Šis dokumentas, kurio buvimo vieta iki šiol yra nežinoma, neabejotinai yra vienas iš kertinių akmenų tos laisvės, kurią turime ir džiaugiamės dabar. Tačiau ekspertų įdomu pasiteirauti, kaip per 99 metus pasikeitė mūsų tautinė tapatybė, kuo mes tapome?
1918 metų vasario 16 apsisprendimas nebuvo lengvas
Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius išvardino, kas labiausiai lietuvių tautos tautinį identitetą formavo prieš 1918 metų vasario 16 dieną. „XX amžiaus pradžioje lietuvių identiteto kaip tautos, jei mes kalbame plačiąja prasme, jo formavimui didžiausią reikšmę turėjo ankstyvoji spauda: „Aušra“, „Varpas“ ir toks labiau krikščioniškas „Žemaičių apžvalga“. Antras dalykas – identitetui darė įtaką tuometinio politinio Lietuvos elito išsilavinimas. Praktiška visi Nepriklausomybės akto signatarai buvo baigę aukštuosius mokslus, buvo apgynę įvairias disertacijas, įvairių sričių specialistai: gydytojai, teisininkai, ekonomistai. Buvo susipažinę su Vakarų Europos kultūrinėmis tendencijomis, nacionalizmo raida, išmanė Vakarų Europos tuometinių didžiųjų imperijų: Austrijos – Vengrijos, Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos politiką. Ir jei mes kalbame apie vasario 16 dienos išvakares, tai būtent tas suvokimas ir pasaulio matymas ir formavo tą tikrąjį lietuvio suvokimą, ko jis nori. Kokios jis nori valstybės, nes apsispręstai tai jau nebuvo taip paprasta“, - sako istorikas.
„Vasario 16 dienos išvakarėse, Europa yra ištisai monarchistinė. Nuo Uralo kalnų iki Portugalijos buvo tik dvi Respublikos: Prancūzijos ir Portugalijos. Nes kitu buvo monarchijos – konstitucinės, apribotos parlamentų, bet visgi, monarchijos. Ir tiesą sakant tas mūsų identitetas vasario 16 išvakarėse jis formuojasi taip labai atsargiai ir net dvejojantis identitetas. Ar mes atkursime monarchiją, bent formaliai. Ar mes atkursime Respubliką?“, - svarbiausius to meto klausimus įvardino Humanitarinių mokslų daktaras.
Tačiau istorikas pripažįsta, kad Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas būtent gerai susiklosčiusių aplinkybių dėka, o stipraus ir reikšmingo politinio identiteto lietuvių tauta dar neturėjo. „Vis dėl to mes suvokiame, kad yra Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis, yra milžiniškas chaosas ir suirutė. Turbūt yra sunku suvokti, kad laikotarpyje nuo 1917 metų rudens iki 1918 žiemos Vilniuje nuo bado miršta keli tūkstančiai žmonių. Ir rimčiau kalbėti kaip apie sąmoningą politinį veiksmą ir politikos formavimą galime aptarti tik kažkur nuo 1919 metų vidurio. Tik tada mes pradedame formuoti nacionalinę autentišką, lietuvišku nacionalizmu persunktą švietimo sistemą“, - su situaciją supažindina istorikas.
Drąsus atsistojimas ant kojų
Istorikas Algimantas Kasparavičius taip pat primena, kad 20 Nepriklausomybės akto siganatarų turi būti tinkamai įvertinti, tiek jų požiūris į pasaulį ir diplomatijos jausmas. „Be jokios abejonės, Nepriklausomybės aktas buvo labai drąsus atsistojimas ant kojų. Mes praktiškai iš aplinkinių tautų, paskelbdami Nepriklausomybę, aplenkėme netgi Lenkiją, jau nebekalbant apie Latviją ir Estiją. Šią dieną mes turime atiduoti tą duoklę tiems 20 vyrų. Jie gana racionaliai mąstė, jie galvojo pragmatiškai. Jie buvo linkę derėtis ir su vokiečiais, ir su rusais. O vėliau, kai pamatė, kad ir vieni ir kiti pagyvėjo, atsigręžė į prancūzus ir britus. Ir nebuvo kažkokio stabmeldiškumo, buvo politika ir diplomatija. Buvo realiai suvokiama, kad jeigu nori kažką pasiekti, reikia judėti ir derėtis, priklausomai nuo aplinkybių. Aplinkybės suformavo ir lietuvių politinį instrumentą“, - sako istorijas Algimantas Kasparavičius.
Anot jo, daug kas keitėsi per bene šimtmetį ir dabar lietuvių tautos tapatybė yra tiesiogiai priklausoma nuo aplinkybių. „Bijau, kad didieji mūsų ponai dabartiniai negali tokių sprendimų padaryti. Mes dabar turime visai kitą žmogų, visai kitą lietuvį. Visai kitą situaciją tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Deja, šiandien mes esame, mano supratimu, mes esame tik šiuolaikinių aplinkybių susiklostymo dalis ir mes save tik tose aplinkybėse ir suvokiame. Laisvo mąstymo pas mus praktiškai nėra ir aš galvoju, kad didžiąja dalimi taip yra todėl, kad esam postsovietinis žmogus“, - komentuoja istorikas.
Lietuva - maža valstybė Europos pakraštyje
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė komentuodama dabartinį mūsų tautos identitetą sako, kad geriausią į mūsų poziciją žvelgti iš šalies užsienio politikos vertinimo. „Galvojant apie mūsų tapatybę, visų pirma klausimas yra, kas tie mes. Tai turbūt reikėtų apie Lietuvos valstybę tapatybę galvoti. Kadangi mano mąstymas prasideda nuo Lietuvos užsienio politikos vertinimo, tai aš nuo jos atsispirdama ir galvoju apie tą valstybę. Ir galvodama, kas ji yra tarp kitų ir kuo išsiskiria, kaip tas tapatumas gali save apsibrėžti, tai pirmas dalykas, apie kurį galvoju aš tai yra maža valstybė Europos pakraštyje. Kažkur tai vidurio rytuose, ar Rytų Europoje, čia priklausomai kaip mes patys suprasime. Ir tas vietos buvimas tam tikra prasme yra labai svarbi dalys mūsų tapatybės, nes ji susijusi su mūsų istoriniais potyriais. Ir man atrodo, kad mąstymas apie skaudžią istoriją yra labai svarbi Lietuvos tapatybės dalis“, - sako politologė.
Anot pašnekovės, lietuviai kartais mėgsta apsimesti auka, tačiau tai nėra keista. Tai buvo lemta būtent istorinių lietuvių išgyvenimų. „Paskutiniuosius kelis šimtmečius dažniausiai nukentėdavom nuo Rusijos valstybės, vienokioje ar kitokioje sudėtyje. Tai šita dalis yra labai stipri, galvojant apie valstybingumą“, - sako D. Jakniūnaitė.
„Mums yra būdinga kalbėti apie drąsią šalį, galbūt mes didžiuojamės savimi, bet taip pasirodo ir toks nesaugumo jausmas. Kai mes galvojam apie save, tai tas yra labai dažnai. Tas nesaugumo jausmas buvo pagrindinė motyvacija tapti įvairių tarptautinių organizacijų, klubų nare ir pasijausti saugesne šalimi ir įgauti daugiau pasitikėjimo“, - sako politologė.
Negalime būti išdidžiai savarankiški
Politologė Dovilė Jakniūnaitė taip pat akcentuoja, kad Lietuva viena būti negali. „Ar mes galime išlikti kaip maža valstybė? Net žiūrint ir į 1918 metus tenka pripažinti, kad susidariusios geopolitinės puikios sąlygos priimti šį dokumentą ir pasiekti Nepriklausomybę. Lygiai taip pat svarbu suvokti, kad ir XX amžiaus pabaiga ir tos geopolitinės sąlygos: SSRS žlugimas, prie kurio mes smarkiai prisidėjome. Mūsų nuolatinė istorija yra susijusi su tuo, kad mes labai smarkiai priklausome nuo to, kaip kiti – didesni veikėjai elgiasi aplink mus. Taip, dabartinis mūsų saugumas ir klestėjimas yra labai smarkiai susijęs su tais, kuriais esame kartu: didesnėmis valstybėmis ar Europos sąjunga, kitais partneriais. Vienai Lietuvai yra sunku“, - tv3.lt naujienų portalui sako politologė.
„Labai svarbu suvokti, kad savarankiškai užsidaryti šalyje, tai anksčiau ar vėliau, realu pavirsti Šiaurės Korėja. O to tai jau turbūt niekas nenorėtų. O kadangi ta tarpusavio priklausomybė stiprėja, kad ir matome pasipriešinimą dabar, vis tiek judėjimas yra link intensyvesnio bendravimo. Ir neišvengiamai, mes negalėsime būti išdidžiai savarankiški ir su kažkuo reikės bendradarbiauti visada“, - situaciją vertina D. Jakniūnaitė.
