Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
„Sėsk, Žvirdauskai, du“
Sykį Taikomosios dailės mokyklos moksleivis Dainius maždaug 1984–1985 metais per istorijos pamoką atsakinėdamas prie lentos drįso pasakyti, kad Komunistų partijai Amerikoje nelabai sekasi.
„Išėjo kalba apie Komunistų partiją visame pasaulyje ir aš, kadangi šiek tiek apsiskaitęs buvau, sakau, Amerikoje Komunistų partija neturi didelės įtakos, nes negali rinkimuose laimėti. Sako man mokytoja „sėsk, Žvirdauskai, du“, – taip vieną iš pamokų sovietmečiu prisimena dabartinis KTU inžinerijos licėjaus direktorius Dainius Žvirdauskas.
O tuo metu D. Žvirdausko bendraklasis elgėsi apsukriau ir už savo gudrų, bet kartu ir labai absurdišką atsakymą gavo aukščiausią pažymį penkiabalėje sistemoje.
„Jis sako, žinokit, kapitalizme labai blogai, ten, žinokit, šachtos griūna, darbininkai streikuoja, o darbininkai streikuoja dėl to, kad šachtos griūna, ir ypač ten blogai, ten šachtos griūna, ir darbininkai streikuoja, o jie streikuoja dėl to, kad ten šachtos griūna. Va šitaip frazę pasakęs gavo 5“, – juokėsi D. Žvirdauskas.
Štai taip per gyvenimišką tuomečio moksleivio istoriją atsiskleidžia sovietinės mokyklos absurdas ir ideologija persmelktas ugdymas.
Pirmieji pokyčiai – dar 1940-aisiais
Netrukus po to, kai 1940 m. okupavo Lietuvą, SSRS ėmėsi švietimo pertvarkos ir vietines mokyklas performavo pagal vieningą modelį. Pirmiausiai sekė privačių ugdymo įstaigų nacionalizavimas, visose mokyklose panaikintas mokestis už mokslą. Taip pat uždarytos visos (išskyrus rusų) tautinių mažumų mokyklos.
Mokyklos pertvarkytos į septynmetes ir vienuolikmetes vidurines mokyklas, pradėjo veikti specialios profesinio ugdymo vidurinės mokyklos, rengusios specialistus pramonei, žemės ūkiui, statyboms.
Ugdymo įstaigose keitėsi ir mokymo turinys. Bažnyčia atskirta nuo mokyklos, mokymo programose nebeliko tikybos ir lotynų kalbos. Įvestos SSRS istorijos, konstitucijos ir rusų kalbos pamokos.
Pirmoji sovietų okupacijos banga skaudžiai atsiliepė švietimo bendruomenei, nes mokytojai, kadangi laikyti pavojingais sovietinei santvarkai, vieni pirmųjų pateko į tremiamųjų sąrašus. 1941-aisiais jau buvo ištremta daugiau kaip 1450 mokytojų. Mokytojų trėmimai nesibaigė ir per antrąją SSRS okupaciją, kuri prasidėjo 1944-aisiais. Per 1945–1948 metus ištremta dar apie 1200 mokytojų.
Mokytojais galėjo tapti ne bet kas
D. Žvirdauskas, kurio motina sovietmečiu dirbo pradinių klasių mokytoja, prisimena, kad anuomet mokytoju galėjo tapti ne bet kas. Ypač pedagogikos kalvių durys, jo teigimu, būdavo uždaros tiems, kurių šeimoje pasitaikydavo tremtinių.
„Mano duomenimis, jeigu kažkas iš šeimos narių buvo galimai tremtas į Sibirą ar užsiiminėjo galimai užfiksuota antitarybine veikla, galėjo būti problemos su stojimu, su tapimu mokytoju. Tie žmonės, kurie giminystės ryšyje turėjo artimų kontaktų, kurie buvo ištremti į Sibirą, būdavo vedamos bylos, juos sekdavo“, – prisiminė D. Žvirdauskas.
Be to, kaip tvirtina buvusios mokytojo sūnus, mokytojai privalėjo būti paklusnūs režimui ir savo pamokose laikytis SSRS politinės linijos.
„Dažniausiai būdavo kalbama, kad Lietuva, kai buvo Vasario 16-ąją pasirašytas Nepriklausomybės aktas, ją vadino buržuazine Lietuva. Vadino, kad visi prezidentai – vos ne pūvanti buržuazinė Lietuva, prezidentas Smetona – autoritarinis.
Pačių mokytojų kalbos – jeigu kažkas, neduok Dieve, prasitardavo daugiau ir ta žinia nueidavo iki mokyklos direktoriaus, tai tikrai tas mokytojas buvo kviečiamas pokalbiui ir, jeigu jis nepadarydavo kažkokių išvadų, tie mokytojai galėjo būti sekami“, – tv3.lt pasakojo D. Žvirdauskas.
Maža to, kaip tvirtina D. Žvirdauskas, dauguma mokytojų ir beveik visi mokyklų vadovai priklausė Komunistų partijai ir manyta, kad daugelio švietimo įstaigų vadovų telefonai galėjo būti pasiklausomi. Įdomu tai, kad šniukštinėjimo ir sekimo atvejų būta ne tik tarp mokytojų, bet ir tarp pačių moksleivių ir studentų.
„Kad klasėje, mokykloje būtų mokinių, kurie skųsdavo, tai mes kažkaip nesusidūrėme. Bet studentaujant būdavo kiekvienoje grupėje saugumo tarnybų vienas iš galimų informatorių. Ne visose grupėse, kiek žinau, pavykdavo tą daryti, bet kad kiekviename kurse būdavo, tai tikrai. Kas yra įdomu, kad jie pasisakydavo kolegoms studentams, kai patapdavo informatoriais – atsargiai, prie manęs nieko nekalbėkite, aš negaliu“, – prisiminė D. Žvirdauskas.
Tačiau pirmojo nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministro, taip pat sovietmečiu mokyklą baigusio, Dariaus Kuolio atsiminimai apie mokytojus – visiškai kitokie. Jis teigia, kad bent Vilniuje mažuma mokytojų priklausė Komunistų partijai ir D. Kuoliui jaunystėje apskritai neteko sutikti mokytojų, kurie būtų aklai sovietine ideologija tikintys jos vergai.
Tiesa, situacija Lietuvoje buvo nevienoda. D. Kuolys akcentuoja, kad nereiktų įsivaizduoti, jog sovietmetis visoje Lietuvoje atrodė vienodai.
„Tai buvo tam tikra prievartos sistema su stipriomis ir patraukliomis asmenybėmis – mokytojais, kurie tą pačią prievartą juto. Dalis mokytojų, geriausi mokytojai stengėsi kiek įmanydami nuo tos prievartos jaunuomenę saugoti, kiek tai pavykdavo. <...>
Taip pat buvo atskirų regionų, kur tas ideologinis darbas buvo šventai dirbamas. Buvo net atskirų rajonų Lietuvos, kurie ypač angažavosi, net pabrėždavo rajono vadai, kad esame, pavyzdžiui, raudonasis Rokiškis“, – tv3.lt pasakojo D. Kuolys.
Prisimindamas savo mokytojus, D. Kuolys atvirauja turėjęs tokių, kurie į sovietinę santvarką žiūrėdavo su ironija, ir tai tam tikra prasme perduodavo savo moksleiviams. Taip pat D. Kuoliui pasisekė turėti mokytojų, kurie jį apsaugojo nuo galimų grėsmių santvarkoje.
„Atsimenu istorijos mokytoją, kuri šiek tiek šypsodamasi versdavo mus mokytis Komunistų partijos suvažiavimo nutarimus, bet pati tam tikrą ironišką santykį su tais tekstais demonstruodavo. Ir tai palengvindavo ir mums dalią. Matydavome, kad tai nėra tikinčio, perdėm angažuoto žmogaus pamokos.
Turėdavom mokytojų, kuriais galėjai pasitikėti, pasikliauti. Kurie, kai pradėdavai drąsiau, įžūliau šnekėti, ateidavo tau net nežinant pas tavo tėvus ir prašydavo tėvų kaip nors pasikalbėti, kad mokinys taip viešai nekalbėtų, kad kokios nelaimės neužsitrauktų“, – pasakojo D. Kuolys.
Švietimas – indoktrinacijos stuburas
Ideologija sovietinėje švietimo sistemoje vaidino kertinį vaidmenį, kuris dar labiau sustiprėjo 1959 m., kai SSRS nutarė kurti internatines mokyklas, kuriose vaikai būtų ugdomi pagal sovietinio žmogaus idealą.
Apskritai visose SSRS mokyklose mokymo turinys buvo vienodas, o visi vadovėliai verčiami iš rusų kalbos. Išimtis taikyta Lietuvos istorijos bei lietuvių kalbos bei literatūros vadovėliams. Be ideologizuotų pamokų turinio, mokyklose diegtos privalomos spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijos.
Mokyklą sovietmečiu baigęs D. Žvirdauskas prisimena, kad gyvenimas anuomet buvo persmelktas autoritarizmo ir žmonės gyveno it su dvigubu dugnu – viena sakoma, kita daroma.
„Buvo įvairūs tarybiniai idealai, tarybinė nomenklatūra, Komunistų partija, kuri buvo vienvaldė. Galėdavai žmogus kažką pasakyti, bet, jeigu tu pasakei kažką prieš sistemą, iškart galėdavo tave iškviesti pokalbiui, galėdavo būti imtasi įvairiausių sankcijų“, – pasakojo D. Žvirdauskas.
Ne ką mažiau politizuotas buvo ir pats mokslas, tiesa, vienos disciplinos – labiau už kitas.
„Mažiausiai politizuoti dalykai buvo tie vadinami klasikiniai. Turbūt Niutono dėsnis nepasikeitė pasikeitus santvarkai. Ko gero, dalykai kaip matematika, fizika, chemija – jie turėjo politinį atspalvį per pavyzdžius, kontekstą, bet mažiau politikos. Bet tokie dalykai, kaip istorija, geografija, buvo politizuoti“, – vardijo D. Žvirdauskas.
Tuo metu D. Kuoliui iš mokslų sovietmečiu labiausiai įsiminė tai, kad užsienio kalbų pamokose tekdavo įsigilinti ne tik kalbos, bet ir į kultūrines subtilybes.
„Pavyzdžiui, per rusų kalbos pamokas buvo skaitomas Puškinas, Turgenevas, Lermontovas. Lygiai taip pat vokiečių pamokos – skaitydavome ir Gėtę, ir Šilerį. Dabar mūsų jaunimas išmoksta kalbų puikiai, bet tik komunikaciniame lygmenyje, sumažėjo kultūrinis lygmuo, ir aš manau, kad tai yra labai blogai, nes kiekviena kalba yra ir kultūra“, – pažymėjo D. Kuolys.
„Savanoriškos“ jaunimo organizacijos
Ideologija persmelkė ir kiekvieną moksleivio gyvenimo etapą nuo pat pradinių klasių, kur, beje, dar nuo antros klasės vaikai privalėjo uoliai mokytis rusų kalbos.
„Kaip taisyklė, visi mokiniai tapdavo spaliukais. Vos ne 100 proc. jie tapdavo spaliukais. Dar juokaudavom – „tu spaliukas – Lenino anūkas“. Ant spaliuko ženklo būdavo jauno Lenino atvaizdėlis. Būdavo mokinių, kurie šeimos įsitikinimu nestodavo į spaliukus, bet ypač retais atvejais.
Buvo teigiama, kad savanoriškai, draugiškai visi įstoja. Tai buvo atseit pilietiškumo ugdymas nuo mažumės. Sistemoje buvo ugdoma visiško pasišventimo, neginčijama ideologija, norint valdyti mases žmonių nuo mažumės“, – pasakojo D. Žvirdauskas.
Moksleiviams sovietinis mąstymas diegtas ne tik mokyklos suole, bet ir per įvairiausius mokyklinius renginius, Spalio revoliucijos metinių minėjimus, paradus, žygius. Ir, aišku, per moksleivių organizacijas.
„Būdavo pionierių stovyklos. Tose stovyklose man teko būti ir pionieriumi, ir būgnininku, ir vėliavnešiu, ir būrio vadu, dalyvauti civilinėse pratybose įvairiose – neši su neštuvais kažką, bėgi su dujokaukėmis“, – mokyklos dienas prisiminė D. Žvirdauskas.
O vaikams, kurie vengdavo įsitraukti į sovietines jaunimo organizacijas, o kartu ir jų tėvams, galėdavo kilti įvairiausių problemų.
„Trečias lygmuo būdavo, kad privalai į komjaunimą įstoti. Turėjau keletą klasiokų, kurie nestojo į komjaunimą. Tai vieno tėvai buvo kviečiami kažkur į partijos būstinę, pirmiausiai – jis pats. Tikrinama, ar nėra kažkokių įsitikinimų, ar neužsiima antitarybine veikla“, – prisiminė D. Žvirdauskas.
Apskritai mokykloje nuo mažų dienų vaikai buvo bandomi išmokyti prisitaikymo prie sistemos.
„Mokyklos koridoriuose buvo įprasta, kad mokiniai eina poromis ir ratuku per pertraukas, kad būtų tvarka. Būdavo budintys paskiriami, bet tada budinti mokytojas galėdavo tave netgi išsikviesti, jeigu tu nepaklūsti ir lakstai prieš srovę.
Buvo ugdoma kolektyvinė sąmonė, tu negali kažkuo išsiskirti, tu būk, kaip visi. Turi būti toks, kaip visi“, – pažymėjo D. Žvirdauskas.
Mokyklose – ir smurto atvejai
Šiuolaikinėje mokykloje sunku įsivaizduoti, kad mokytojas moksleiviui ranka nusuktų ausį ar kirstų liniuote per pirštus. Tačiau tokie atvejai nebuvo retenybė Sovietų Sąjungoje. Tiesa, anot D. Žvirdausko, nors į smurtą mokyklose žiūrėta atlaidžiau, jis nebuvo pateisinamas.
„Į bausmes buvo žiūrima, jeigu ir vykdavo tokie atvejai, tai buvo įprasta girdėti. Tai, žiūrėk, kūno kultūros pamokose, tai, žiūrėk, darbų pamokose. Tai kitą sykį mokytojas prieina kažkaip ranką paspaudžia. Tada nebūdavo taip blogai, jeigu vaikas pastatomas prieš klasę ir jis žeminamas, kamantinėjamas viešai, komentuojami vienokie ar kitokie jo prasižengimai.
Pakeltu tonu kalbėti, viešai žeminti – tai nebuvo įprasta, bet taip būdavo. Smurtas, taip, jeigu būdavo rimtas incidentas, kad ar mokinys, ar mokytojas pasmurtauja vienas prieš kitą, tikrai tai buvo svarstoma ir mokykloje, ir partijos komitete. Smurtas nebuvo norma, nereikia turėti iliuzijų, kad viskas buvo tamsu ir baisu. Bet tendencija, lyginant su dabar, buvo ryškesnė“, – sakė D. Žvirdauskas.
Sovietmečiu pertvarkė mokyklų tinklą
Kartu su antrąja okupacijos banga tęsėsi tai, ką sovietai pradėjo 1940-aisiais – mokyklų tinklo pertvarka. Imtas plėsti ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklas. Palyginimui, 1960 m. kaime jų buvo 42, 1986-aisiais – 976.
Labiausiai mokyklų tinklas buvo išplėtotas iki 1961-ųjų. Jei 1940–1941 m. okupuotoje Lietuvoje iš viso veikė 2833 mokyklose, 1960–1961 m. – 4044. Tačiau iki 1980–1981 m. tinklas dar retėjo, kol mokyklų skaičius pasiekė 2257.
Nuo 1949-ųjų imtasi tolesnių pokyčių švietime. Pirmiausiai visi 7–14 metų vaikai privalomai turėjo mokytis bent septynerius metus. Vietoj gimnazijų ir progimnazijų vėl atsirado septynmetės ir vienuolikmetės mokyklos. Apskritai mokyklos imtos stambinti, apjungiant pradines kartu su vidurinėmis. Kiek vėliau, 6 deš., imtas plėtoti profesinis mokymas ir 1960–1965 m. apie 70 proc. vyresniųjų klasių moksleivių mokėsi pagal gamybinio mokymo programą.
Tai, kiek metų vaikai turėjo mokytis mokykloje, sovietmečiu keitėsi ne kartą. 1959 m. įvestas ir 1962 m. įgyvendintas visuotinis aštuonmetis mokslas, 1987 m. – devynmetis. Pradinis mokslas nuo ketverių iki trejų metų sutrumpintas 1971-aisiais. 1975-aisiais visoje SSRS įvestas dešimtmetis vidurinis mokslas, nors Lietuva išsaugojo vienuolikmetes mokyklas.
Kol galiausiai 1986–1987 m. nusistovėjo ir dabar žinoma sistema, kuomet mokomasi dvylika metų, ketverius iš jų – pradinėje.
Sovietinės mokyklos perdarymas į lietuviškąją
Kartu su Sąjūdžio pradžia 1988-aisiais imta reformuoti ir vis dar Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos švietimo sistema. 1988 m. pabaigoje paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija, kurią parengė Meilė Lukšienė ir Marija Tupikienė, 1989–1990 m. parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai ir juridiniai reformos dokumentai.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras D. Kuolys prisimena, kad švietimo sistemos pertvarkymas buvo labai kūrybingas procesas, nes prie reformos prisidėję asmenys žinojo, jog mokyklą gali sukurti „kaip tam tikrą visuomenės savikūros būdą“.
„M. Lukšienė ragino pasikliauti savo protais, savimi, nebeždžioniauti, bet žiūrėti į pasaulį, perimti tai, kas yra sveika, patrauklu, įdomu, kas veiksminga, perimti idėjas, bet jas adaptuoti savo kraštui, savo visuomenei.
Buvo didžiulis pasitikėjimas mokytojais, mokyklų vadovais, kad galime mes patys, laisvi, kurti savo gyvenimą. Tai šito pasitikėjimo paskui mačiau vis mažiau, ir tai nėra gerai“, – sakė D. Kuolys.
Žvelgdamas į tai, kaip išsikeltas idėjas pavyko įgyvendinti, D. Kuolys teigia, kad dalis jų laikui bėgant transformavosi, o dalis jų buvo nususintos, nes švietimo administratoriai jų nelabai suprato.
„Man labai gaila, kai žiūriu į dabartinių parlamentinių partijų susitarimą dėl švietimo. Kai kas ten yra, bet kai ko nėra. Nėra ambicijos kurti savo visuomenę, švietimo pagalba dėti visuomenei ateities pamatus“, – sakė D. Kuolys.
Rengiant šį tekstą remtasi ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos informacija.
metų ne vienas prisimena. Ir nereikia čia menkinti sovietinės mokyklos. Sistema buvo puiki. Ir viskas dabar išardyta.
