Arvydas Praninskas
Konstitucinis Teismas paskelbė teisėjų apsaugos nuo korupcijos receptą. Gaila, kad jo negalima taikyti visiems kitiems.
Mažinti negalima – kiltų grėsmė
Konstitucinis Teismas vėl trumpam atsidūrė visuomenės dėmesio centre, neseniai išaiškinęs, kad teisėjų atlygio materialinės garantijos negali būti mažinamos, nes esą dėl to jie galėtų patirti kitų valdžios šakų įtaką vykdant teisingumą, be to, išaugtų teisėjų korupcijos rizika. Aiškindamas nuostatas dėl teisėjų valstybinių pensijų sistemos pertvarkymo, Konstitucinis Teismas nurodė, kad ji gali būti pertvarkoma tik taip, kad dėl to nesumažėtų bendras teisėjų socialinių garantijų lygis.
Pareiškęs, kad teisėjų darbo materialinės garantijos gali būti sumažintos tik laikinai, kol valstybės finansinė ir ekonominė padėtis yra „itin sunki“, Konstitucinis Teismas išaiškino, jog „priešingu atveju, jei teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui; kitaip tariant, būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, priimti tokius sprendimus, kuriais teisėjų socialinės (materialinės) garantijos būtų mažinamos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką“.
Orumas ir socialinės garantijos
Praktiškesni ir, sakytume, ciniškesni žmonės, tvirtinantys niekada savo gyvenime Lietuvos teisingumo šventyklose nematę teisingumo žynių užrištomis akimis, su vaistininko svarstyklėmis ir aštriais dviašmeniais kalavijais, tokį Konstitucinio Teismo rūpinimąsi teisėjų nepriklausomumu įvertina konkrečiomis sumomis. Jie sako, kad kadenciją baigusiam Konstitucinio Teismo teisėjui skiriama papildoma valstybinė pensija gali siekti 1700 eurų. Papildoma! Tad jų visai nestebina Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad tik suteikiant „konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (pavyzdžiui, teisėjo pensiją), galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat mažinti korupcijos riziką.“
Teisėjų orumą Lietuvoje atitinkančios socialinės garantijos, ką ir kalbėti, – svarbus dalykas. Tai ne kokie mokytojai, policininkai, agronomai ar siuvėjos, kurių socialinės garantijos – jų pačių ir įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios reikalas. Ar kas girdėjo apie konstitucinį policininko ar mokytojo statusą? Į liepsnojantį namą lendančio ugniagesio, „popieriuje“ uždirbančio apie 400 eurų, orumas Lietuvoje teisėtai atitinka teisėtas jo socialines garantijas. Tik kaip šiuo atveju užtikrinama korupcijos prevencija? Turbūt kuo mažesnis atlyginimas, kuo menkesnės socialinės garantijos, tuo mažesnis pavojus, kad sveikata ir gyvybe rizikuojantis gelbėtojas nesusigundys lemiamą akimirką pagalvoti apie save, savo šeimą ir vaikus, ir numos ranka į profesinę pareigą? Juk tokia valstybės logika?
Nemalonu, bet reikia
Didelę teisininko patirtį turintis Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, ragavęs ir eilinio, ir Aukščiausiojo Teismo, ir Konstitucinio Teismo teisėjo duonos, pabrėžia teisėjų nepriklausomumo principo svarbą. „Iš tiesų yra taip, kad teisėjas apie jokį kitokį gyvenimo būdą negali galvoti, kaip tik apie tokį, kad jis yra visiškai išlaikomas valstybės, kiek leidžia jos galimybės. Ir tokiu atveju jis yra garantuotas, kad niekas nepasikeis, jis gali ramiai dirbti, auginti vaikus, ir galvoti tik apie bylą ir teisingumo vykdymą. Va tokia yra Konstitucinio Teismo logika, aš labai atidžiai perskaičiau visą tą nutarimą, ir maždaug taip jis ir sudėliotas“, – sakė S.Šedbaras. Pasak jo, bendraudamas su teisėjais ir prokurorais Vakarų šalyse jis taip pat yra išgirdęs tam tikrų nusiskundimų, kad vykdomoji valdžia, teisingumo ministras kartais bando daryti spaudimą jiems pasinaudodami biudžetų formavimu. „Ir aš pamaniau: Dieve mano, Lietuvoje esame gerokai pažengę į priekį, galėtų iš mūsų pasimokyti. Tą vertybę, tokį nepriklausomumą norėtųsi saugoti, bet, žinoma, galbūt reikėtų labai atsargiai rašyti procesiniuose dokumentuose, kad taip išvengsime korupcijos“, – pastebėjo pašnekovas. Anot jo, tai tikrai ne pagrindinis argumentas dėl teisėjų socialinių garantijų užtikrinimo, nes jei žmogus bus korupcijai neatsparus, „tai ir ta pensija neišgelbės“.
S.Šedbaras aiškina, kad Konstitucinis Teismas, priimdamas sprendimus dėl teisėjų socialinių garantijų, tiesiog yra priverstas būti teisėju savo paties byloje. „Nėra kito. Konstitucija nenumato kitos institucijos. Tai yra Konstitucijos aiškinimas, teisėjo nepriklausomumas yra konstitucinė norma, todėl vis tiek daugiau niekas kitas negali aiškinti.“ Pašnekovas sakė puikiai suprantantis, kad ir patiems Konstitucinio Teismo teisėjams „nėra labai malonu“, bet jie esą neturi kur dingti: gavo teismo paklausimą ir turi jį išnagrinėti, nes niekas už juos negali to padaryti.
Beldimasis į sąžinę
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, teisingumo deivė Temidė vaizduojama dėvinti graikišką chitoną – tokį apdarą be kišenių, į kurias būtų galima susidėti socialines garantijas: didelę algą, kurios negalima mažinti, „sodrinę“ ir papildomą valstybinę pensijas bei kitokius nepriklausomo teisingumo vykdymo įrankius. Tačiau teisingumo deivė tokia nežemiškai graži, o tos išpampusios kišenės taip gadina vaizdą, kad kyla klausimas, ar ne geriau būtų darbo metu persirengti patogesniu kombinezonu su daugybe didelių ir tvirtų kišenių. Be to, ant jo mažiau matytųsi ir dėmės, kurių sunku išvengti teisingumo vykdymo praktikoje: ir tepalo, ir ašarų ar net kraujo – gyvenime juk visko pasitaiko. O išeiginis chitonas tegul lieka šventėms, kai reikia duoti teisėjo priesaiką, atsiimti ordiną ar gražiai pakalbėti susirinkusiesiems apie teisingumą, kuris yra tvirčiausias valstybės pamatas.
„Ar tikrai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pasakyti, kad šiandien labai aukštus atlyginimus gaunantys teisėjai yra visiškai nepriklausomi? Nuo politinės įtakos, pinigų, savo karjeros reikalų? Ar tikrai jie visada sprendimus priima žiūrėdami tik į įstatymą, ignoruodami paminėtus dalykus?“ – retoriškai pasidomėjo politologas, M.Romerio universiteto dėstytojas Alvydas Medalinskas. Jis tuo labai abejotų, ir ne tik dėl neseniai plačiai nuskambėjusio tris vaikus pražudžiusio buvusio policininko S.Pauliko paleidimo neatlikus visos bausmės atvejo. Esą yra ir daugybė kitų, kur galima įžvelgti ir galimos korupcijos, ir piktnaudžiavimo, ir kitų dalykų. A.Medalinskas sakė nemanantis, kad jiems įtakos turėjo teisėjų atlyginimas. Pasak politologo, jis nenorėtų, kad Lietuva eitų Lotynų Amerikos keliu, kai mažai daliai valstybės pareigūnų, kurie svarbūs dėl savo lojalumo valdantiesiems, būtų labai sukelti atlyginimai, o kitiems jie būtų labai maži.
Stasys Šedbaras siūlo pažvelgti į šią problemą kiek kitokiu kampu. „Aš galėčiau truputį pasibelsti į kolegų teisėjų sąžinę. Kažin ar tai buvo labiausiai nukentėjusi nuo krizės publika, kad taip masiškai reikėjo kreiptis į teismus? Ir dabar dar teismuose guli teisėjų bylos. Čia jau moralinis aspektas“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, krizė sunkiai kirto paprastiems žmonėms, šeimoms, mamoms, bedarbiams, bankrutavo namus stačiusios firmos, žmonės negalėjo išsipirkti būstų. „Ar tikrai reikėjo teisėjams taip masiškai kreiptis į teismus? Tada nebūtų ir to paklausimo Konstituciniam Teismui, ir to nutarimo. Galbūt kitaip buvo galima spręsti, tartis su vykdomąja valdžia, su Seimu. Čia turbūt ir yra ištakos. Negražiai atrodė tas bylinėjimasis. Aš dar galiu suprasti policininkus, kurie 1 200 litų „popieriuje“ uždirbo, bet teisėjai juk ne pati biedniausia visuomenės dalis“, – pridūrė pašnekovas.
