Gegužės mėnesį Tauragėje veikiančiai Visuomeninei meno tarybai neįtiko jaunųjų miesto menininkų piešiniai, kuriami ant UAB „Tauragės vandenys“ siurblinės Jūros pakrantėje. Tačiau kilęs ažiotažas jaunuolių ūpo nenumušė ir jie, atkreipę dėmesį į išsakytas pastabas, savo darbą sėkmingai baigė.
Ką tik baigtoje rekonstruoti Jūros krantinėje keletas jaunųjų tauragiškių baigė ir siurblinės „gražinimo“ darbus. Tačiau kol tapybos darbai buvo baigti, jauniesiems menininkams teko atlaikyti ne vieną išbandymą. Darbus pradėjus rudenį, netruko ateiti ir šalčiai, tad juos teko sustabdyti. Pavasarį įsibėgėjus darbams pasigirdo pretenzijų dėl netinkamos kompozicijos.
Mažai organizuotumo
Kaip jau „Tauragės kurjeris“ kartą rašė (2011m. gegužės 17 d., „Ar miesto erdvės priklauso miestui“), piešiniai ant siurblinės sulaukė įvairių meno tarybos vertinimų. Tačiau pačių „dailininkų“ manymu, problemų kilo dėl netinkamo projekto organizavimo.
– Mus susirado jaunimo reikalų koordinatorė Rita Matemaitienė, kuri ir supažindino su projektu ir jo idėja, kad prie apleisto pastato „prisiliestų“ miesto jaunimas. Temos patiems galvoti nereikėjo, ji buvo pasiūlyta – baltų kultūros simboliai. Visus aprašymus gavome, tad mums beliko sukurti iliustracijas. Tema nuskambėjo įdomiai, todėl ir nusprendėm išbandyti jėgas, – „Tauragės kurjeriui“ pasakojo siurblinę dailinę Martynas Aužbikavičius ir Eglė Zaveckytė.
Eglė, Martynas ir dar dvi prie piešimo darbų prisidėjusios merginos Vytautė Čėsnaitė ir Laima Kavaliauskaitė parengė eskizus, kurie buvo perduoti Savivaldybės atstovams.
– Mes visi parengėme po kelis atskirus eskizus. Kai susitikome kitą dieną, Savivaldybės atstovai sakė, kad piešiniai tinkami, viskas gerai, – sakė jaunuoliai.
Sulaukę palaiminimo gabieji tauragiškiai užsisakė dažus ir kibo į darbus. Tačiau atėjus pavasariui jie sužinojo, kad vis dėlto ne visi yra patenkinti jų darbu.
– Pavasarį tęsėme darbus, kai mus pasiekė žinios, kad mieste susikūrusi Visuomeninė meno taryba nepatenkinta mūsų darbu. Pagrindinės pretenzijos, kurias išgirdome, buvo bendrumo stoka. Mums siūlė visus piešinius sujungti į visumą, kad jie neatrodytų lyg lipdukai ant sienos, – pasakojo kalbinti Eglė ir Martynas.
Pastabas suprato
Tiek Eglė, tiek ir kitos merginos siurblinę tapė tepamaisiais dažais. Pasak Eglės, siurblinės paviršius buvo itin netinkamas šiam darbui ir atėmė labai daug laiko. Martynas piešinius kūrė purškiamaisiais dažais.
– Tad ir tempai buvo nevienodi, – sakė Martynas.
Pritardama Martynui, Eglė sakė, kad piešdamos ant nelygaus ir grublėto paviršiaus jos negalėjo panaudoti jokių tapymo įgūdžių.
Nors prie siurblinės gabieji tauragiškiai praleisdavo visas laisvas dienas, pastabos entuziazmo iš jų neatėmė.
– Kritika ūpo mums nenumušė. Mano nuomone, Visuomeninė meno taryba mums tiesiog pateikė teisingus ir pagrįstus faktus, – sakė Eglė
– O aš šiek tiek nusivyliau tokių projektų organizavimu. Tokie nesusipratimai ir neskatina dalyvauti panašiuose projektuose, – prieštaravo Martynas.
Tačiau jaunuoliai tikina, kad sulaukę kritikos jie daug ir išmoko.
– Mes sutikome su visomis pastabomis, nes kol kas nesame tokie profesionalūs, kad galėtume nereaguoti į jas. Projekto organizatoriai iš pradžių net nesitikėjo, kad mes taip ilgai užtruksime, jie manė, kad savo užduotį atliksime per mėnesį, – sakė jaunuoliai.
Į pagalbą – Nacionalinės premijos laureatas
Nacionalinės premijos laureatui, skulptoriui bei Tauragės visuomeninės meno tarybos nariui Regimantui Midvikiui išsakius savo pastabas Savivaldybės atstovams dėl tam tikrų jaunuolių darbo trūkumų, jam buvo patikėta kuruoti tolesnę piešimo darbų ant siurblinės eigą.
Kai menininkas pirmą kartą pamatė jaunųjų tauragiškių piešinius, jis buvo labai nustebęs.
– Pirmiausia supratau, kad jam labai trūksta ryšio. Tai buvo tiesiog atskiri piešiniai, paskirstyti ant siurblinės sienų. Dabar iš tų piešinių likę tik tam tikri realistiniai fragmentai. Tikrai nustebau sužinojęs, kad piešia jaunimas, man pasirodė, kad tai suaugusių žmonių darbas. Tada Savivaldybėje paprašiau susitikimo su jaunimu ir pasiūliau, kad jų darbą reiktų pateikti šiek tiek šiuolaikiškiau, jaunatviškiau. Pabandžiau patarti, kaip viską apjungti, rodžiau įvairius pavyzdžius, eskizus. Reikėjo surasti kažką, kas jungtų piešinius, bandyti žaisti spalvomis, formomis, – pasakojo R. Midvikis.
Darbu patenkinti
Nacionalinės premijos laureato siūlymai jaunųjų dailininkų buvo išgirsti ir įvertinti.
– Ne kartą susitikome su R.Midvikiu ir, kaip jis pats pasakytų, bandėme rasti būdą, kaip viską padaryti „valgomą“. Jis mums tikrai padėjo – ir pats teptuką į rankas paimdavo, ir duodavo naudingų patarimų, taip praturtindamas mūsų patirtį. Tai buvo maloni pažintis, – sakė Martynas.
– Smagu, kad R.Midvikis dažnai mus aplankydavo, – pridūrė Eglė.
Martynas su Egle sako, kad galiausiai jie patys patenkinti savo darbu:
– Galutinis rezultatas atrodo gana smagiai – iššaukiantis ir kartu kažkuo traukiantis, – džiaugėsi Eglė.
