Žinoma įvairių istorinių pasakojimų apie kablelio reikšmę sakinio ar įsakymo prasmei: nuo vienoj ar kitoj vietoj padėto skyrybos ženklo priklauso žmogaus likimas.
Šio pasvarstymo pavadinimas taip pat įgauna skirtingas reikšmes, nelygu kur bus padėtas kablelis. Tad skaitytojui valia pasirinkti: „uždusinti, negalima pasigailėti“ ar „uždusinti negalima, pasigailėti“. Kadangi omeny turiu Lietuvą ir jos ateitį „Leo Lt“ gniaužtuose, tai manau teisingesnis būtų pirmasis variantas. Manantiems, kad Lietuvos gali ir pasigailėti, siūlyčiau pagalvoti, kas tie galingieji „pasigailintys“ ir kaip jie šitai galėtų padaryti.
Jau ne tik pavieniams energetikos specialistams, politikos komentatoriams bei politikams, bet ir plačiajai visuomenei vis labiau aiškėja, kad „Leo Lt“ korporacija yra nepaprastai sumaniai suvyta ir ant valstybės kaklo užnerta kilpa. Daug pastangų buvo dėta, kad užnėrimo procedūra įvyktų banguojant politinei euforijai dėl didžiausio regione „nacionalinio investuotojo“, palaikysiančio branduolines korumpuoto elito ambicijas. Tad pasigailėjimo nėra iš ko laukti – juk vsio zakonno, kaip mėgdavo sakyti per savo gyvenimą jokios korupcijos nė akyse neregėjęs Algirdas Brazauskas. Kreivų veidrodžių karalystėj savęs niekaip neįžiūrėsi.
Tas kilpos nėrimas buvo ir didžiausias politinio verslo sandėris – juo labiau verži valstybės kaklą, juo didesnis pelnas. Tas mirtinas spaudimas aukso raidėmis ir įrašytas įstatyme, kaip pagrindinis korporacijos siekis – socialiai atsakingas pelnas. Socialinis atsakingumas – tai nepaliaujamas, negailestingas valstybės ir visuomenės smaugimas, kvaišinant auką branduolinės valstybės miražais.
Ekonominiai nuostoliai dėl „Leo Lt“ veiklos vis didės – puikiai matome, kaip švaistomi pinigai vadovaujančių „kadrų“ atlyginimams ir įvairiausioms išmokoms, ką jau kalbėti apie visuomenei nežinomų galimybių ir kitokių studijų bei projektų finansavimą. Mokama ne tiek už darbą, kiek už priedangą – tie vadovai vadybininkai, tarp kurių nesurasi jokių energetikos specialistų, pridengia tikruosius pelno maximizatorius, jau nebegeidžiančius rodytis viešumoje. Todėl visuomenė išgirdo net vyriausio „Leo LT“ prižiūrėtojo, SEB banko atstovo Juliaus Niedvaro samprotavimus apie pasirengimus didžiuliams darbams. Neįprastas pasirodymas viešumoje, matyt, atėmė tiek daug jėgų, kad po kurio laiko žiniasklaida pranešė šį didį vyrą atsistatydinsiant.
J. Niedvaro išėjimas į viešumą rodo permainas korporacijos vadyboje – bus imamasi įgyvendinti greito ir staigaus pelno planą. Įgyvendinant jį krizės sąlygomis gali nukentėti SEB banko įvaizdis – atrodys, jog ne tik maximizuotojai, bet ir bankas smaugia Lietuvą. Tad į užkulisius. Tačiau ar galėtų Lietuvos politikai atsakyti į klausimą, kaip atsitiko, kad visa valstybinė „Leo Lt“ priežiūra buvo perduota į privataus banko atstovo rankas, kodėl niekas neįžvelgė bent jau interesų konflikto – juk šis bankas aptarnauja maximizuotojų sąskaitas.
Bankams, kaip įprasta ir kaip nepaliaujamai kartoja mūsų bankininkų susivienijimo vadovas Stasys Kropas, rūpi ne kokie nacionaliniai projektai ar nacionalinės ambicijos, o pelnas, greitas ir grynas pelnas. Toks, kurį teikia iš valstybės nusiurbinėjantys pelno maximizatoriai. Bankų veiklos logiką ir ideologiją kuo puikiausiai atskleidė finansinę AIG korporaciją ištikęs skandalas: gresiant bankrotui šimtus milijardų dolerių paramos iš Jungtinių Valstijų vyriausybės gavę korporacijos vadovai tuos pinigus prilygino pelnui ir išsimokėjo apie porą šimtų milijonų premijinių už gerus darbo rezultatus. Pasipiktino net JAV Senatas, skubiai priėmęs įstatymą apmokestinti tokias išmokas 90 procentų, tad gavę milijonus amerikiečiai korporacijos vadovaujantys darbuotojai nutarė „pademonstruoti susipratimą“ ir grąžino pinigus korporacijos sąskaiton. Užsieniečiams tekusios išmokos nepavaldžios amerikietiškiems įstatymams.
Energetinė kilpa buvo vejama jau gana seniai – nesvarbu kieno interesams tarnavo vieni ar kiti veikėjai. Pirmiausia – nebuvo niekaip ruošiamasi Ignalinos AE uždarymui. Visi žinojo uždarymą neišvengiamai artėjant ir niekas nieko nedarė, kad nepatirtume elektros energijos stokos ir kad ta energija nepabrangtų. Manau, toks neveiklumas ir yra tikroji energetinės kilpos sumanytojų veikla, tik vargu ar kam užteks jėgų ir sąžinės įsigilinti į „neveiklos“ epopėją. Toje energingos „neveiklos“ aplinkoje vyko ir Vakarų skirstomųjų tinklų prichvatizavimas – valstybės nuostolius rodo tos kompanijos turto perkainojimo etapai.
Galop – „Leo Lt“. Elektros pardavimas, vadinasi, ir elektros kainos perleidžiamos grupei žmonių, o visokių nacionaliniais vadinamų projektų kaštai pasirodo būsią apmokami vien mokesčių mokėtojų pinigais, tik dar perleistais per pardavėjų sąskaitas. Nejau „Lietuvos energija“ nebūtų sugebėjusi įgyvendinti energetinių jungčių su Švedija projekto ekonomikos augimo metais, kai vyriausybės tiesiog švaistėsi valstybės lėšomis? Kalbos apie pelningumą ar nepelningumą – nieko vertos, nes tai yra valstybinis politinis projektas, kurio nauda reiškiasi kitaip nei tiesioginiu bankiniu pelnu.
Šiuo metu jau galima tvirtinti, jog ir Gediminas Kirkilas premjero postan buvo pasodintas tam, kad paruoštą kilpą užmestų ant valstybės kaklo taip, kad jau niekam nepavyktų jos nuimti ar bent susilpninti spaudimo. Šitaip verčia manyti dabartinio socialdemokratų lyderio Algirdas Butkevičiaus atviravimai, esą Algirdas Brazauskas partiniame sambūryje, kuriame buvo pristatinėjamas vadinamojo „nacionalinio investuotojo“ projektas, iš pradžių išsakęs neigiamą požiūrį, tačiau po premjero patarėjo Sauliaus Spiečiau parengtos ir atliktos puikios prezentacijos jau nieko nebesakęs, tad partija sumanymui pritarusi. Pritaria ir šiuo metu. Nuožmiai.
„Leo Lt“ kilpa didins ir valstybės politinius nuostolius. Vidaus ir išorės. Jau dabar matome, kiek laiko Seimui atima su šia korporacija ir energetika susijusių probleminių klausimų svarstymas. Vyksta arši korporacijos palaikytojų ir priešininkų kova. Tiesa, atvirai stoti prieš kilpą drįsta tik nedaugelis, tačiau ir aršiausi gynėjai stengiasi labiau veikti užkulisiuose. Politikams sunku – reikia laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir finansinės galios centro.
Tokia padėtis menkina Lietuvą jos užsienio partnerių akyse. Jau kurdama „Leo Lt“ Europos Komisijai ji atvirai parodė savo tikrąjį korupcinį pavidalą, kuris europiečių nesužavėjo. Dabar valstybė rodo neįgalumą imtai žadėtų darbų – jau kelintą kartą prezidentas Valdas Adamkus įtikinėja Baltijos šalių vadovus, jog Lietuvos ketinimai statyti atominę elektrinę rimtų rimčiausi, tačiau pastaruoju metu nebedrįsta sakyti, koks ūkinis subjektas tą elektrinę statys.
Į Lietuvai užmestą kilpą „gražiai“ įsipynė ir a. a. Vytauto Pociūno žūties gija. Prisiminkime, jog V. Pociūnas kaip tik ir gilinosi į energetikos užkulisius, o ypač – į iš tų užkulisių kylančias grėsmes šalies saugumui. Jo sukauptų duomenų viešinimas būtų labai trukdęs įgyvendinti „Leo Lt“ steigimo operaciją. Tad žūtis ir oficialaus šmeižto pliūpsnis ant atminimo. Tą giją savo darbais stiprina ir dabartinė Valstybės saugumo departamento vadovybė, taip pat kai kurie aukščiausi mūsų šalies pareigūnai – besąlygiškai gina V. Pociūno žūties organizatorius. Jie Lietuvos tikrai negailės ir nepasigailės.
