Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro scenoje tikrame ringe susikaus keturi broliai. Kovą be taisyklių pristato vienas geriausių Latvijos režisierių Regnaras Vaivaras. Jis tvirtina nekuriantis nei dramų, nei komedijų, o tiesiog pasakojantis istoriją.
Liesis tikras prakaitas
Sezono pabaigai J.Miltinio dramos teatras parodys originalų pastatymą. Vienas geriausių Latvijos režisierių R.Vaivaras Panevėžyje pastatė spektaklį „Bičai“. Žiūrovai jau birželio 10-ąją išvys tikrą ringą, o jame – boksininkų kovas.
Ringas – tai gyvenimo metafora. Rengiantis šiam spektakliui aktoriams teko daug treniruotis ir konsultuotis su boksininkais.
Panevėžiečiai jau įprato matyti spektaklių herojus, šokinėjančius į baseiną, klausytis gyvai atliekamos muzikos, aktorių dainų, tačiau kad scenoje būtų boksuojamasi – neregėta.
Teatralai prisipažino, kad teko pasukti galvą, ieškant tiksliausio lietuviško žodžio latviškam pjesės pavadinimui „Bračkas“, kurią R.Vaivaras 2009 m. pastatė Naujajame Rygos teatre.
„Broliukai, brolyčiai ar brolija skambėjo nepakankamai išraiškingai ir neprilygo rusiškam „bratva“, šis žodis pagal emocinį krūvį būtų tiksliausias“, – sako pjesės autorius ir režisierius R.Vaivaras. Jis pasirinko lietuvišką žargonybę „bičai“ ir sulietuvino kai kurias pjesės detales.
Prasiveržia aistros
„Bičai“ – keturi broliai Bratkai (latviškame variante – Burtanai) – Andrius, Aivaras, Romas ir Paulius, gimę ir užaugę kaime, gerbiantys tėvo požiūrį, kad gyventi reikia ten, kur tavo šaknys. Tačiau vienas iš brolių pamina tėvo mokymus ir persikelia gyventi į miestą. Jam įkandin nusprendžia kraustytis ir kiti broliai. Juolab kad tėvas miršta.
Paskui jaunystės svajonę veržiasi ir motina. Gyvendama kaime ji jautėsi prislėgta, negalėjo savęs realizuoti. Tačiau naujas gyvenimo posūkis, svetima aplinka sukiršina brolius – Bratkų tarpusavio santykiai persikelia į ringą. Aistros užverda, iš pirmo žvilgsnio paprasta šeimos istorija tampa intriguojama.
„Treniruodamasis supratau, kas nutinka, kai nejauti kovinio pykčio. Atrodo, tik giniesi, bet staiga atskleidi priešininko silpnąsias puses, į jas imi ir pataikai. Taip ir gyvenime: jei pats sau ko nors neišsiaiškini, pajunti, kad kitas užčiuopė tavo silpnybę, ir sulauki smūgio į skausmingiausią vietą, – tvirtina režisierius R.Vaivaras. – Galima išvesti paralelę su santykiais šeimoje. Ji nesuyra per vieną dieną. Tačiau kai patys artimiausi žmonės, puikiai žinodami tavo silpnąsias vietas, vis smūgiuoja į jas, tu atsakai tuo pačiu. Jei nė vienas neieško išeities ir niekas nepasako „stop“ – procesas tampa nevaldomas.“
Spektaklis persmelktas filosofine gaidele, jis leidžia žiūrovams pamąstyti, ar gyvenimas mieste atneša tą gerovę, kurios taip tikėjosi Bratkų šeima, ar laimė priklauso nuo vietos, kurioje gyveni, kur tos laimės ieškoti.
Atvėrė socialinės tikrovės atodangas
R.Vaivaras sako, kad mintis statyti spektaklį kilo pažiūrėjus kino juostą „Brat“ („Brolis“). Jis teigė norėjęs perteikti tai, ką jautė žiūrėdamas filmą. Latvis juokauja, kad neatsirado geresnio režisieriaus, tad jam pačiam teko statyti spektaklį.
„Šaunu, kad Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (vienintelis Lietuvoje!) taip nuosekliai bendrauja su latvių rašytojais ir režisieriais. Kaip vertėjai, man didžiausias iššūkis buvo susidoroti su gausiu žargonu, „žemųjų sluoksnių“ leksika. Pjesė atvėrė opias socialinės tikrovės atodangas. Bokso ringas yra gyvenimo metafora, bet ringe kova vyksta pagal taisykles, o gyvenime viskas klostosi dramatiškiau. Iš buitinės kasdienybės išauga kone pietietiškų aistrų dramos – meilės trikampis, kerštas, žmogžudystė“, – pasakoja pjesės vertėja Laura Laurušaitė.
Spektakliui scenografiją kūrė Aigaras Ozolinšas, kostiumus ir scenos judesį – Anta Prieditė. Tai jauni, bet jau spėję išgarsėti kaimyninės valstybės menininkai.
Pjesė „Bičai“ – puiki galimybė atsiskleisti scenos grandams ir jauniesiems teatro aktoriams, kurie, be repeticijų, dar lankė bokso treniruotes. Spektaklyje vaidina Evaldas Stokė, Gintautas Žiogas, Jonas Čepulis, Marius Cemnickas, Raimonda Kimbraitė ir Toma Razmislavičiūtė, Vidmantas Fijalkauskas, Albinas Kėleris, Regina Kairytė ir jaunieji boksininkai.
Kalba su žiūrovu
R.Vaivaras prisipažįsta norėjęs pabandyti pastatyti realistinę pjesę, pažiūrėti, kaip aktoriai įsijungs į tokią sritį.
„Aktoriams teatre visuomet reikia mokytis ką nors naujo, tobulėti, kad tas procesas nenutrūktų. Galima pastatyti choreografiją ir aktoriai lengvai išmoks šokti, o čia kova su taisyklėmis. Muštis kieme – ne tas pats. Ten pasimuši ir baigta, o čia vyksta kova scenoje“, – pažymi režisierius.
Apie pjesės motyvą jis kalba metaforiškai.
„Nelaimė neateina garsiai rėkdama. Ji pasibeldžia tyliu dainavimu. Jei ji garsiai rėktų, visi suprastų, kad kažkas negerai, ir galėtų tam užkirsti kelią, – aiškina latvis. – Čia tas pats, lyg lipdytum sniego gniūžtę, kuri po truputį ridenasi ir darosi vis didesnė.“
R.Vaivaras neatskleidžia, ar pjesė labiau drama, ar komedija. Pasak jo, menininkas niekuomet nesivaiko žanro ribų.
„Nesakau, kad tai drama, ar komedija. Ne mano amplua priversti žiūrovus juoktis ar verkti. Aš tiesiog kuriu istoriją. Spektaklis man – pokalbis su žiūrovu. Aš kalbu, o žmonės sprendžia“, – paslaptingai nusiteikęs režisierius.
Latvis pažymi, kad tai kitoks spektaklis, nei pastarieji jo darbai. Jis džiaugiasi, kad aktoriams pavyko įgyvendinti režisieriaus sumanymus.
„Visi aktoriai ir režisieriai skirtingi, turi savo patirtį, reikalavimus. Džiugu, kad pavyko pasiekti bendrą rezultatą“, – sako J.Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis.
Latvijoje žiūrovų mylimas režisierius tikisi, kad panevėžiečiai neliks nusivylę jo darbu. Kaimyninės šalies žiūrovai garbės reikalu laiko pirmiems pažiūrėti spektaklių premjeras.
Vaida REPOVIENĖ
