Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad Lietuvos realijose neutralitetas – nepriklausymas nei Europos Sąjungai, nei Rusijos įtakai – kvailystė arba klasta. Ukrainos valdžios suverenios politikos pasiekimai – lavonai, kraujas ir plėšoma šalis – geras pavyzdys.
Mūsuose vis dar netrūksta keistuolių (žodis „debilas“ dabar politiškai nekorektiškas, o niekšybe kaltinti nesinori), sapaliojančių apie „antrąją Šveicariją“, kurioje dauguma jų nei buvo, nei žino apie ką kalba. Tiek to, šįkart nenagrinėkime tos turtingos šalies bankinių sistemų, istorijos ir santykių su Europos Sąjunga specifikos. Projektų, kaip Lietuvą iškelti į Alpes, irgi nesvarstykime. Gyvename ten, kur gyvename. Apsidairykime aplink – po „suverenias“ šalis iš buvusios SSRS griuvėsių.
Per dvi dešimtis metų toje erdvėje matomos „valstybės“ į Šveicariją nelabai panašios. Daugumoje jų bet kokie rinkimai virsta arba farsu, arba išprovokuoja smurtą. Bent kartą išrinkti prezidentai pasirūpina kadencijos metu iš politinio lauko pašalinti rimtesnius oponentus, paskui, „liaudžiai prašant ir tik jos labui“ tas kadencijas prasiilgina arba panaikina apribojimus jų skaičiui. Kartais savo sūnus paskiria įpėdiniais. Jei šalis turtingesnė ir turi, pavyzdžiui, naftos, liaudžiai numetamas kaulas ir savo paties režimo šlovinimui kuriami gigantiški projektai.
Iškart pasakysiu,kad du dešimtmečiai nėra ilgas laikas valstybei kurti ir apie pačią Lietuvos Respubliką, kaip apie iki galo pavykusį projektą, kalbėti ankstoka. Vienas to simptomų – paranojiška referendumų, kokie jie kvaili bebūtų, baimė, įsitikinimas, kad dauguma tautos yra kvailiai, šnipai ir nedėkingos padugnės, nevertinančios valdančiosios politinės klasės išminties, pasiaukojamo darbo ir žygdarbių dėl visų gerovės. Parazitinė gigantomanija irgi būdinga. Visokie valdovų rūmai ir VEKS‘ai yra iš tos pačios „Naujųjų Vasiukų“ (Ilfo ir Petrovo personažo, aferisto Ostapo Benderio vizija kaimiečiams mulkinti), labai būdingų posovietinei erdvei, serijos. Turėtų mūsų valdžiukė naftos fontaną – būtų ir dabar stebimos „putiniados“ atitikmuo kur nors Naujojoje Akmenėje. Nė kiek neabejoju.
Naudoti teisėsaugą prieš politinius oponentus ir turėti kišeninius prokurorus, nors iš jų „proto“ kikentų net paskutinis runkelis, – irgi aukščiausių mūsų demokratiškos šalies personų garbės reikalas. Iki guminių kulkų prieinama retai, nes nepasitenkinimą susiurbia atviros europinės darbo rinkos, o ir narystė ES liepia apsiriboti užkulisinėmis uzurpacijų praktikomis. OMONai čia politiniams oponentams dantų nedaužo (supyks ES ir paramos lėšas nukirps). Tiesiog iš Privačių eterių dingsta sostui nepalankios laidos, pakeičiami Privačių dienraščių redaktoriai, potencialūs kritikai iš anksto, remiantis slaptomis pažymomis, paskelbiami šnipais. Na, dar „labai apkrauta“ teisėsauga įpareigojama gaudyti tuos, kurie „pasikėsina įžeisti prezidentą“.
Taigi, Lietuvos valstybės demokratinis eksperimentas iš esmės tęsiasi tik dėl to, kad šalis gerokai avansu, nebūdama to verta, buvo už ausų trūktelėta į tokius klubus, kaip ES ir NATO. Taikus valdžios pasikeitimas čia, ačiū Dievui, įmanomas (nors pralaimėjusioji pusė ir kaukia į Mėnulį apie grėsmę ir išdavystę), GULAGų niekas neprojektuoja. Kaina, kurią už tai mokame, – tragikomiškai biurokratizuotos ES moralės propaganda, su visokiomis gėjų teisėmis ir kitais didžiai „svarbiais“ niekais. ES kaltės, beje, čia ne tiek ir daug. Mūsų nukvakusiems liberalams ir prie lesyklų prisiplakusiems žmogaus teisių gynybą imituojantiems aktyvistams patiems visa tai rūpi labiau nei realios nesąmonės baudžiamojoje teisėje arba tyčiojimasis iš žmonių konkrečiose bylose. Jei kas nors panaikintų Seimo Žmogaus teisių komitetą (nesvarbu, ar ten posėdžiauja lydekos, ar adomėnai) – niekas nepastebėtų netekties. Vis dėlto dėl finansinių ES dovanų ir gyvuliškos valdančiosios nomenklatūros baimės jų netekti demokratiją dar žaidžiame, nors patriarchai jau skelbia, kad didžiausia jai grėsmė – referendumai. Politiškai nekorektiško žodžio tokiam atradimui apibūdinti nevartosiu, tiesiog pasakysiu, kad balsuosiu prieš, nes formuluotėje trys klausimai suplakti į vieną.
Kas nutiko tose šalyse, kurios liko už ES ir NATO borto ir atseit yra saugios nuo hamburgerių ir gėjų bei lesbiečių? Šviežias pavyzdys – Ukraina. Kriminalinis elementas, kuris yra ir Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, elgėsi kaip tipiškas neutralus šios geopolitinės erdvės suverenas. Jo politikos esmė, jei įsigilintume į reikalą, – ciniškas reketas ir prostitucija. Gal žiūrėdamas į kitą kriminalinį elementą, padarytą „prezidentu“, Ramzaną Kadyrovą, o gal į Aliaksandrą Lukašenką, jis nutarė sujungti ir pakartoti šių ponų praktiką itin stambiu mastu. Tiek R. Kadyrovas, tiek A. Lukašenka gyvena iš to, kad ciniškai reketuoja pinigus aukščiausiu politiniu lygiu (jei Kremlius neleis vogti dujų – parsiduosiu ES arba atsuksiu savo banditų ginklus į jus ir turėsite dar vieną karą), o į visokius ten runkelius ir jų norus jiems nusispjaut, ir niekas jiems nieko nepadarys, nes jie atseit dideli ir suverenūs. Juk ir mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei A. Lukašenka dar 2009 metais tiesiai pasakė – duos pinigų ES daugiau negu Rusija – jokių problemų, būsim su ES.
Būtų V. Janukovyčius ramiai pasirašęs sutartį su ES 2013 metų lapkritį – nereikėtų Lietuvai varginti seniūnijų proletariato vėliavų su juodais kaspinais kabinimu ir rodyti plikbajorišką kilnumą teikiant medicininę pagalbą. Vietoje to ponas tiesiog begėdiškai reketavo pinigus iš to paties Kremliaus vadovo, mainais žadėdamas „kidalinti“ (išdurti ES, ką ir padarė). Vladimirui Putinui kas – pinigai ne jo, galiausiai paskolino milijardų kiek paprašytas – kad tik nekenčiamieji Vakarai neperviliotų „broliškos slavų tautos“, kuri jam rūpi taip pat labai, kaip ir broliška čečėnų tauta. Ne veltui net kai kurie rusų apžvalgininkai NVS vadina „nevalstybių sąjunga“ ir nevalstybės požymius nurodo labai elementarius: neįmanoma taikiai pakeisti valdžios, valdžia privatizuoja valstybę, perduodama pagrindinius šalies verslus savo artimiesiems (V. Janukovyčiaus sūnelis – geras to pavyzdys) ir dar privatizuoja patriotizmą: visus, kas drįsta būti nepatenkinti, paskelbdama ne tik destruktoriais, teroristais ir marginalais, bet ir užsienio šnipais. Nemenką dalį visuomenės tai netgi įtikina, ir nieko čia keisto. Juk ir mūsuose vieni mano, kad žydai geria katalikų kūdikių kraują, kiti – kad „juvenalinė justicija“ tuoj atiduos daug mūsų vaikų vikingėms lesbietėms, o treti – kad prezidentę kritikuoja tik kagėbistai ir rusų penktoji kolona. Tad ir V. Janukovyčiaus propaganda skelbia, jog Maidane su berkutais kaunasi tik užjūrio samdiniai.
Lietuvos Respublikoje skelbiama iš esmės tas pats – priešai jau, girdi, šiapus vartų (prisiminkite istoriją su pažyma apie grėsmes prezidentei)! Niekam negirdėtos patriarchų atžalos irgi staiga tampa labai nusipelniusios Europos Parlamento (Gabrielius Landsbergis jaunesnysis). Prezidentą, elitinės klasės požiūriu, geriausiai tautai būtų tiesiog parinkti, bet jei negalima, reikia sukurti situaciją, kad tauta negalėtų pasirinkti neteisingai. Visokius referendumų iniciatorius, kaip jaučiasi iš valdiškos retorikos, net labai norėtųsi uždaužyti buožėmis išvietėse, bet... neleidžia ES gėjai ir lesbietės. Tenka parodyti daugiau išmonės ir prigalvoti manipuliacijų, o surinktus parašus liepti rinkti iš naujo. Ką padarysi – demokratija. Tiek mes ir laimėjome, palyginti su neutralia ir suverenia Ukraina – nereikia deginti padangų ir muštis su Madalovo kuopa prie Arkikatedros. Ačiū ir už tai. Kaip dar ne valstybei – visai neblogai. Savarankiškos valstybės aiškios vizijos mūsų politinis elitas neturi, kaip jos neturi ir vyriausias Kijevo zekas. Tad geriau jau aš pakentėsiu gėjų zyzimą į ausį biurokratiškoje Europoje. O jei kada turėsiu kokį sklypą, tai tikrai nenoriu klausti nei Pankos, nei Grybauskaitės - kam man jį parduoti.
