„Aš nesu Kaizeris Vilhelmas!“, – pastarosiomis savaitėmis už uždarų durų kartoja O. Scholzas, omenyje turėdamas Vokietijos imperatorių Vilhelmą II. Tačiau tokie jo pareiškimai dažniausiai lieka nesuprasti ir tik skatina „Wikipedia“ paieškų antplūdį.
Vilhelmas?
Vilhelmas, karalienės Viktorijos anūkas, už Vokietijos ribų yra geriausiai prisimenamas dėl savo įmantrių ūsų, šalmo su smaigaliu ir, bent jau tarp britų aukštuomenės, už tai, kad Kouse avėjo netinkamus jachtai batus.
Tačiau Vokietijoje jis žinomas kaip žmogus, kurio neaiški užsienio politika, ypač jo draugystė su Austrijos-Vengrijos imperija, sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, ir kuris, iš dalies, yra atsakingas už Adolfo Hitlerio iškilimą. Vokiečiams Vilhelmas yra ne karikatūra, o, verčiau, pamoka.
Kol Vokietijos sąjungininkus Vakaruose vis labiau glumina nesuprantami paaiškinimai, kodėl Ukrainai nebuvo išsiųsta stipresnė karinė pagalba, O. Scholzo kalbos apie Vilhelmą atskleidžia, kodėl, kaip teigia Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas, kancleris palieka šią šalį nelaimėje.
Primindamas Vilhelmą O. Scholzas ne tik bando vokiečiams parodyti, kad jis nesivels į tolimesnį konfliktą, bet ir subtiliai leidžia suprasti, jog jis gelbsti juos nuo branduolinio sunaikinimo.
„Negali būti branduolinio karo, – portalui „Der Spiegel“ balandį sakė O. Scholzas, – Tokios klaidos pasekmės būtų dramatiškos.“
Nenuostabu, kad branduolinio karo šmėkla tapo efektyvia taktika abejonėms kelti. Nors didžioji dalis vokiečių (58 proc.) pritaria sunkiosios ginkluotės siuntimui į Ukrainą, pusė taip pat mano, kad šiuo klausimu dviprasmišką poziciją išlaikantis O. Scholzas kilusią krizę valdo gerai. Ir nors Vokietijoje taiką skatinančių iniciatyvų ar net prorusiškų demonstracijų nestinga, vokiečiai vis dar neina į gatves, reikalaudami siųsti tankus į Ukrainą.
Dar balandį Vokietijos parlamentas priėmė nutarimą perduoti Ukrainai sunkiosios ginkluotės, tačiau O. Scholzas iki šiol tėra nusiuntęs tik pažadų ir neaiškių signalų. Gynybos ministerija žada 15 priešlėktuvinių tankų atgabenti iki liepos pabaigos. Papildomus 15 – iki rugpjūčio pabaigos. Bėda ta, kad vokiečiai turi labai mažai jiems reikalingos amunicijos, vadinamos „Gepard“, kurios Bundesveras laipsniškai atsisakė prieš daugiau nei dešimtmetį.
Ironiška tai, kad Ukraina net neprašė „Gepard“, kurie dabar, bandant išstumti Rusijos kariuomenę iš šalies teritorijos, nebūtų naudingi. Iš tiesų Ukraina norėjo iš Vokietijos nusipirkti pėstininkų kovos mašinų „Marder“, naudojamų transportuoti karius mūšio lauke.
Kaip rodo „POLITICO“ gauti dokumentai, Ukraina kovo 24 d. kreipėsi į Vokietijos gynybos rangovą „Rheinmetall“ su prašymu įsigyti nebenaudojamų kovos mašinų, tačiau tam reikia vyriausybės pritarimo.
Kaip teigiama dokumentuose, balandžio 14 d. „Rheinmetall“ pasiūlė parduoti Ukrainai iki 100 atnaujintų „Marder“ mašinų ir 1,5 mln. šovinių už 153 mln. eurų. Pasiūlyme rašoma, kad pirmoji partija būtų paruošta „per kelias savaites“.
Praėjus šešioms savaitėms ir Rusijai veržiantis vis giliau į Donbaso regioną, Berlynas vis dar nepatvirtina šio sandorio.
Vietoje to, O. Scholzas paskelbė apie mainų susitarimą su Graikija, pagal kurį „Marder“ mašinos bus siunčiamos į Atėnus, o mainais Graikijos kariuomenė į Ukrainą išsiųs savo labai senas, dar sovietmečio laikų, pėstininkų kovos mašinas BMP-1. Nepanašu, kad Kyjivas artimiausiu metu gaus bent vieną modernesnį „Marder“.
O. Scholzas, praeitą savaitę keliavęs po skurdžias vietoves Malyje ir kitose Afrikos šalyse, į Ukrainą kojos nekelia. Jis taip pat atsisako garsiai pareikšti, kad tikisi Ukrainos pergalės. Vietoje to, jis teigia, kad ji turėtų „išgyventi“, ir kad Rusija „negali laimėti“.
Taigi nestebina ir praeitą mėnesį kilęs sumišimas, kai O. Scholzas savo „Twitter“ paskyroje paskelbė, kad skambučio su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu metu jis reikalavo nedelsiant nutraukti ugnį. Tiesa, jis nepaminėjo, kad pirmiausia Rusijos kariuomenė turėtų palikti Ukrainą.
Praeitą savaitgalį Vokietijos kancleris pasėjo tik dar daugiau abejonių dėl Vokietijos pozicijos, kai pasidalijo savo svarstymais apie tai, ar karas gali išspręsti šį konfliktą.
„Ar galima su smurtu kovoti smurtu? – „Twitter“ rašė O. Scholzas, – Ar galime pasiekti taiką be ginklų?“
Jo retorinė gimnastika privertė kai kuriuos ekspertus padaryti išvadą, kad kancleris galimai bijo Ukrainos pergalės.
„Kancleris nenori, kad Ukraina laimėtų šį karą“, – praeitą savaitę pareiškė Roderichas Kiesewetteris, žinomas konservatorių parlamentaras ir buvęs Vokietijos armijos pulkininkas.
„POLITICO“ paklaustas, ar pritaria tokiai nuomonei, Ukrainos ambasadorius A. Melnykas atsakė nebežinantis, ką galvoti.
„Nenoriu tikėti, kad jis nenori, jog mes laimėtume, tačiau niekada negali žinoti“, – sakė jis.
Berlyne vyrauja požiūris, kad O. Scholzas nenori „provokuoti“ V. Putino, su kuriuo jis nuolat bendrauja telefonu. Tačiau kyla klausimas – kokius tiksliai V. Putino veiksmus tai išprovokuotų?
Panašu, kad dauguma Vokiečių nesuvokia, jog jie bet kokiu atveju susilauks V. Putino rūstybės nepaisant to, ar jie siųs savo senus tankus Kyjivui, ar ne. Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – Vokietijos sąjungininkės, taip pat NATO narės, Ukrainai siunčia tai, ko Vokietija neprisiverčia perduoti. Vien Lenkija jau yra išsiuntusi šimtus kovinių tankų.
Vokietijos gynybos ministrės pavaduotojas praeitą savaitę sukėlė pasipiktinimą, kai bandė pateisinti Berlyno sunkiosios ginkluotės embargą keistu teiginiu, jog NATO susitarė nesiųsti Ukrainai Vakaruose pagamintų kovinių tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Šis teiginys greitai buvo paneigtas.
Panika dėl dujų
Kaip ir kaizeris Vilhelmas, O. Scholzas stengiasi apsaugoti vokiečius nuo nemalonios realybės. Vienas esminių dalykų yra tai, kad tikrasis V. Putino branduolinis ginklas prieš Vokietiją yra ne raketa, o pigių gamtinių dujų, gyvybiškai svarbių Vokietijos ekonomikai, tiekimo nutraukimas.
Nepaisant kalbų apie papildomų vėjo jėgainių ir plaukiojančių suskystintų gamtinių dujų terminalų statybas, žymiai pigesnių ir lengviau gaunamų rusiškų dujų praradimas sugriautų Vokietijos pramonę iš pagrindų. Gamtinės dujos sudaro ketvirtadalį Vokietijos naudojamų energijos šaltinių. Daugiausia dujų sunaudoja pramonė – vien chemijos industrijai tenka daugiau nei 15 proc. gamtinių dujų.
Daugelis didžiausių Vokietijos įmonių, pavyzdžiui, milžinė „BASF“, savo pagrindinėje gamykloje sunaudojanti tiek pat elektros energijos, kiek visa Danija, be gamtinių dujų savo veiklos tęsti negalės. O be tirpiklių, klijų ir plastiko, kuriuos gamina „BASF“, didžioji dalis likusios Vokietijos pramonės – nuo farmacijos kompanijų iki automobilių gamintojų – būtų taip pat sutrikdyta.
Vokietija pasisakė už Europos Sąjungos (ES) paskelbtą Rusijos naftos embargą, kuriam Europos Vadovų Taryba pritarė šią savaitę. Tačiau tai ji darė ne todėl, kad, jų nuomone, tai pakenktų Rusijai, o todėl, kad Vokietijos atstovai žino, jog tai neturės didelių pasekmių. Rusija savo naftą parduos kitiems ir, tikėtina, už mažesnę kainą, tačiau tai Maskvai neturėtų sukelti didesnių finansinių sunkumų.
Pastaruoju metu smarkiai išaugusi naftos kaina V. Putinui atnešė netikėtą sėkmę, nes žaliavinė nafta Rusijai tapo žymiai pelningesne už gamtines dujas.
Europos Sąjungos įvestas Rusiškos naftos draudimas Vokietijai yra labai palankus. Tai simbolinis žingsnis, kuris padės Berlynui toliau kovoti su tuo, ko jis labiausiai bijo – gamtinių dujų embargo.
Tiek V. Putinas, tiek O. Scholzas supranta, kad artimiausiu metu Vokietija bus daug labiau priklausoma nuo Rusijos, nei Rusija nuo Vokietijos.
Šiame kontekste, O. Scholzo politika Ukrainos atžvilgiu yra visiškai suprantama.
Įvykiai Ukrainoje jį baugina lygiai taip kaip, kaip ir kitus Europos lyderius, tačiau jis gali su tuo susitaikyti. Kaip ir O. Scholzas bei jo vadovaujami socialdemokratai, taip ir Angela Merkel su krikščionimis demokratais galėjo susigyventi su 2008 m. Rusijos invazija į Sakartvelą, Krymo aneksija, karu Donbase, MH-17 numušimu 2014 m., Aleksejaus Navalno apnuodijimu 2020 m. ir taip toliau.
Be abejo, Vokietija prisideda tiek prie finansinės, tiek prie humanitarinės pagalbos Ukrainai. Tačiau yra aišku, kad būdama turtingiausia Europos valstybe ir stipriausia politine jėga, ji turėtų daryti daug daugiau, kad padėtų Kyjivui apsiginti. Ypač suprantant tai, kad švelnus Vokietijos atsakas į ankstesnius V. Putino veiksmus prisidėjo prie dabartinės krizės sukėlimo – tai signalizavo V. Putinui, kad įžengęs į Ukrainą, jis nesusidurs su skaudžiomis pasekmėmis.
O. Scholzo požiūris kenkia ne tik Ukrainai, bet ir taip silpnai Vokietijos pozicijai NATO aljanse.
Būtent todėl Vokietijos kancleriui būtų pravartu labiau įsigilinti į Antrojo pasaulinio karo palikimą, o ne į kaizerio Vilhelmo audringą istoriją.
1941 m. vasarą Vokietijos kariai kirto Eurazijos stepę ir Europos maitintoją Ukrainą pavertė, kaip sakė istorikas Timothy Snyderis, „kruvina žeme“.
Šiandien, Ukrainai vėl kraujuojant, O. Scholzo Vokietija daro tai, ko po jos išsilaisvinimo nuo nacių ji žadėjo daugiau niekada nebedaryti – tai yra nieko.
