – praktiškai nėra jokių galimybių kvalifikuotai dirbti bet kokio papildomo darbo.
Paprasčiausiai, nelieka tam laiko fiziškai. Informacijos srautas, tenkantis Seimo nariui, yra per daug intensyvus, kad atsakingas politikas galėtų leisti sau bibliotekoje ramiai ruošti paskaitų konspektus ar repetuoti prieš koncertą studijoje. Žinoma, jeigu jis siekia bent minimaliai orientuotis tame informacijos sraute ir neprofanuoti nei parlamentaro, nei akademiko, nei scenos artisto profesijos.
Nuosekliam ir sistemingam akademiniam darbui parlamentinė veikla irgi kliudo. Ji per daug spontaniška, nelengvai prognozuojama, nedaug tepriklausanti nuo Seimo nario pageidavimų ar norų. Greičiau priešingai – Seimo narys paprastai yra priklausomas nuo politinių procesų vyksmo bei jų dinamikos.
Pavyzdžiui, kai Vyriausybės nariai šeštadieniais, sekmadieniais ir net naktimis plušo prie antikrizinės programos ir rengė ateinančių metų biudžeto projektą, sunku įsivaizduoti atsakomybės jausmo nepraradusį Seimo narį, kuris tuo pat metu būtų dirbęs ne su dokumentais, lemsiančiais artimiausių metų valstybės gyvenimo turinį, bet skaitykloje ramiai sau rašantį seminaro planą universiteto studentams.
O gal kaip tik dėl to dabar jau ir rengiamasi taisyti neseniai priimtus nutarimus, kad per daug Seimo narių anuomet skaitė kažkur skaitė paskaitas arba koncertavo?
Neklausys, jei kalbėsi ne apie jį
Veikiantis politikas akademiniam darbui geriausiu atveju gali skirti tik atsitiktines, nuo parlamentinės veiklos nugvelbtas, bendruoju išsilavinimu ar politinės praktikos refleksais užpildytas valandas, bet ne sistemingus, naujausią mokslinę literatūrą reflektuojančius ir šiuolaikinių universitetinių studijų reikalavimus atitinkančius kursus. Deramu lygiu juos parengti Seimo nariai paprasčiausiai neturi laiko.
Ir jeigu jie vis tiek tokius kursus rengia, o mūsų universitetai paskaitoms skaityti samdo Seimo narius – tai labai daug pasako: ir apie pačius universitetus, ir apie lietuviškojo parlamentarizmo lygį.
Dar blogiau – su artistais. „Kol mano veikla neprieštarauja Seimo statutui ir Konstitucijai – na, taip yra, aš nieko negaliu pakeisti. Todėl aš nematau jokių priežasčių atsisakyti šitos veiklos“, – arogantiškai puikavosi prieš televizijos kameras Inga Valinskienė, kai paaiškėjo, kad ji koncertavo privačios firmos renginyje, nors jau buvo prisiekusi Seime.
Šokantys, dainuojantys ir šitaip papildomai uždarbiaujantys Seimo nariai atsiduria itin rizikingoje interesų konflikto teritorijoje. Šitaip jie siekia sau populiarumo ir rinkėjų palankumo dirbdami ne tą darbą, už kurį jiems buvo suteiktas tautos atstovo mandatas. Kitaip tariant, jie elgiasi nesąžiningai, nes reklamuoja ne tą „prekę“, kurią „pardavinėja“, t. y. gina ir atstovauja ne rinkėjų, o tik savo interesams, mėgaudamiesi savimi ir eksponuodami asmenines savybes, kurios neturi nieko bendra su atstovavimu.
Tačiau dar pavojingiau yra kitkas. Panašūs koncertai gali būti ir užmaskuota korupcijos forma. Kas galėtų paneigti, kad šitokiam Seimo nariui-artistui išmokamas, tarkim, stambesnis honoraras nėra tik širma pridengti sandorį už jo frakcijos ar net koalicijos politines paslaugas? Juk už „didelį talentą“ galima sau „nevaržomai“ atlyginti...
Seimo Etikos ir procedūrų komisijos užmojis aiškiai apibrėžti Seimo nariams leidžiamas neparlamentines veiklas – sveikintinas. Seimo nariai neturi tapti artistais. Netgi tie, kurie bando vaidinti ne scenose, o universitetų aulose. Kadangi „artistas“, kaip pastebėjo Merlonas Brando, yra „toks žmogelis, kuris nesiklausys tavęs, jei kalbėsi ne apie jį“.
