Nesustabdžius emigracijos teks įsivežti darbininkų iš trečiųjų šalių arba likti ekonominės stagnacijos valstybe be jokių augimo vilčių. Šią savaitę ekonomikos ekspertai paskelbė nerimą keliančias prognozes apie nemažėjantį emigracijos iš Lietuvos srautą. Kokia išeitis? Jeigu emigracijos sustabdyti nepavyks, teliks atverti duris imigrantams. Senosiose Europos Sąjungos valstybėse imigrantai iš trečiųjų šalių neretai sudaro net iki 8 proc., o Lietuvoje nesiekia 1 proc. visų dirbančiųjų. Nors Lietuva mažiau patraukli nei turtingosios ES valstybės, tačiau akivaizdu, kad imigracijos banga jau artimiausiais metais pasieks ir mus.
Pasirinkimas nedidelis
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius sako, kad šią savaitę paskelbtos ekonomikos ekspertų prognozės apie neslūgstantį emigracijos iš Lietuvos srautą jo nenustebino, tačiau privertė susimąstyti.
„Vargu ar pavyks emigraciją sustabdyti, todėl teks galvoti apie darbo jėgos įsivežimą. Tai blogas variantas, tačiau geresnio kol kas niekas negali pasiūlyti. Žinoma, svarbu stabdyti išvykstančiuosius, siūlyti jiems darbo vietas, tačiau mažai tikėtina, kad jauni žmonės susigundys tokiais pasiūlymais“, – sako V. Matkevičius.
Iš kur įsivešime?
Per pastaruosius šešerius metus daugiausia aukštos kvalifikacijos darbuotojų į Lietuvą atvyko iš Baltarusijos ir Rusijos (atitinkamai, 26 ir 25 proc. visų atvykusiųjų), iš Ukrainos (16 proc.) ir net iš JAV, Indijos ir Kinijos (po 10 proc.). Kvalifikuotų darbuotojų daugiausia atvyko iš Baltarusijos – net 36 proc., šiek tiek mažiau iš Ukrainos (31 proc.) ir iš Rumunijos, Rusijos, Moldovos ir Kinijos (nuo 3 iki 6 proc.). Kol kas įsivežti daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių neleidžia įstatymų apribojimai.
„Matyt, teks grįžti prie įstatymo dėl darbuotojų nuomos. Vadovaudamosi šiuo įstatymu kai kurios įmonės galės įsivežti darbininkus iš kitų valstybių, pavyzdžiui, iš savo dukterinių įmonių Baltarusijoje ir Ukrainoje. Jos nepažeidžia įstatymų ir galėtų darbininkus nuomoti kitoms įmonėms“, – sako V. Matkevičius.
Kita vertus, kyla abejonių, ar darbininkai iš trečiųjų šalių važiuos į Lietuvą, juk turtingesnėse Vakarų šalyse atlyginimai bus visada didesni. Taip, didesni, tačiau jos kels ir aukštesnius reikalavimus. Štai šįmet daugeliui Rytų Europos valstybių atsivėrė darbo rinka Vokietijoje, tačiau laukto antplūdžio nebuvo, nes vokiečiai įdarbina tik tam tikros kvalifikacijos darbuotojus. Taip bus ir ateityje, todėl imigrantai iš trečiųjų šalių suras kelią ir į skurdesnes ES šalis.
Atsiras naujų problemų
Kauno rajone ūkininkaujantis Vytautas Žmuidzinavičius kelis kartus per savaitę mato liūdnus vaizdus. Šalia autostrados Kaunas–Klaipėda prie Giraitės esančiose degalinėse su kelioniniais krepšiais ankstyvą rytą renkasi vyrai ir moterys ir sutartu laiku laukia privažiuojančio mikroautobuso. Tai – emigrantai.
„Liūdnas vaizdas. Matau, kaip vyrai prieš išvykdami dar rūko, žvalgosi į laukus. Kas žino, gal paskutinį kartą mato savo tėviškę. Kas galėjo pagalvoti, kad sulauksime tokio laiko, kai net paprasti kaimo žmonės važiuos dirbti į kitas šalis“, – pasakoja V. Žmuidzinavičius.
Vytauto ūkyje kol kas darbininkų netrūksta, tačiau su šiuolaikine technika dirba jau senstantys žmonės. Ūkininkas žvalgosi ir neranda jiems pamainos. Atsivežti darbuotojų iš kitų šalių?
„Ateityje teks tai daryti, tačiau atsiras daug problemų – kur tuos žmones apgyvendinti, kaip jie elgsis, ar pritaps, ar norės pritapti. Mieste darbdaviai neatsako už samdomų darbuotojų gyvenimą, o kaime yra kitaip. Tavo darbuotojas – tu už juos ir atsakai“, – sako V. Žmuidzinavičius.
Skirtinga patirtis
Kaip yra kitose šalyse? Europos migracijos tinklo duomenimis, dauguma senųjų ES valstybių narių (Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Suomija, Olandija ir Švedija) ir Čekija turi aiškią darbo imigracijos politiką, skirtą pritraukti trečiųjų šalių darbuotojus ir taip patenkinti savo darbo rinkos poreikius. Pavyzdžiui, Čekija 2009-aisiais įteisino žaliąją kortą – vieną bendrą dokumentą, suteikiantį teisę gyventi ir dirbti tiems užsieniečiams specialistams, kurių labiausiai trūksta.
Prancūzijos vyriausybė stengiasi imigracijos srautus „ekonomizuoti“ – išduoda leidimą gyventi 10 metų asmenims, kurie ypač prisideda prie Prancūzijos ekonomikos. Švedija ir Suomija taip pat imigrantų pagalba siekia ilgalaikių ekonomikos tikslų – padidinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų skaičių ir skatinti inovacijas. Taigi senosios ES narės imigraciją (tikslingą ir selektyvią) laiko neišvengiama ir vertina ją kaip vieną iš priemonių, padedančių spręsti įvairias socialines ir demografines problemas. Tačiau kai kurios ES valstybės narės, ypač tai pasakytina apie buvusias sovietinio bloko šalis, turinčias karčią migracijos istorijos patirtį (Estija, Vengrija, Latvija, Slovėnija, Slovakija ir Lietuva), imigracijos nelaiko būtinybe.
Įsileisti, bet riboti
Vieni ekonomistai sako, kad Lietuvai prireiks tik kvalifikuotos darbo jėgos, o kiti tikina, jog pritrūksime ir nekvalifikuotų darbuotojų. Jų jau dabar trūksta, nes pašalpų išlepinti bedarbiai vengia menkai apmokamo nekvalifikuoto darbo. Profesorius Romas Lazutka bene pirmas pastebėjo dar vieną emigracijos ir imigracijos poveikio šalies ekonomikai problemą.
„Mūsų darbdaviai prašo palengvinti nekvalifikuotų darbininkų iš trečiųjų šalių įvažiavimą. Net nesvarstomos galimybės prisivilioti kvalifikuotus darbuotojus ar mokslininkus. Taigi einama lengviausiu, bet pavojingu keliu. Jeigu bus galima lengvai atsivežti nekvalifikuotos darbo jėgos, tai mūsų valstybėje ir kursis tokie verslai, kuriems reikia tik nekvalifikuotų darbuotojų. Jei taip bus, tai mes ir liksime skurstančia šalimi“, – daro išvadą prof. R.Lazutka.
„Vaistas, kuris dar galėtų išgelbėti Lietuvą,– dozuota, gerai apgalvota kvalifikuotos darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracijos politika“, – siūlo DnB NORD banko vyriausiasis ekonomistas Rimantas Rudzkis. Jis primena, kad JAV ekonominis ir politinis augimas rėmėsi iš viso pasaulio suvažiavusiais specialistais bei mokslininkais, o šiandien panašiu keliu žingsniuoja kai kurios Azijos ir netgi tingios Europos šalys.
Kitos galimybės
Esant dideliam nedarbui Lietuva galėtų aktyviau naudotis ES Globalizacijos fondo lėšomis ir taip nors šiek tiek sulaikyti norinčiuosius emigruoti. VL jau ne kartą rašė, kad Lietuvos darbo birža ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šio fondo lėšomis naudojasi labai prastai. Iš Globalizacijos fondo Lietuva prašė ir gavo tik 2,86 mln. eurų. O Globalizacijos fondo biudžetas siekia net 500 mln. eurų. Prieš metus EK paaiškino, kad Lietuva gavo tiek lėšų, kiek buvo pateikta paraiškų. Pernai nepateikta nė viena paraiška, nesiruošiama to daryti ir šįmet.
Jau rašėme ir apie Prezidentės provokacinį pasiūlymą Vyriausybei atleisti pradedančius verslininkus nuo mokesčių (mokėti tik mokesčius „Sodrai“) pirmais veiklos metais ir leisti pradėti verslą. Premjeras pažadėjo apsvarstyti pasiūlymą per dvi savaites. Jau praėjo trys savaitės, tačiau Vyriausybė tyli. O ekonomistas R.Rudzkis sako, kad norint sustabdyti emigracijos srautą, Vyriausybei „reikėtų žaibiškai parengti šalies pertvarkymo planą ir po to pamėginti įtikinti Lietuvą, kad judėsime šviesaus rytojaus link“.
Partijos turi susitarti dėl strateginių tikslų
Mykolas Aleliūnas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas:
Lietuva ateityje negalės gyventi užsidariusi, todėl darbo imigrantų, ypač iš trečiųjų šalių, neišvengsime, tačiau raginu visus daryti viską, kas įmanoma, kad didelių imigracijos srautų neprireiktų. Štai giriamės, kad auga ir augs BVP. O kas iš to paprastam žmogui? Ar jis asmeniškai jaučia gyvenimo pagerėjimą? Nejaučia. Siūlau šalies ekonomiką pradėti vertinti pagal darbo vietų sukūrimą. Turime sau pasakyti, kad tai yra pats svarbiausias mūsų ekonomikos rodiklis. Jeigu daugės darbo vietų, tai bus ir daugiau įplaukų į biudžetą, geriau laikysis „Sodra“, gerės žmonių gyvenimas.
Turime suvokti, kad atėjo labai svarbus laikas – pagrindinės partijos ir politinis elitas turi susitarti dėl strateginių tikslų. Dabar jeigu ką pasiūlo valdantieji, tai priešinasi opozicija, jeigu pasiūlo opozicija, tai pasiūlymą trypia valdantieji. Jeigu nesusitarsime, tai beliks atsisakyti Lietuvos valstybės vizijos, kokią sau kūrėme Sąjūdžio metais. Kita vertus, nekelkime panikos, bet ieškokime galimybių, kaip įveikti dabar kilusius sunkumus.
Galvoju ne apie investicijas, o apie pasitraukimą
Kęstutis Bružikas, Kauno r. ūkininkas
Pastaraisiais metais padėtis labai pasikeitė. Lyg nujausdamas prieš penkerius metus atsisakiau daržininkystės, kuri reikalauja daug rankų darbo ir ėmiausi augalininkystės. Tas sprendimas mane išgelbėjo, nes būčiau bankrutavęs. Tačiau trūksta ne tik vadinamųjų juodadarbių, bet ir kvalifikuotų žemės ūkio specialistų. Atlyginimai geri, tačiau nėra galinčiųjų dirbti. Bandau pats mokyti.
Subūriau grupelę jokių mokslų nebaigusių vyrų ir per ketverius metus jie tapo neblogais specialistais. Tačiau tai laikina išeitis. Aš, ūkininkas, dabar galvoju ne apie ūkio plėtrą, ne apie investicijas, bet apie galimybę bet kuriais metais iškelti rankas – pasitraukti iš žemės ūkio. Jeigu valstybės ekonominė politika nesikeis, būsiu priverstas sustabdyti savo veiklą. Manau, kad ateityje Lietuvai vis dėlto teks įsileisti daug darbuotojų, ypač iš šalių Rytuose. Negerai, bet kitos išeities nebus.
Albinas ČAPLIKAS
