Artėjanti Gegužės 3- ji šiemet žada daugiau šėliojimo nei įprasta. Būti ar nebūti šiai dienai verta raudono įrašo nacionaliniame kalendoriuje? - štai koks aštriausias nūdienos klausimas. Jis kreipia akis į lietuvius ir lenkus, į praeitį ir į teisę.
Komentaro pavadinimo žodžiai yra raktiniai. Jie jungia dvi dešiniojo radikalizmo bruožų turinčias partijas abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos. Brolių Kačinskių „Teisė ir teisingumas“ ir Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumas“ išnaudojo panašius viešųjų ryšių meistrų patarimus ir papuošė partijų pavadinimus elektoratą masinančiais lozungais. Galime įtarinėti, kad lozungai nebūtinai išduoda po jais susibūrusių veikėjų pasaulėžiūrą. Paksininkų atvejų tai labiau tikėtina, o Kačinskių dešiniesiems lenkams - mažiau. Šią prielaidą grindžia keliolikos metų politinės veiklos istorija. Tačiau tuo pat metu negalime apeiti tam tikro dėsningumo ir priklausomybės pobūdžio.
Artėjančios gegužės 3-sios (pamažu pratinkimės ją sieti su Konstitucija) proga pabrėžtina viena aplinkybė. Kodėl lenkams svarbiau teisė, o lietuviams tvarka? Kas tai- iš kolektyvinės pasąmonės gelmių atklystantys tapatumo likučiai ar viešųjų ryšių turgaus atsitiktinumas? Greičiausiai antra. Tačiau palikime galimybę suprasti tai, kaip dėsningą dalyką. Kas tada? Ar tikrai istorijos vėzdas lietuvius vanojo labiau nei lenkus? Po Abiejų Tautų Respublikos, kurią sudarė
Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, žlugimo mes likome rytietiškos rusų tvarkos glėbyje, o Lenkijos karalystė po Vienos kongreso buvo apdovanota liberalia konstitucija. Juk prancūzų karinė kampanija 1807 m. paliko lenkams modernų Napoleono kodeksą, o rusų caras Aleksandras I 1815 m. suteikė konstituciją.
Senieji lietuviai, kurie ilgus amžius išdidžiai polemizavo su lenkais dėl romėniškos kilmės ir romėnų teisės poveikio dviejų tautų skirtingumui, pakliuvo į rytietiškos despotijos rankas. Lietuvos Statutas dar kurį laiką buvo svarbus privatinės teisės ir lietuvių tapatumo rykas, tačiau nuo XIX a. vidurio iš jo liko tik archaiško prisiminimo šešėlis. Atgimstančiai tautai senieji tapatumo ženklai vis mažiau ir mažiau reiškė. Pagarba teisės viešpatystei nustojo būti svarbiu ir išskirtiniu ženklu, o lietuviai iš politinės civilizacijos subjekto atgimė į filologijos produktą. Jiems kalba, o ne laisvės meilė ir pagarba įstatymui tapo susiklausymo įrankiu.
Šiandien ir Lenkijoje, ir Lietuvoje vienodai pasigendama teisingumo. Neokapitalistinių santykių ir pokomunistinės biurokratijos įsigalėjimo akivaizdoje teisingumo negali netrūkti ir negali būti per daug. Tačiau vieniems svarbiau yra teisė, o kitiems tvarka. Kažkodėl neapleidžia aitri nuojauta, kad šiandieniniams lietuviams labiausiai trukdo tai, dėl ko kai kas juos vadina lietuviškai šnekančiais rusais. Požiūris į tvarką ir autoritetą iš tiesų juos daro panašius į buvusius užkariautojus. O gal tokia postkolonialinė lemtis: bandyt pasivyt buvusius skriaudėjus? Arba bėgt į priekį atatupstiems.
