Lietuvos sostinė - ne tik didelių galimybių, bet ir suklestėjusios tuštybės miestas, kuriame giliai šaknis suleido arogancija. Tokias kalbas dažnai tenka išgirsti net iš pačių Vilniaus gyventojų.
Su pašaipiu ir cinišku sostinės požiūriu į visą likusią Lietuvą yra susidūręs ne vienas šio didmiesčio svečias ar verslininkas.
Kai kurie iš jų dėl šios priežasties Vilnių jau seniai iškeitė į Nicą, Hamburgą ar Milaną, kur pasižmonėti vyksta savaitgaliais.
Sostinėje sužydėjusį snobizmą bei „pižoniškumą“ smerkia ir „Vilniečių ainių“ klubas, vienijantis senąją inteligentijos kartą - čia gimusius ir tarpukariu augusius vilniečius.
„Noras būti reikšmingam kyla dėl dvasinės kultūros stokos. Teigti, kad visa Lietuva - Vilnius, gali tik kaimietiškos mąstysenos piliečiai“, - įsitikinusi "Vilniečių ainių" klubo narė Jūratė Marija Burokaitė.
Palygino su Sibiru
Anapilin iškeliavęs Gintaras Beresnevičius rašė: „Snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma, - snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės“.
Dabar galima tik spėlioti, ar garsaus publicisto bei eseisto žodžiai buvo skirti ne tam tikrai sostinės gyventojų daliai. Jeigu ir ne, tuomet šiandieniniam Vilniui toks apibūdinimas - kaip pirštu į akį.
Imtis šios temos paskatino ir vienas nemalonus pokalbis su didelės bei žinomos Lietuvoje bendrovės atstovais. Išgirdęs, jog skambina žurnalistai iš Klaipėdos, bendrovės atstovas spaudai išrėžęs, jog „su Klaipėda kalbėtis - tas pats, kas su Sibiru“, pamokė netrukdyti jo svarbaus darbo.
Vietoj Vilniaus - į Hamburgą
Klaipėdietė verslininkė Eugenija Odebrecht prisipažino jau senokai į Vilnių nevažiuojanti, nes nenorinti dalyvauti varžybose, „kas daugiau išleis pramogoms“. Ši karštinė, verslininkės teigimu, yra apėmusi beveik visą Vilniaus grietinėlę.
„Apsilankau kartą per dvejus metus. Pasitikrinu, ar niekas nepasikeitė, ir važiuoju atgal. Vadinamoji Vilniaus aukštuomenė iš tiesų pagedusi. Pamatytumėt, kas susirenka vakarėliuose - visas Napoleono kompleksų rinkinys. Vyrukai tokie maži, neišvaizdūs, užtat jų piniginės storos. Baisu, ką su žmonėmis padaro greiti pinigai, jie vaikosi savo sukurtų banalių, primityvių stereotipų - būti matomi ant spaudos leidinių viršelių ar mirguliuoti televizijose, lyg be to dingtų prasmė gyventi. Labai tiksliai šį reiškinį apibūdino finansų analitikas Gitanas Nausėda Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“. Jis sakė, kad snobiškąją visuomenę dabar apėmęs „nugalėtojo kultas“. Didvyriais tampa tie, kurie moka apeiti įstatymą, rasti įtakingų pažįstamų ir, žinoma, turintys maišus pinigų, kurie gal ir neaukštos moralės, bet užtat matomi, o jų nuomonė tapusi labai svarbi“, - kritiką Lietuvos sostinei žėrė E. Odebrecht.
Kultūros ši moteris tikina pasisemianti kituose Europos miestuose - Hamburge, Milane. Juose esą visai nesvarbu, kokio dizainerio drabužius vilki ir kokiu automobiliu važinėji.
Kita vertus, verslininkė pripažino, jog Lietuvos miestai sudaro puikias sąlygas jiems klijuoti provincijos etiketes, nes nekuria strateginių planų, nesirūpina kultūros kėlimu ir patogiai gyvena Vilniaus šešėlyje.
„Kur, sakykite, nueiti klaipėdiečiui savaitgalį? Dramos teatras griūva, Žvejų rūmai aptriušę, tikrai nyku. O turint omenyje, kad apie 70 proc. šalies biudžeto lieka Vilniuje, telieka konstatuoti, kad mes patys sostinę išsilepinome“, - svarstė E. Odebrecht.
Tikrų vilniečių - sauja
Lietuvos statistikos departamentas neturi duomenų, kokią dalį sostinės gyventojų sudaro atvykėliai iš kitų miestų, tačiau departamento Ryšių su visuomene vyriausioji specialistė Birutė Stolytė dienraščiui teigė, jog tokių - dauguma.
„Yra posakis - iš š... tapo ponu, jį ir Vilniui galima taikyti. Manau, kad labai dažnai išskirtiniais save pradeda laikyti sostinėje prakutę mažų miestelių gyventojai, nes tikras vilnietis sau to niekada neleistų. Vilniečių, kurių seneliai ir tėvai gyveno sostinėje, - vos sauja, ir šie žmonės niekada nemanė, jog gyventi čia yra svarbiau nei kur nors kitur“, - mano B. Stolytė.
Anot Statistikos departamento atstovės, Vilniuje lieka gyventi daug studentijos, perspektyvų tautiečiai atvyksta ieškoti iš įvairiausių šalies kampelių.
O jų Lietuvos sostinėje - kiekvienam pagal poreikį. Tą pagrįsti galima elementariais skaičiais - sostinė siūlo daugiausiai laisvų darbo vietų. Vienoje iš populiariausių darbo pasiūlos interneto svetainių „CV online“ vien šią savaitę užregistruoti 685 darbo pasiūlymai Vilniuje, palyginimui: Kaune - 224, Klaipėdoje - 90, Šiauliuose - 38.
B. Stolytė priminė ir dar vieną tuštybę kurstančią priežastį.
„Kasdien matome, jog Vilniuje verda gyvenimas, pilna reportažų iš įvairiausių vakarėlių tik sostinėje. Nori būti žinomas - važiuok į Vilnių, nes čia įsikūrusios visos šalies televizijos, populiariausi žurnalai“, - kalbėjo B. Stolytė.
Sostinėje gyvenanti moteris pastebėjo, jog Klaipėdą Vilnius "mėgsta", tačiau Kaunui sentimentų nejaučia.
„Tikrai nykus miestas, vaikščiojau Kauno gatvėmis ir verkti norėjosi - vien lenkų turistai ir treninguoti piliečiai. Pro šalį praėjęs maestro Giedrius Kuprevičius buvo tikras ir vienintelis tos dienos atradimas“, - įspūdžiais dalijosi B. Stolytė.
E. Odebrecht: „Nevažiuoju į Vilnių, nes nenoriu dalyvauti pinigų demonstravimo varžybose. Pakliūti ant žurnalo viršelio - ne gyvenimo siekiamybė“.
„Vilniečių ainių“ klubo, vienijančio apie 100 narių, atstovai madinguose renginiuose nesilanko, per televiziją jų veidus galima išvysti retokai - nebent per valstybines ar miestui svarbias šventes.
„Manyti, jog visa Lietuva telpa Vilniuje ir provincija vadinti visą likusį kraštą, gali tik tie, kuriems būdinga kaimietiška mąstysena. Panašiai buvo elgiamasi, kai į Lietuvą pradėjo grįžti emigrantai iš JAV. Jiems gyvenimas čia atrodydavo provincialus. Greičiausiai tai lemia dvasinės kultūros stoka“, - svarstė „Vilniečių ainių“ klubo narė J. M. Burokaitė.
Anot jos, arogancija tarpukario vilniečiams buvo svetima. 1936 metais dabartinėje Lietuvos sostinėje jiems teko rūpintis rimtais dalykais - kaip išsaugoti lietuvybę lenkiškame krašte.
Saujelei lietuvių durys į kitus miestus buvo uždarytos, net į Kauną buvo galima patekti tik per Rygą.
„Vilniečiai beprotiškai mylėjo šį miestą, rašė atsiminimus, rinko medžiagą ir saugojo lietuvių kalbą. 1937 metais lietuviškos mokyklos Vilniaus krašte buvo uždarytos. Mokytojai tapo skaityklų vedėjais, vėliau ir skaityklas uždarė. Išsaugoti lietuvišką dvasią tapo dar sunkiau, pūstis tuomet nebuvo jokios priežasties“, - kalbėjo moteris.
Dabartiniu Vilniaus gyvenimu žinoma muzikologė nesižavi - jai nerimą kelia greitos šlovės užkulisiai, ypač - kai realybės šou „pagaminamos“ žvaigždės užgęsta vos projektui pasibaigus.
„Niekam nelendu į kišenę, tiesiog gaila jaunų žmonių, kuriais šitaip akivaizdžiai pasinaudojama. Toks laikmetis“, - liūdnai konstatavo J. M. Burokaitė.
Klaipėdietis vilniečiui - portugalas
Iš Klaipėdos į Vilnių geresnio gyvenimo išvykęs ieškoti ir jį suradęs atlikėjas Deivis Norvilas tikina dėl savo gimtojo miesto nevisavertiškumo sostinėje nepajutęs ir negirdėjęs, kad Vilnių supa didybės aura.
„Pradžia nelengva, bet buvau tam pasiruošęs - ne pažintys pas tave eina, pats privalai jų ieškoti. Klaipėda tikrai Sibiro neprimena, greičiau - Kaunas, kviečiantis užsukti tik apgailėtinu šūkiu „Čia gyventi galima“. Kiek teko girdėti, klaipėdiečiai Vilniuje turi net savotišką pravardę – „portugalai“, mat sostinė stebisi uostamiesčio gyventojų ramybe ir tuo, jog žmonės niekur neskuba“, - atviravo Deivis.
Vilniuje gyventi – „lygis“
* Britų konsultavimo agentūros „Mercer“ duomenimis, Vilnius pagal gyvenimo lygį 2007 metais užėmė trečią vietą tarp visų Centrinės ir Rytų Europos miestų.
* Geriausia vieta gyventi Centrinės ir Rytų Europoje yra Praha.
* Tyrimo duomenimis, aukščiausias gyvenimo lygis pasauliniu mastu yra Ciuriche, toliau - Vienoje, Ženevoje. Ketvirtas liko Kanados miestas Vankuveris, o penktas - Oklendas (Naujoji Zelandija).
* Atlikusieji tyrimą matavo gyvenimo lygį, atsižvelgdami į saugumą, sveikatos apsaugą, transporto infrastruktūrą, prekių pasirinkimą, gyvenamųjų vietų, mokymo įstaigų ir poilsio vietų kokybę.
