Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tris kartus teistam Henrikui Daktarui ilgai laisve mėgautis nepavyko. 1996 metais tuometiniam Kriminalinės policijos biuro vadovo pavaduotojui Jurijui Milevskiui pavogtą automobilį surasti padėjęs H. Daktaras už tarpininkavimą ir grasinimus tam pačiam nukentėjusiajam vėl atsidūrė teisiamųjų suole.
1997-siais Vilniaus apygardos teismas Henytei skyrė pusaštuntų metų įkalinimą. Už gerą elgesį 2001-siais H. Daktaras buvo išleistas į laisvę. Bet 2009 m. pradžioje buvo paskelbta tarptautinė H. Daktaro paieška. Jį sulaikyti pavyko tik po kelių mėnesių, Bulgarijoje. Lietuvai perduotas H. Daktaras 2013 m. išgirdo griežtą teismo nuosprendį – jam skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
Išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt Henytė papasakojo apie teisėsaugos jo atžvilgiu taikytus prisipažinimo „išmušimo“ metodus, užuominas apie gresiančią mirties bausmę ir tai, kodėl jis spruko iš Lietuvos.
- Esate ne kartą užsiminęs, kad gyvenime jums dažniausiai koją kišo ne patys nusikaltimai, o tai, kad turite Daktaro pavardę. Kodėl?
Visą gyvenimą ta pavardė eina man iš paskos. Buvo minčių net ją pakeisti. Juk sėdžiu vien už pavardę. Būčiau koks Vasiliauskas ar P**dauskas, būčiau niekam nereikalingas. O dabar kai Daktaras, tai ir sodina. Kalėjimo administracija mane gerai pažįsta, žino, kad gerai elgiuosi, net jie sako, jog sėdžiu ne už nusikaltimus, o dėl savo pavardės.
1996 m. mane pasodino į kamerą su septyniais mirtininkais. Tai prokuroras „prikabino“, kad iš tos kameros organizavau žmogžudystes. Pasiūliau prokurorui padaryti eksperimentą, kad jis atsidurtų karceryje ir pabandytų kažką iš ten suorganizuoti. Jam ten stogas iškart būtų nuvažiavęs.
Pamenu, tada Dekanidzę („Vilniaus brigados“ narys Borisas Dekanidzė, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas – aut. past.) sušaudė ir po kurio laiko mane uždarė. Tuometinis advokatas man sakė, kad ruoškis, Henrikai, mirties bausmei. Nes Artūras Paulauskas (tuometinis generalinis prokuroras – aut. past.) „sutvarkė“ Dekanidzę, sutvarkys ir tave. Man tada stogas važiavo. Pusę metų ruošiausi tam. Galvojau, kaip tą mirties bausmę reikės pasitikti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Henriko Daktaro jaunystė: kai gavau „malkų“, sunkiai dirbau, kad atkeršyčiau
Iki gyvos galvos nuteistas žudikas: negarantuoju, kad atsukus laiką pasielgčiau kitaip
Vienos žiauriausių Panevėžio „tulpinių“ gaujos vadeiva A. Vertelka atskleidė, ką veiktų laisvėje
- Kodėl jus įtarė nužudymų organizavimu iš įkalinimo įstaigos?
Viskas buvo klastojama, kad tik Daktarą pasodinti ilgam. 1996 m. ten buvo toks senovinis laidinis telefonas. Koridoriuose ten nebūdavo ryšio, o ką jau kalbėti apie „padvalą“ (rūsį – aut. past.), kuriame aš buvau laikomas. Net pareigūnai yra sakę, jog niekas neveikia, bet man „priklijavo“, kad iš ten skambindavau ir organizuodavau kažką. Surado prokuroras pora „ožių“ (skundikų – aut. past.), kurie esą patvirtino, kad Daktaras jiems skambino, su jais kalbėjo. „Naglai“ melavo, bet jiems buvo svarbu Daktarą pasodinti.
Supraskite, tada, kai mane parvežė iš Bulgarijos, visas jaunimas tik ir kalbėjo, kaip Daktarą reikia pasodinti. Kai mane pagavo, tai tarp jų „drakės“ (kova – aut. past) vyko, kuris medalį gaus už tai, kad mane suėmė. Visiems buvo tikra garbė prisidėti prie Daktaro įkalinimo.
A. Paulauskas dviem mėnesiams mane „padvale“ su mirtininkais pasodino. Jis norėjo karjerą padaryti. Todėl man priklijavo 7 „makruchas“ (žmogžudystes – aut. past.). Prokuroras sakė prisipažink, kiek žmonių nužudei, kaip Kaune 33 gaujas subūrei? Mes tau padėsime, žadėjo. Klausiau, kuo padės? Be eilės pas šventą Petrą? Nesąmonės. Nieko aš nenužudžiau ir neprisipažinau.
- Kiek laiko slapstėtės Bulgarijoje?
Ten praleidau apie metus. Ir aš net nesislapsčiau. Faktiškai nesijaučiau nieko blogo padaręs. Nuo kriminalų buvau nuėjęs jau pakankamai seniai. Išvažiavau, kai mano namus apšaudė, apmėtė granatomis. Aro pareigūnai buvo apsupę, tad aš per tvorą, į mašiną ir išvažiavau.
Bulgarijoje nesislapsčiau, eidavau į paplūdimį, vaikščiodavau į kavines. Ten planavau žemes pirkti, namus statyti. Įsikūręs ketinau šeimą atsivežti. Net nepagalvojau, kad manęs Lietuvoje taip stipriai ieško.
- Kas apšaudė ir apmėtė granatomis jūsų namus?
Policijos departamentas. Ne tarp gaujų kažkokie karai ten vyko. „Ariniai“ („Aro“ pareigūnai – aut. past.) vieną naktį apšaudė. Per kameras mačiau viską. Tada antrą naktį atėjo ir įmetė kelias granatas. Net stiklai išdužo. Vėl matau „ariniai“ stovi ir laukia. Matyt, tikėjosi, kad eisiu su jais aiškintis.
Bet tada jie mane būtų paprasčiausiai nušovę ir medalius išsidalinę. Aukštų pareigūnų buvo pavesta, kad manim atsikratytų. Nenorėjau mirti, todėl teko išvykti. Pamenu, kad anksčiau prokuroras yra atėjęs ir tiesiai šviesiai pasakęs, kad jei nusižudyčiau, tai visiems būtų gerai. Bet aš ten (rodo akimis į dangų – aut past.) nesiruošiu eiti be eilės.
Dar siūlė, kad jei prisipažinsiu, tai 20 metų gausiu. Bet jei būčiau taip padaręs dėl nebūtų nusikaltimų, nebegalėčiau nieko įrodyti. Sakiau pareigūnams, kad visą turtą atiduosiu, bet jie sakė“ „Ne, mums reikia tavęs, tavo galvos“. Jie norėjo, kad teisėsauga atrodytų stipresnė už patį Daktarą.
- Ar siekiant prisipažinimo, buvo taikomos, kokios nors galimai neteisėtos priemonės?
Žinai, buvo visokių dalykų. Seniau žinojo, kad jei vogei, tai padarei nusikaltimą. Jei gražiuoju prisipažįsti, viskas gerai, jei ne – duodavo „malkų“. Taip būdavo anksčiau. Jei mušdavo ir atlaikydavai, tai buvo garbingų kriminalistų, kurie net ranką paspausdavo. O kitiems duoda „malkų“ ir jie prisipažįsta. Tuomet tų pačių „ožių“ ir „gaidžių“ buvo vienetai, o dabar garbingą „bachūrą“ rasti sunku.
Ir šiais laikais būna smurto, bet jis daugiau psichologinis. Mane iš kalėjimo vežė gal 13 kartų į nusikaltimų vietas. Kai mane perduodavo „Aro“ pareigūnams, tai iškart būdavo užmaunamas maišas ant galvos, rankos surakintos ir veža, kaip gyvulį. Nuveža, iškart ant kelių, prie sienos, per šonus.
Taip „ariniai“ elgiasi. Vėliau nuima maišą ir matai daug žmonių aplink. Kalbi ir tik po pusės valandos supranti, kad advokatas šalia sėdi. Anksčiau mušdavo „konkrečiai“, dabar labiau psichologiškai.
- Kokia jūsų versija dėl kaltinimų Rimanto Ganusausko-Mongolo nužudymu?
Ir tariamą Mongolo nužudymą nori man „pripaišyti“. Tai yra 1993 metų epizodas. Nors būtent jis penkis žmones nužudė, organizavo tai ir po to pabėgo. O man klijuoja, kad aš jį nužudžiau. Vien dėl „pijoko“ Žilinsko (Rimvydas Žilinskas, „Daktarų“ gaujos narys) liudijimo.
Jis pasakė, kad su Daktaru nuvažiavo į mišką. Daktaras esą Mongolą nušovė, o jis užkasė. Tik kažkodėl nebežino, kur užkasė. Klausiau teisme, iš kur jie žino, kad Mongolas žuvęs. Liudininkai 1994-1995 m. atėjo ir pasakė, kad matė Mongolą. Žmogų, kurį aš esą 1993 m. nužudžiau. Buvo dar du komisarai, kurie sakė, kad 1994 m. Kaune gaudė tą patį Mongolą.
Teisėjas klausė, kodėl nepagavo. Tai komisarai atsakė, kad jis buvo su nauju „mercedesu“, todėl ir pabėgo. Bet prokuroras tada tvirtino, kad komisarai susiję su šešėline praeitimi ir jais tikėti negalima. Komisarai, kurie ir dabar sėkmingai dirba. Dar juokingiau, kai prokuroras pasakė, kad jei Mongolas gyvas, tai kodėl jis per 23 metus taip ir nepasirodė.
Jis penkis žmones nužudė, tai kaip jis pasirodys? Žinau, kad jis gyvena Pietų Amerikoje, savo „mongoliukui“ „koksą“ (kokainą – aut. past.) pristatinėja. Bet visiems vienodai rodo, net nepatikrina mano žodžių.
Absurdas, kai Mongoliukas, Rimanto Ganusausko brolis Deividas, davė prieš mane parodymus ir jis laisvas. Teisme jis prisipažino, kad su manimi bendravo. Teismas klausė, kodėl? Jis sakė: „Iš baimės. Su Stalinu irgi visi draugavo iš baimės, tai ir aš su Daktaru dėl to paties.“. Štai, kokie absurdiški palyginimai tiko teismui.
Užaugome kartu su Deividu. Jo vaikus krikštijau. Jo vestuvėse dalyvavau. Ir tada, kaip sakė jis, iš baimės viską darė. Mane be įrodymų pasodino. O aš prašau, teiskite teisingai. Pas Vertelką („Tulpinių“ gaujos vadeiva Algimantas Vertelka) yra istorija. Dėl trijų nužudymų, nerado aukų palaikų, tai teisėjas išteisino jį dėl tų trijų nusikaltimų. Nėra palaikų, nėra bylos. O mane už vieną, kur nėra palaikų, iki gyvos galvos nuteisia.
- Prisiminkite „Daktarų“ gaujos klestėjimo laikus.
„Daktarai“ klestėjo dar mano tėvų laikais. Tėvas turėjo 8 brolius ir 5 seseris. Tie broliai buvo inžinieriai, direktoriai, vagys. Ta Daktarų karta buvo galingiausia. Aš ten patekau būdamas 16 metų, kai daugiau ten tik pavadinimas „Daktarų“ buvo likęs. Kas su manim būtų nuėjęs tada papietauti, tas būtų jau „daktarų“ gaujai priskiriamas.
- Ir vis dėlto, kaip pavykdavo sukontroliuoti tokią gausią nusikalstamą grupuotę?
Nieko aš ten nekontroliuodavau. Kiekvienas gyvendavo pagal save. Ten tik kalbos, kad „Daktarai“ kontroliavo. Taip, mes turėjome savo restoraną į kurį gaujų autoritetai atvažiuodavo pasitarti su manimi. Būdavo, ginčijasi ir nesutaria. Atvažiuodavo ir klausdavo mano nuomonės. Aš išsiaiškindavau, kas teisus, kas ne.
Jie išgirsdavo mano nuomonę ir padarydavo savo išvadas. Aš buvau, kaip teisėjas. Kaune buvo daug gaujų, tačiau išvengdavome muštynių, žudymų. O „brigadininkai“, „tulpiniai“, „gaidjurginiai“ naikino vienas kitą. Mums to nereikėjo, mes draugiškai gyvenome.
- Kaip vertinate šių laikų nusikaltėlių kartą, kuri nebepaiso jokių autoritetų?
Mano laikais kitaip būdavo. Aš buvau praėjęs visą kelią – nuo kareivio iki generolo. Praėjęs visus kalėjimus, Sibirus. Kitaip tariant, aptrintas buvau. Viską įsivaizdavau ir supratau kiekvieną žmogų, kuris kaltas, kuris nekaltas. Mėgstu tokius dalykus išsiaiškinti.
Jei žibalą papylė, tai kiti iškart kažką mušt puldavo. O aš pirmiausia išsiaiškindavau. Būdavo tokia tvarka. Pagalvokite, Kaune veikė 33 grupuotės, kuriose mažiausiai būdavo po 30-40 žmonių. Į „razborkes“ (muštynės – aut. past.) atvažiuodavo apie 200-300 žmonių. Tu pagalvok, kaip su visais išsiaiškinti. Kad pavyktų įgyti tarp jų autoritetą, reikėdavo mokėti kalbėti, bendrauti. Nors ten visokių replikų girdėdavai.
- Visiškai neseniai jūsų vardu sukurtame „Facebook“ profilyje buvo piktinamasi komentatoriais internete. Kodėl juos išvadinote „čiupačiupsais“?
Aš parašiau dukrai laišką ir ji išplatino mano nuomonę. Internete žmonės mane keikia, žemina. Yra piktybiniai internetiniai „čiupačiupsai“. Lietuviai, kurių tikslas mane žeminti. Nepykstu dėl noro išreikšti nuomonę, bet jie turi atsiliepti garbingai.
Jei bandai žeminti, ateik ir pasakyk, kodėl vienaip ar kitaip mane vadini. Aš einu garbingai per savo gyvenimą, noriu, kad ir kiti taip darytų. Nesvarbu, kad aš kilęs iš nusikalstamo pasaulio, bet aš visada elgiausi garbingai. Kiekvienam luome yra gerų ir blogų žmonių.
Nieko be reikalo nesu pažeminęs. Visus gerbiu. O interneto komentatoriai tik tuo ir teužsiima. Sako, kai žmones žudei, neverkei, o dabar verki. O tu paklausk, ką aš nužudžiau? Visi itin drąsūs žeminti žmogų, kai yra paslėpę po nežinomu vardu.
TAIP PAT ŽIŪRĖKITE:
Pirmoji interviu su H. Daktaru dalis
