Jei Rusijos agresijos Ukrainoje nebūtų, ją, ciniškai kalbant, reiktų sugalvoti, mat jau labai išryškina makaulytėse įsitvirtinusį jovalą. Lyderiai elgiasi kaip ir tauta.
Prašviesėjimo akimirkos
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dėstanti teisingas mintis apie grėsmę, kurią Vladimiro Putino politika kelia Europos saugumui, prašanti iš JAV prezidento Baracko Obamos daugiau naikintuvų, kadenciją pradėjo visai ne nuo to.
Iš pradžių buvo pareikšta, kad reikia nebebūti tų pačių JAV užsienio politikos įkaitais, žūtbūt rasti slaptą Talibano banditų kankinimo vietą Antaviliuose ar dar kur nors. Ukrainos įvykiai sukūrė šiai poniai nemalonią situaciją, mat reikia pasakyti arba..., arba..., ir ji pro sukąstus dantis vis dėlto apsisprendė. Dar prieš porą savaičių dėl įvykių Nepriklausomybės aikštėje jai buvo „kaltos abi pusės“, o kagėbistui Vovai aiškių pretenzijų (išskyrus komiškus žaidimus su neva slaptomis ir svarbiomis saugumiečių pažymomis) ji neturėjo, bet dabar jau ką darysi. Ką gi – dėkui ir už tai, nors atrodo komiškai. Dar juokingiau, kad šiomis dienomis ponia puolė skalbti savo pačios Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi paskirtą Gediminą Griną, taip uoliai teikusį jai poligrafo paslaugas apgailėtinoje istorijoje, susijusioje su buvusiais Finansinių nusikaltimų tarnybos vadovais, o dabar išplatinusiam dar vieną banalią, niekinę rašliavėlę apie priešus ir jų pinkles. Žiūrėk, po kurio laiko prezidentė pasipiktins dar ir kitu savo pačios pasisrinkimu - Dariumi Valiu, jei tik to reikalaus konjunktūra ir reitingų tendencijos.
Oficiali šizofrenija
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, kurio partijos kolega Bronius Bradauskas neseniai lindo į užpakalį Rusijos atstovams ir neleido europiniams svečiams rodyti filmo apie Sausio 13-ąją, jau ginčijasi pats su savimi.
Iš pradžių sako, kad nenori Lietuvoje JAV oro gynybos sistemų „Patriot“, paskui, tvirtina, kad nori, jei jų paprašys partijos bičiulis Juozas Olekas, nelabai sėkmingai vaidinantis krašto apsaugos ministrą, o paskui drįstantis viešai pareikšti, kad išvis apie tai nekalbėjo – visiems pasigirdo.
Nuoširdžiausias tautos ūkvedys buvo tada, kai raudojo, jog pasakius teisybę apie Rusijos agresiją nukentės sūrelių ir tarybinių dešrelių pardavėjų viršpelnis.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, iš pradžių rankute mojavusi nuo Euromaidano tribūnų ir tuo sukėlusį isteriją meilę Tėvynei ir kovą su Rusiją monopolizuoti linkusiems konservatorių vadams, dabar užsiima žodžių karu su prezidente, o tikrasis jos partijos lyderis plūsta Lietuvos demokratiją, kuri tą pačią L. Graužinienę iškėlė į parlamento vadoves.
Lyderiai – kaip tauta
Demokratiškai rinktų nacijos lyderių susitelkimas pavojaus akivaizdoje tiesiog glosto širdį – tuoj visi trys valstybės vadovai ims rengti atskiras netipinio formato valstybės gynimo tarybas, į kurias vieni kitų nekvies, nes turi slaptų žinių apie kitų įvykdytą Tėvynės išdavystę, bet jų neatskleis, nes tai paslaptis.
Ir nieko čia keisto nėra, nes pačios lietuvių tautos galvytėse lengvai telpa iš principo lyg ir nesuderinami dalykai. Rusijos propaganda, kad Maidano lyderiai yra žydai ir žydų oligarchų samdiniai, pasiklausius daugelio „paprastų žmonių“, puikiausiai dera su idėja, kad Nepriklausomybės aikštėje kovėsi „benderovcai fašistai“, svajojantys jau rytoj Kryme skersti rusus šaltienai. Čia nors kuolą ant galvos tašyk, o Putino ir Janukovyčiaus abrakadabrų atkartotojams tariamų nacių sąjunga su žydais vis tiek atrodys natūrali.
Kaimyninės deržavos prezidentas Vova gali triumfuoti – šiais kliedesiais tikinčių bukapročių gausu ne tik Kryme arba pamaskvėje. Kokių nors tautininkų mitingas prie Rusijos ambasados Vilniuje, kur lyg ir protestuojama prieš Rusijos veiksmus, neapsieina be plakatų, skelbiančių, kad Europai rūpi tik gėjai, o Amerika esą gins tik Izraelį ir pan. Visas šias nei suderinamas, nei įrodomas fantazijas tūkstančiais eilučių internetuose atkartoja ir atvirų ir anoniminių profilių bei puslapių prikūrę interneto troliai.
Taigi lyderių mėginimas stovėti išsižergus tarp valčių nėra keistas – kokia tauta, tokie vadai. Bailūs politiniai gyvuliukai dėl reitingų prisitaikys. Pagrindinė ir didžiausia Lietuvos bėda gali tapti tai, kad Ukrainos įvykių fone bus toliau kurstoma „niekam tikusių Vakarų" isterija. Į taip sujauktas galvas vėl bus lengva talpinti visokius neutralitetus, polionoifobijas ir kartu kliedesius apie alternatyvas NATO, etc. Juolab, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius nesugebėta išsiveržti iš rusiškos informacinės erdvės, rusų kalbai švietimo sistemoje suteikiant garbingai privilegijuotas pozicijas.
Tomas Čyvas
