Šiandien mes negalime pasakyti, kas gimė. Mes galime suskaičiuoti Lietuvoje gimusius vaikus, bet mes nežinome, ar yra tarp jų bent vienas Aputis, ar yra tarp jų Strielkūnas, Brazauskas, Čekanauskas ar Zaborskaitė, kurių šiemet, deja, netekome. Mes ir negalime šito žinoti, užtat mūsų nežinia sklidina didelės vilties. Bet ji sklidina ir liūdesio – juk šiemet tarp mūsų neliko daug tokio ryškumo asmenybių, kurių buvimą ir svarbą jautėme savo šventėje ir kasdienybėje. RESPUBLIKA
2010-ieji į Lietuvos istoriją įeis kaip pirmojo nepriklausomybę atgavusios šalies Prezidento mirties ir laidotuvių metai. 1993–1998 Lietuvos Prezidentu buvęs Algirdas Brazauskas po sunkios ligos eidamas 78-uosius metus mirė šių metų birželio 26-osios vakarą. Politikai ir visuomenės veikėjai skubėjo ieškoti gražių žodžių, kad įrodytų savo pagarbą pirmajam visuotinai ir tiesiogiai išrinktam valstybės vadovui. Tačiau ta pagarba nuėjo perniek dar nė nepalaidojus Prezidento. Visuomenė taip dorai ir nesuprato, kodėl, atrodytų, lygioje vietoje paslydo netgi Katalikų bažnyčia, įvairiai ir gana painiai aiškinusi savo sprendimą neįsileisti velionio palaikų į Arkikatedrą. Nors Antakalnio kapinėse A. Brazauskas atgulė dar liepos 1-ąją, iki šiol tęsiasi bent kelios su jo mirtimis susijusios istorijos. Daugiausia kontroversijų kelia rentos Kristinai Brazauskienei klausimas. Nors pagal įstatymą renta moteriai priklauso, valdantieji konservatoriai nepraleido progos įkąsti ne tik savo nemėgstamai K. Brazauskienei, bet ir netiesiogiai – jau prieš pusmetį palaidotam savo politiniam oponentui. Rentos jau pusę metų neskiriama, prisidengiant apeliavimu į be vyro likusios moters moralę ir sąžinę. KAUNO DIENA
Kaune, R. Kalantos gatvėje esančioje elektronikos prietaisų perdirbimo bendrovėje „Novitera“ trečiadienį siautėjo du jauni plėšikai. Bendrovės supirkimo punkte jie pasirodė neslėpdami veidų. 28 metų vadybininkui Kęstučiui G. jie papurškė į akis dujų ir sumušė, ant krumplių užsidėję kastetus ir grasindami nužudyti, jei šis išdrįsiąs kviesti pagalbą. Laimei, egzekuciją monitoriuje išvydo gretimame pastate buvę užpultojo kolegos. Plėšikai bandė sprukti, bet tai pavyko tik vienam. Anksčiau teistas 18 metų kaunietis Vaidas Šipas su įkalčiais buvo sugautas prie geležinkelio tunelio – bendrovės atstovai perdavė jį policijos pareigūnams. Bėglys net ir persekiojamas neišmetė pagrobtų bendrovės pinigų ir radiacijai matuoti skirto prietaiso. Viso jo grobio vertė – 1 000 litų. V. Šipo sėbras, kuriam yra apie 20 metų, dingo su Kęstučio G. rankine – joje liko banko kortelių, mobilusis telefonas ir keli šimtai litų. Pareigūnai tikisi, kad antrąjį plėšiką demaskuoti padės vaizdo kamerų įrašai. LIETUVOS RYTAS
Už sūnaus nužudymą ketvirtadienį nuteistą Alytaus gyventoją Valdą Valūną gynė artimieji ir kaimynai, o teismas atsižvelgė į jų parodymus. Kauno apygardos teismas 58-erių V. Valūną nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Jis buvo teisiamas už tai, kad šių metų vasarį nužudė savo sūnų Edviną. Vasario įvykiai Valūnų bute sukrėtė ne vieną Alytaus miesto gyventoją. Mat dar prieš lemtingąjį įvykį Edvinas Valūnas girtavo, o būdamas girtas terorizuodavo tėvą. Tąsyk grįžęs iš darbo tėvas rado 31 metų Edviną girtą miegantį namuose. Langas buvo išdaužtas, stalas nukrautas buteliais, namai nusiaubti. Tėvas nuėjo į sandėliuką, nusuko svarmenis nuo metalinio hantelio ir aptalžė miegantį sūnų – vėliau ekspertai nustatė, kad E. Valūnas mirė nuo daugybinių galvos sumušimų. V. Valūnas pats iškvietė medikus ir policiją. „Tikrai nenorėjau, kad taip atsitiktų“, – vakar teisme sakė V. Valūnas. Edvinas sirgo paranoidine šizofrenijos forma, tėvas pirko jam brangius vaistus, tačiau šiam užgėrus niekas nebepadėdavo. „Gavau tai, ko nusipelniau. Tikrai neskųsiu“, – vakar sakė V. Valūnas. Nuosprendis įsigalios po 20 dienų. „Sūnų nužudęs tėvas sulaukė švelnaus nuosprendžio“. KAUNO DIENA
Istorinio Užutrakio dvaro sodyba toliau gaivinama - čia restauruota ir atidaryta Gobelenų salė. Dabar teks rūpintis, kaip salę apstatyti baldais ir papuošti gobelenais. Viena Užutrakio dvaro menių vadinama Gobelenų sale: XIX a. pab.-XX a. pirmoje pusėje čia gyvenant grafui Juozapui Tiškevičiui su šeima, salės sienas puošė Obiusono fabriko Prancūzijoje išausti gobelenai. Šiomis dienomis čia buvo baigti atkurti puošnūs lipdiniai. 68 kvadratinių metrų Gobelenų salės išskirtinumas - gausioje augalų ornamentų puošyboje dominuojantys moterų satyrų atvaizdai bei saulės simbolis. Gobelenų salę pagal architekčių Juditos Olšauskienės, Giedrės Filipavičienės ir Elenos Kazlauskaitės paengtą projektą restauravo specialistai, vadovaujami restauratorės Rūtos Glinskytės-Kavaliauskienės. „Atkurtoje Gobelenų salėje trūksta tik baldų“. LIETUVOS RYTAS
Klaipėdoje paplitusi vestuvininkų tradicija ant Biržos tilto prirakinti simbolinę spyną vos nesužlugdė tuoktuvių ceremonijos – neseniai viena besirengianti tuoktis pora su spynos raktu į Danės upę švystelėjo ir nuotakos rankinę, kurioje buvo jaunavedžių asmens dokumentai. Tačiau klaipėdietę Iriną į nuotakas išsirinkęs lenkas Michailas nesutriko – jis paprašė ugniagesių pagalbos – gelbėtojas nuo krantinės nusileido ant užšalusios upės ledo ir specialiomis rogutėmis pasiekė patiltę, kur surado raudoną nuotakos delninukę, ir taip sulaukė viso vestuvininkų pulko ovacijų. KAUNO DIENA
Vilniaus senamiestis pasipuošė šypsenomis – Pilies ir Didžiojoje gatvėse esančiose kavinėse, įvairiose įstaigose iškabinėta per 200 nuotraukų su besišypsančių įvairaus amžiaus žmonių atvaizdais. „Šypsenos diena“ – taip pavadintos akcijos koordinatorės Kamilės Masevičiūtės teigimu, ši akcija sumanyta ne tik tam, kad paskatintų jaunimo socialinę veiklą, bet ir pralinksmintų praeivius Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Nuotraukos kabo 29 kavinių, restoranų ir kitų sostinės įstaigų languose. Iš viso jaunimas akcijos organizatoriams atsiuntė beveik 600 nuotraukų, iš jų atrinkta 200. Nuotraukos vitrinose ir languose kabės iki sausio 3-iosios. „Vitrinose – net 200 besišypsančių veidų“. LIETUVOS RYTAS
Pasitikti Naujuosius galima ne tik šiltai sėdint prie vaišėmis nukrauto stalo ar miesto aikštėje stebint fejerverkus. Ekstremalesnių pojūčių mėgėjai Naujųjų išvakarėse lenda į urvus, po ledu ar šoka su parašiutu. Vieniems tai simbolinis susiliejimas su gamta, kitiems – puikus būdas išvalyti mintis ir tarsi atversti naują gyvenimo lapą. Klaipėdiečių klubo „Keturios stichijos“ įkūrėjas Julius Survila jau sutiko Naujuosius ir vandeny, aklinoje tamsoje plaukdamas baidare, ir kalnuose, miegodamas palapinėje, o vilnietis fotografas Saulius Kirvėla turi tradiciją – paskutinę senųjų metų dieną nerti po ledu. „Tiesiog nusileidžiame į ežero dugną ir stebime, koks ten gyvenimas vyksta žiemą. Jei geras oras, šviečia saulė, iki 10 metrų gylyje nereikia papildomo apšvietimo – viskas puikiai matyti. Užburia ta povandeninio pasaulio ramybė. Tarsi atsiriboji nuo pasaulio. Jei ledas storas – nuo išorinio pasaulio atsiriboji ne tik mintimis, bet ir fiziškai“, – sako S. Kirvėla. Visi ekstremalai linki neįprastų 2011-ųjų. VAKARŲ EKSPRESAS
