Aušrinė Šėmienė
Statistikos duomenimis, Lietuvos vaikai nelaimingiausi pasaulyje. Taip yra todėl, kad tūkstančiai vaikų auga socialinės rizikos šeimose, tūkstančiai palikti tėvų. Kodėl lietuviai šitaip nemyli savo vaikų?
Visi pasaulio sunkumai
Prieš dvejus metus Jūratės Samulionytės filmas „Laikinai“ „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose buvo nominuotas prizui kaip geriausias 2011 m. trumpametražis vaidybinis kino filmas, o pagrindinio vaidmens atlikėja Severija Bielskytė – kaip geriausia aktorė.
Filme pasakojama apie dvi seses – penkiolikmetę Saulę ir šešerių Liuciją, kurios laukia grįžtant uždarbiauti išvykusios mamos. Saulei tenka rūpintis mažąja sese ir prižiūrėti namus. „Kurdama vaidmenį ilgai galvojau, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kuris turi prisiimti pernelyg didelę atsakomybę, – sakė aktorė S.Bielskytė. – Jei mano herojė nebūtų privalėjusi rūpintis sese, gal ji būtų nuėjusi blogais keliais. Dabar, tapusi kitokia nei jos bendraamžiai, turinti didesnę atsakomybę, nebegali gyventi kaip kitos paauglės.“
Scenarijų šiam filmui parašė jauna scenaristė Marija Kaftaradzė. Istorija paremta jos patirtimi: mama išvažiuodavo į ilgas komandiruotes, o mergaitė likdavo namie su sese. Tradicija tapo seserims važiuoti į oro uostą pasitikti mamos. Po ilgų režisierės, scenaristės ir aktorės pokalbių Severijai pavyko filme atskleisti jaunas širdis alinantį laukimą. „Mums visoms rūpėjo parodyti, kad mergaitė tapo pikta, nes visi pasaulio sunkumai sugriuvo ant jos pečių“, – sakė aktorė.
Paliekami tūkstančiai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, vaikų, kuriuos tėvai paliko globoti kitiems žmonėms, per pastaruosius septynerius metus padaugėjo 5 kartus. 2006 m. tokių vaikų buvo 343, o 2013-aisiais – 1 727. Reikia turėti omenyje, kad šie skaičiai ne visai teisingi, nes suskaičiuoti tik tie vaikai, kurių tėvai oficialiai užpildė globos dokumentus.
Pasvalio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Asta Kanišauskienė sakė, kad dažniausiai tėvai išvažiuoja dirbti į Angliją ir Norvegiją. Paliekami ir mažiukai, ir paaugliai. „Tokie vaikai kartais nelanko mokyklos, kyla rūpesčių dėl jų elgesio, – pasakojo A.Kanišauskienė. – Kalbamės ir su jais, ir su globėjais. Jei globėjai nesusitvarko, liepiame tėvams grįžti. Kai kurie grįžta visam laikui. Kiti pasiima vaikus ir išvažiuoja. Pernai į Angliją išvažiavo darni tvarkinga šeima ir išsivežė 5 vaikus.“
Anykščių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Žukienė pateikė tokius skaičius: pernai šiame rajone buvo globojami 27 tėvų palikti vaikai. „Bet ne visus žinome, – sakė specialistė. – Tie, kurie lanko mokyklą, nepatenka į policijos akiratį ar pas medikus, jų nematome.“
Bet ji žino daug skaudžių istorijų: teko gelbėti tėvų paliktą mergaitę, kuri daužė langus. Neseniai tėvų paliktas berniukas mieste išlaužė jaunas liepaites, išvartė suoliukus ir šiukšliadėžes. Šis vaikas, kaip ir dauguma kitų, buvo paliktas pas močiutę.
„Per ilgus darbo metus pastebėjau, kad blogiausi globėjai yra seneliai, – sakė L.Žukienė. – Jie labai myli savo vaikaičius, bet meilę supranta savaip: daviau stogą, pavalgyti ir paklojau lovą. Seneliai ne visuomet adekvačiai reaguoja į vaikų elgesį, jiems nesuprantamos jaunimo galimybės, todėl vaikai jaučiasi vieniši.“
„Lazda turi du galus: tėvai užsienyje uždirba, bet vaikai, nors ir gyvena su seneliais ar giminėmis, vis tiek yra emociškai pažeidžiami. Būna ir skaudesnių atvejų, pavyzdžiui, mamos palikta nepilnametė susilaukė vaikelio“, – pasakojo Utenos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Gailutė Blažienė. Užsienyje dirba keturių dešimčių šios savivaldybės vaikų tėvai. Laimei, per pirmuosius tris šių metų mėnesius 10 vaikų tėvai jau išsivežė.
Specialistės teigia, kad tėvai dažniausiai stengiasi išsivežti ikimokyklinio amžiaus vaikus, nes vyresniems sunku pritapti naujoje aplinkoje, išmokti kalbą. Socialiniai darbuotojai tvirtina, kad pasibaigus vasarai nepavyksta rasti trečdalio penkiamečių. Statistikos departmento duomenimis, pavyzdžiui, Anykščių rajone 2013 m. liepą jų buvo 5 352, o 2014 m. sausio 1 d. – vos 4 159. Išvežti paaugliai patiria didžiulį stresą. Štai pavyzdys Utenoje: užsienyje įsitvirtinusi šeima išsivežė du vaikus, bet vienas grįžo pas močiutę. Atsitinka ir taip, kad paauglių tėvai nepasiima jau kelerius metus.
Sugadino pašalpos
„Mūsų rajone be tėvų globos yra 175 vaikai: 50 jų gyvena šeimynose, 102 – šeimose, 23 –institucijose, nuolatinė globa nustatyta 11-ai jų. Deja, tik dvi mamos yra padavę teismui prašymą susigrąžinti vaikus iš nuolatinės globos“, – skaičius iš atminties bėrė G.Blažienė. Pasvalyje 232 socialinės rizikos šeimose auga 597 vaikai. Iš viso rajone yra 6 000–7 000 vaikų.
Svarbiausia priežastis, dėl kurios vaikai netenka tėvų, yra jų girtavimas. Neprižiūrimi vaikai dažniausiai apgyvendinami globos namuose. Bet būna ir taip, kad paaugliai patys pasiprašo į globos namus – ateina į seniūniją ir sako: „Nebegaliu grįžti namo, nes tėvai kasdien geria.“
„Pasvalys – ne tik derlingų žemių, bet ir alaus kraštas, – sakė A.Kanišauskienė. – Tačiau žemes dabar dirba tik stambių ūkių savininkai, o kiti neturi karvės, nepasisodina bulvių: juk valdžia duoda pašalpą. Iš pašalpų gyvenančiose šeimose užaugę vaikai jau patys augina vaikus, nors neturi nei darbo, nei socialinių įgūdžių. Vaiko teisių specialistė papasakojo, ką matė savo akimis: atvažiuoja seniūnas pas daugiavaikę šeimą, ištraukia iš mašinos didžiausią maišą duonos, užtempia į antrą aukštą, o ten ant sofos guli tėvas, žiūri televizorių ir nė nepasijudina. Tokioms šeimoms seniūnijos turi parūpinti ir malkų. Bet jos būtinai turi būti kapotos ir aukščiausios kokybės.
„Pašalpos sugadino žmones, – apibendrino specialistė. – Gal kai pasikeis socialinių pašlapų skyrimo sistema, jie bus priversti galvoti, kaip pramisti.“ Dabar keturių asmenų šeima per mėnesį gali gauti apie 1 120 Lt pašalpų, dar pridėkime kompensaciją už šildymą, nuolaidą vaikų darželiui, vaikų maitinimą mokyklose, be to, labdaros organizacijos dažnai juos aprūpina maistu bei drabužiais. Dirbdami šie žmonės gautų minimalų altyginimą.
Pragėrė atžalas
L.Žukienė pasakojo: „Šiandien iš vienos šeimos atėmėme vaikus. Kartą jau buvo iš jų atimti šeši vaikai, bet tėvai truputį pasitaisė. Nuvažiuojame – septynerių vaikas primuštas, mažiausiajam nė pusės metukų nėra, o motina girta. Tėvas, nors ir blaivus, aiškina, kad tai – ne jo reikalas: boba su vaikais nesusitvarko.“
Kol kalbėjomės su vedėja, skyriaus specialistės išlėkė gelbėti kito vaiko: motinai jau apribota valdžia vienam vaikui, bet nuo kito sugyventinio prieš porą mėnesių ji pagimdė mergytę. Ši moteris nėščia būdama buvo suspardyta, tad vaikelis gimė 8 mėnesių. Specialistės gavo pranešimą, kad ji girta su vežimėliu po miestą blaškosi. „Nežinau, kokį spendimą priimti“, – guodžiasi vedėja.
Turi anykštėnai ir kitą problemą, dėl kurios L.Žukienė ketina kreiptis net į Seimą: Lietuvoje pragertiems, numestiems vaikams, kurie turi sunkią negalią, nėra vietos. Tokio vaiko neglobos nei giminės, nei svetimi, o įstaigos perpildytos.
„Asmeniškai skambinau visiems glovos namų direktoriams ir įvaikinimo tarnybai, – tikino L.Žukienė. – Turime 15 metų mergaitę su sunkia negalia. Jos mama mums pasakė: „Dėkite, kur norite, aš jos nežiūrėsiu.“ Ką daryti, nežinau. Viršininkų keliamus uždavinius mes suprantame, nesame beraštės, bet kartais teoriją pridėti prie praktikos labai sunku.“
Pavargo nuo vaikų
Girtuoklystė – ne vienintelė priežastis, kodėl tėvai atsisako vaikų. Pernai uteniškių šeima, kurios nekankina alkoholizmas, atvedė į savivaldybę du savo vaikus ir pasakė: „Pasiimkite, pavargome nuo jų.“ Pasvalyje 16 metų paauglys nelanko mokylos, vagia, todėl policija dažnai lanko jo tėvus. Galiausiai tėvas, užuot gelbėjęs vaiką, savivaldybės specialistėms drėbė: „Noriu atsisakyti vaiko, samdysiu daug advokatų, kad nevažinėtų pas mane policija.“ „Aiškinome, kad jis ir užaugino tokį vaiką, – prisiminė A.Kanišauskienė. – Tėvas lyg pritarė tam, bet po to pareiškė, kad vis tiek nori atsisakyti vaiko...“
Tėvystės reikia mokytis
„Labai lengva būti gerais tėvais, kai esame buvę gerų tėvų vaikais“, – sakė Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė doc. Roma Jusienė. Kodėl tėvai atiduoda vaikus auklėti valstybei ar netgi, motyvuodami tuo, kad rūpinasi materialine vaiko gerove, važiuoja uždarbiauti į užsienį, ir nesupranta, kad vaikui reikia ko kito? Taip dažniausiai elgiasi tėvai, išaugę sovietinėje aplinkoje su požiūriu, kad vaiką užtenka tik pamatinti ir duoti stogą. Jie nevertina vaiko bendravimo poreikio, šilto emocinio ryšio.
„Nesugebame duoti šilumos, nes patys nesame jos gavę, – sakė psichologė. – Tėvai, kurie negeba auklėti vaikų, dažnai būna neišsprendę savo problemų. Kartais jie vaike mato nelaimingą save. Ir kadangi nemoka padėti sau, nepadeda ir vaikams. Būna, kad tėvai sako: „Žiūriu ir galvoju: negi jis bus toks pat nevykęs, kaip ir aš?“ Ir tai kelia jam didžiulį pyktį. O pykstant padaroma klaidų. Jei rastume laiko pagalvoti, kas darosi ir kaip galėtume sau padėti, daug kas pasikeistų. Taip pat ir bendraujant su vaikais.“
Psichologės teigimu, tėvystės įgūdžių galima įgyti. Dabar siūloma daug paramos programų. Nors jos daugiausia skirtos socialinės rizikos šeimoms, nemokamos specialistų pagalbos gali sulaukti ir kiti. Didžiausia jų nauda ta, kad jos teikia pasitikėjimo savimi, o tai pagerina tėvų santykius su vaikais. Kartais padeda ir paprastos žinios, pavyzdžiui, tai, kad su vaiku būtina kalbėtis. „Manome, kad mažas vaikas nieko nesupranta, pasikalbėsiu su juo, kai užaugs. Tai – viena didžiausių klaidų, – tvirtino doc. R.Jusienė. – Dažnai tenka sutikti tėvų, kurių vaikus iki mokyklos augino seneliai. O tėvai nesupranta, kodėl mokyklinukas jų neklauso. Jei tėvai su vaiku palaiko ryšį nuo mažens, paprastai nekyla problemų ir jam tapus paaugliu.“
Vaikų globa 2013 m.
Vaikams nustatyta laikinoji globa tėvams išvykus iš Lietuvos
Vaikų skaičius 2 179
Mieste 1 477
Kaime 702
Berniukai 1 090
Mergaitės 1 089
Šaltinis – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, 2014.
