„Mane labai žavi šitas projektas – kad mes galime gyventi atskirame name, išeiti pasivaikščioti į laisvę, eiti į parduotuvę, parką... Integruotis į visuomenę čia labai gerai – ypač vaikams. Tokio amžiaus vaikui jau reikia daugiau žmonių, kitų vaikų. Vaiko ir motinos skyriuje kalėjime jie tematydavo ilgą koridorių, sesutes ir kada ne kada budinčiąsias ar svečius. Čia yra labai nuostabu. Buvimas šituose namuose grindžiamas pasitikėjimu mumis. O mes juk visą gyvenimą negyvensime įkalintos, turėsime integruotis į visuomenę. Kaimynai, pamatę, kaip mes dabar gyvename, gal irgi ims kitaip vertinti, nebijos, kad mes kažką jiems padarysime. Mes norime ramiai žiūrėti į gyvenimą ir gražiai išeiti iš kalėjimo“, – tv3.lt pasakojo Aušra.
Šeimyniška atmosfera
Ji kalėjime praleido 4 m. ir 9 mėn., iš kurių beveik šešis – šiame atskirame name. Norvegijos fondų pinigais finansuotas projektas leidžia nuteistosioms mamoms, auginančioms vaikus iki trejų metų, gyventi tame name ir turėti visiškai kitokias sąlygas nei kalėjime: jos čia gali neribotai kalbėtis telefonu, siųsti ir gauti siuntinius, net eiti pasivaikščioti į miestą nustatytais maršrutais.
Aušra į laisvę išeina jau kitą savaitę. Ir vyks į Kėdainius, kur jos jau laukia mylintis vyras ir vaikai.
„Su mumis čia gyvena prižiūrėtojos, tačiau jos labiau atlieka socialinį darbą. Čia bendraujame šiltai ir šeimyniškai, atmosfera čia – labai gera. Gerai čia ir vaikams, nes, jei mama nerami, tai ir vaikas rėkia. Kai iš Panevėžio pataisos namų paleisdavo moteris į laisvę, tai jos eidavo ir blaškydavosi, ypač, jei ilgesnį laiką buvo kalėjusios. O čia palaipsniui pasiruošiama išėjimui, ir vaikui nebebaisu“, – pasakojo Aušra.
Įklimpo į alkoholį
Moteris pasakoja, kad į kalėjimą pateko per alkoholį. Aušra sako dabar suvokianti, kad alkoholizmas – tai liga, ir sakingai alkoholio vartoti ji negali.
„Mano problema yra alkoholis, ir ši problema jau yra genetiška. Alkoholiku netampama per vieną dieną. Pradžioje geriama kartą į mėnesį, paskui – kas savaitę, o paskui pamatai, kad visiškai negali be to gyventi. Tad tiesiog sukies, ir viskas. Pati sau jau tada nebegali padėti, nes liga yra baisi. Turi pasiekti savo vidinį dugną ir nuspręsti arba toliau skęsti, arba kilti į viršų.
Aš nesugebėjau valdyti alkoholio. Jis visiškai buvo užvaldęs mano gyvenimą. Kalėjimas man dar davė išganymą. Aš būčiau jau kapuose buvus, o kalėjimas davė šansą permąstyti viską. Dvi pamokas jau turiu, trečios nebereikia“, – kalbėjo Aušra.
Moteris džiaugiasi, kad kalėjime dalyvavo nuostabiose reabilitacijos programose, turėjo daug laiko apmąstymams.
„Aš pažiūrėjau į įvykius iš kito taško. Paklausiau savęs: kodėl taip mano gyvenime vyksta? Kodėl kitiems sekasi, o aš tokia nesėkminga? Reiškias, einu ne ta kryptimi, darau kažką ne taip. Mano atveju, tai buvo alkoholis. Moterys per alkoholį praranda vaikus, iš nevilties dar daugiau į jį įninka, o vaikų teisės jas nurašo. Tokioms moterims reikia padėti, reikia daugiau reabilitacinių programų, pokalbių, kame ta problema. Šioje srityje, manau, turėtų dirbti moterys, kurios tai yra išgyvenusios, o paskui iš to išėjusios“, – kalbėjo Aušra.
Lemtingas konfliktas
Moteris pasakojo, kad į kalėjimą ji patekusi per nelaimingą įvykį šeimoje: geriant abiems su tėvu jiedu susipyko, ir Aušra jį sužeidė. Sužeidimas baigėsi mirtimi.
„Mes su tėvu labai gerai sutarėm, aš į jį labai panaši. Dabar net nepamenu, dėl ko kilo tas konfliktas – per girta tada buvau. Jis būtų gal net atsigavęs, bet buvo per didelis alkoholio kiekis organizme, ir jo širdis nepernešė operacijos. Jis buvo labai nuostabus tėtis ir nuostabus žmogus“, – pasakoja moteris.
Jos artimieji moters nesmerkė dėl to, kas įvyko – matydami Aušros nuoširdų gailestį, jai atleido.
„Tai jau man pačiai yra našta visam gyvenimui. Didžiausias sunkumas yra ne tai, kad tave čia, kalėjime, izoliuoja, o kaltė, kad mano anūkai negalės pamatyti dieduko, kad jis džiaugtųsi pamatęs šeimoje berniuku. Tai žmogų slegia, tai yra didžiausia bausmė“, – kalbėjo moteris.
Visgi Aušra sako, kad sau dėl to jau atleido, o tėtis pas ją ateina per sapnus, ir jie draugiškai ten šnekučiuojasi.
„Aš grįžtu, nueinu į kapus ir sakau: tegu meta į mane akmenį tas, kuris pats yra be nuodėmės. Nemanau, kad žmonės turi teisti kitą, kai nežino situacijos. Aišku, mano atžvilgiu tai yra baisu ir nedovanotina, bet aš turėjau laiko apmąstymams ir nemanau, kad tėvukas pyksta.
Kai būdavau maža, aš pati smerkdavau geriančius tėvus, bet to daryti negalima. Gyvenimas apsivertė taip, kad pati tapau alkoholike. Aš nedovanotinai paslydau, bet svarbiausia, kad yra jėgų atsikelti ir eiti kalėti. 4 metai ir 10 mėnesių kalėjime davė savo: jeigu žmogus nori pasikeisti, jis ir pasikeis, o nei nenori, gali ir 10 metų kalėti“, – pasakojo moteris.
Kalėjime sunku nebuvo
Aušra sako, kad jai atsidūrus kalėjime emociškai sunku nebuvo, nes ji jautė didelį šeimos palaikymą: ją rėmė laisvėje laukiantis vyrai ir du vaikais – dvylikametis sūnus ir jau anūką Aušrai padovanojusi dukra.
„ Vyras mane palaikė, nors aš jam ir siūliau manęs nebelaukti ir skirtis, tačiau jis pasakė, kad išlauks manęs kad ir 10 metų. Į jį galėjau remtis – tai man ir padėjo kilti į viršų. Aš nebegaliu klimpti į depresiją, nes reikia atitaisyti tai, ką pridirbau. Ko pakeisti negali, tai negali – tėvuko neprikelsi, bet galiu pasėti naują grūdą, kad gerą derlių nuimčiau. Aš tą ir dariau: atsiprašiau vaikų, visuomenės, atleidau sau. Aišku, reikia darbais įrodyti savo žodžius: ko vertas žodis, jei nesimato rezultato“, – pasakoja prieš metus vaikelio susilaukusi moteris.
Nors ji nežino, kad bus laisvėje, ir nenori sakyti, kad negers niekada, tačiau Aušra tvirtina, jog džiaugsis kiekviena diena, jei išliks blaivi ir toliau eis link blaivybės. Negeria moteris jau beveik penkerius metus, o išėjusi į laisvą ketina lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus.
Džiaugiasi gyvenimu
Nuteistoji prisimena, kad tuomet, kai gerdavo, fiziškai jausdavosi labai blogai – jos organizmas netoleruodavo alkoholio. Dabar moteris sako, kad fiziškai yra visiškai išsivaliusi.
„ Kai dabar matau butelį, suprantu, kad, jei pakelsiu stikliuką, mano gyvenimas momentaliai nuriedės atgal, tad aš turiu rinktis. Aišku, aš pasirinksiu gyvenimą be stikliuko, nes esu išsivaliusi. Taip pat suprantu, kad bus gyvenime sunkių momentų – visą gyvenimą taip būna, bet juk aš negimiau gerdama, kažkaip kitaip problemos sprendžiamos. Neįsivaizduojate, ką išgyvena alkoholikai: kaltė, gėda, tai priveda net iki savižudybinių minčių. Nenoriu klimpti į tą patį“, – pasakojo moteris.
Aušra sako, kad dabar ji atsikėlusi ryte jaučiasi gerai – jai neskauda galvos, ji turi jėgų ir energijos ir moteris džiaugiasi gyvenimu bei tuo, kad gali kurti kažką naujo.
„ Čia aš perskaičiau daug literatūros, mezgiau, piešiau, baigiau siuvėjos kursus, pradėjau užsiimti joga – visur, kur įmanoma eiti, ten ir ėjau. Būdama įkalinta norėjau išnaudoti laiką, kad jis nenueitų visiškai veltui. Mano siela juk neįkalinta, aš galiu toliau save šviesti, tobulintis ir kažką daryti. Šitaip save nuteiki, susitaikai ir gyveni – burnojant prie nieko gero nenueisi“, – kalbėjo moteris.
Dirbs pas ūkininkus
Aušra pasakoja visą gyvenimą dirbus paprastus darbus Kėdainiuose: dažnai darbavosi šiltnamiuose pas ūkininkus. Grįžus iš kalėjimo, moteris žada vėl nueiti pas juos.
„Nenoriu planuoti labai toli, man užteks nors pradžiai kažkokį darbelį gauti. Vaiką noriu leisti į darželį, o pati po truputį integruotis į darbą.
Nebijau aplinkinių kritikos dėl to, kad sėdėjau kalėjime. Jeigu į visuomenę eini atvira širdimi, ji tave ir sutinka atvirai. Jeigu ir bus kokia kritika, tai priimsiu ramiai, kad konfliktas užgestų net neprasidėjęs. Aš eisiu į visuomenę gerumu ir švelnumu, o į replikas nekreipsiu dėmesio“, – pasakoja moteris.
Aušra sako, kad dabar jai svarbiausia būti su artimaisiais. Tai ir yra didžiausios moters svajonės:
„Noriu pamatyti savo anūkus, užauginti vaikus, medžių jau prisodinau, jei Dievas duos – pastatyti dar ir namą. Noriu gyventi ir džiaugtis kiekviena diena – va ir gyvenimo prasme. Matyti saulę, kaip vaikai auga ir juokiasi, būti su artimaisiais – tai yra svarbiausia“, – sakė nuteistoji, kitą savaitę išeisianti į laisvę.
