Teisėjų taryba dar kartą parodė, kad „ne runkelių reikalas“, kaip vykdomas teisingumas. Jokia „minia“ nuo šiol negali žinoti ne tik kokių nors operatyvinių paslapčių, bet, jei pats Temidės tarnas pageidauja, net ir kaip jo šventenybė atrodo.
Nesvarbu, kad teisėjas lyg ir viešas asmuo, bet jis ypatingas, didingas, baisus ir žvilgantis padaras, prie kurio kojų, nedrįsdami pakelti akių, turi klūpoti visi nuodėmingieji žemės kirminai. Jiems ir tik jiems svarbu kuo greičiau prarasti krizines algos netektis, juk tai jie „nabagai“ skursta ir dar patiria demokratijų įsigeidusios liurbių minios spaudimą.
Manau, kad dabartinio Teisėjų tarybos sprendimo įslaptinti teisėjų veidus – nepakanka. Valstybėje paslapčių turi būti kuo daugiau. Juk buvo įslaptintas atominis konkursas, kurio potencialių dalyvių sąrašą galėjo numanyti ne vien rusų Federalinė saugumo tarnyba, bet ir visi, kas stebi branduolines aktualijas spaudoje. Juk dvylika pažymų tebeslepia korupciją ir žiniasklaidos papirkinėjimą, kaip ir Valstybės saugumo departamento kompetencijos būklę.
Tiesa, smalsu, ar į uždarą teroriste apšauktos Eglės Kusaitės posėdį teisėja Virginija Švedienė ateis su maišu ant galvos ir kalbės per stiklinę? Na, kad jos nepažintų potenciali šachidė ir jos bendrininkai, kuriems bylomis grasina prokuroras Justas Laucius – tikras sovietų represijų tėvo, irgi „prokuroro“, Andrejaus Višinskio talentų puoselėtojas.
Gal visi teisėjai nuo šiol galėtų ateiti į teismus su maišu ant galvos, kaip anksčiau vežiodavo sunkius nusikaltėlius? Bet juk to nepakanka!!! Prakeiktoji minia visur, nuo jos reikia saugotis labiau. Reikia saugoti savo tikruosius vardus. Knygose apie burtininkus rašoma, kad kiekvienas jų tikrąjį vardą labai brangina, nes jį garsiai ištarus prarandamos kerėjimo galios. Apie dvasių reikšmę mūsų teisėje žinoma labai nemažai, tad neatimkime galimybės ne tik saugotis priešų, bet ir užsiiminėti teisiniu spiritizmu.
Konspiracijos meno yra iš ko pasimokyti. Galima vadintis „kličkomis“ (pravardėmis) kaip kiti, pavyzdžiui, Henytė, Psichas, Daškė, Švinius, Narkuša, Bobikas, Liolekas, Padla ir pan.
Jei tokiu pavyzdžiu paseks ir prokurorai, jiems nebegalėsime trukdyti ir tada išsitirs viskas – nuo VEKS aferų ar EBSW prašapusių milijonų iki Valdovų rūmų vagysčių, pedofilijų ar saugumo karininkų mėtymo pro langą.
Kad paslaptys būtų saugomos dar patikimiau, galima nulupti iškabą nuo prezidentūros, kurios šeimininkė žadėjo teisėsaugos reformas, nes jų esmė darosi vis aiškesnė. Toje vietoje galima prikabinti plakatą: „Boltun – nachodka dlia špiona“ (Plepys – atradimas šnipui). Tokie sovietų laikais kabėdavo karines bazes, pažymėtas skaičių deriniu, supančiuose miesteliuose.
Ant krematoriumą šiaip ar taip primenančios generalinės prokuratūros rūmų būtų galima, siekiant supainioti minią, užrašyti „Arbeit macht frei“ (Darbas išlaisvina) arba „Jeder bekommt das, was er verdient hat“ (Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė) – tiesiog Osvencimo ir Štuthofo sanatorijų pavyzdžiu.
Klaidinančias iškabas, kukluksklano maišus ant makaulių, banditiškas ar šuniškas „kličkas“ suklijavus į darnią sistemą ir atidavus saugoti Gediminui Grinai, bus galima lengviau atsipūsti ir eiti dirbti. Tada bus nebaisūs nei rusai, nei krizė, nei prakeiktoji minia. Demokratija ir teisingumas bus nugalėję.
