Turtingiausias Rusijos žmogus, anot kai kurių analitikų, V. Putino požiūriu, padarė esminę klaidą: kovojo su korupcija, palaikė ir finansavo demokratines ar opozicines Kremliui partijas. Pats M. Chodorkovskis ne sykį akcentavo, kad sprendimas dėl „Jukos“ buvo politiškai motyvuotas, su tuo sutiko ir tarptautinių teismų teisėjai.
Jaunystė: tobulėjimui kelią užkirto „neteisinga kilmė“
Michailas Chodorkovskis gimė 1963 m. Maskvoje, inžinierių-chemikų šeimoje. Baigė vidurinę su sustiprinta chemija ir 1981-aisiais įstojo į tuometinį Mendelejevo chemijos technologijų institutą. Paraleliai dirbo staliumi statybų kooperatyve „Etalon“. Tačiau, nepaisant to, buvo vienas geriausių savo kurso studentų.
Nepaisant puikių mokslo rezultatų ir priklausymo komjaunimui, paskirstymas baigus studijas M. Chodorkovskiui atnešė tik nusivylimą: dėl to, kad jo tėvas Borisas Moisejevičius Chodorkovskis buvo žydas jis pats negavo nukreipimo į prestižinį Mokslinių tyrimų institutą.
1987-aisiais, prasidėjus Perestroikos laikotarpiui SSRS, M. Chodorkovskis, kartu su savo kolegomis įkūrė komjaunimo Jaunimo mokslo technologijų kūrybos centrą. Rusijos žiniasklaidos duomenimis, tuo metu šis centras užsiėmė kompiuterių importu ir prekyba, džinsų gamyba, prekyba alkoholiu ir kitais pelningais verslais. Maža to, buvo užsiimama ir valiutos keitimu, rašoma RBC. Tuo metu mokslinės organizacijos, konstruktorių biurai ir gamyklos neturėjo teisės išmokėti atlygį už papildomus užsakymus, todėl šios organizacijos tokią „chaltūrą“ įformindavo per komjaunimo jaunimo centrą.
Vėliau jau pats M. Chodorkovskis pasakojo, kad būtent tuo metu jis uždirbo pirmuosius „didelius pinigus“ – 160 tūkst. rublių, kuriuos jis gavo už specialų užsakymą iš SSRS mokslų akademijos Aukštų temperatūrų instituto.
Tuo pat metu jis studijavo ir Maskvos liaudies ūkio institute, kur 1988-aisiais gavo finansininko diplomą.
Pirmasis verslas: „Menatep“ ir ryšiai valdžioje
Netrukus komjaunimo mokslinis centras įgijo teisę sukurti kooperatyvinį banką. 1989-aisiais buvo įkurtas „Mokslo technologijų progreso komercinis inovacijų bankas“. Pastarasis vėliau transformuotas į „Menatep“, kurio valdybos pirmininku ir tapo M. Chodorkovskis.
Verslininku tapusiam M. Chodorkovskiui pavyko per pažintis komjaunime suartėti su Kuro ir energetikos ministru Vladimiru Lopuchinu, o netrukus jis pats ir kitas „Menatep“ vadovas Leonidas Nevzlinas tapo jo patarėjais. Dėl šių pažinčių „Menatep“ įgijo teisę administruoti Finansų ministerijos, šalies mokesčių tarnybos, o vėliau ir valstybinės bendrovės „Rosvooruženije“, lėšas.
1992-aisiais „Menatep“ direktorių taryba priėmė sprendimą imtis ne tik bankinės veiklos, bet sukurti įmonių grupę. 1994-1995 m. bankas aktyviai dalyvavo investiciniuose konkursuose ir įsigijo stambių įmonių akcijų, įskaitant „Apatit“, „Voskresenskije mineralnyje odobrenije“, „Uralelektromedi“, Vidurio Uralo ir Kirovogrado metalo lydimo gamyklos, Ust-Ilimsko miško pramonės kombinato, „Avisma“, Volgos vamzdžių gamyklą ir kitų.
„Jukos“ iškilimas
Bendrovė „Jukos“ buvo įkurta 1992-aisiais tuometinio prezidento Boriso Jelcino įsaku. Tikslas buvo kaip ir suprantamas – neefektyvų sovietinį naftos sektoriaus valdymą pakeisti keliomis didelėmis privataus sektoriaus bendrovėmis.
1995 m., jau privatizavus „Jukos“, didieji šalies bankai sudarė su Rusijos finansų ministerija 12 kreditų sutarčių, įkeičiant bendrovės valstybei priklausiusias akcijas. Valstybei negrąžinus kredito, akcijos atiteko privačiam kapitalui. Ilgainiui „Menatep“ užvaldė 78 proc. „Jukos“ akcijų. Jos M. Chodorkovskiui ir jo verslo partneriams kainavo 350 mln. dolerių.
Paties M. Chodorkovskio teigimu, 1995 m. „Jukos“ buvo „nuostolinga bendrovė su milžiniškomis skolomis, nuolat krintančia gavyba ir pasenusia įranga“. Darbuotojams nuolat vėlavo atlyginimai ir vyravo streikų nuotaikos. „Valdžia pasiūlė aukcione dalyvauti visoms stambiosioms finansinėms struktūroms, tačiau be „Menatep“ banko susidomėjimo „Jukos“ nebuvo – vieni nenorėjo investuoti pinigų į faktiškai bankrutavusią bendrovę, kiti negalėjo rasti pakankamai lėšų įsiskolinimo valstybei padengti“, – rašoma oficialioje verslininko biografijoje.
Tiesa, „Izvestija“ tvirtinama, kad kovoje dėl „Jukos“ su M. Chodorkovskiu konkuravo trijų bankų konsorciumas, tačiau pastarojo pareiškimas nebuvo priimtas dėl formalių priežasčių, tariamai dėl to, kad aukcionui vadovavo pats „Menatep“ bankas.
Įsigijęs „Jukos“ M. Chodorkovskis pasinėrė į naują verslo kryptį, visiškai palikęs bankinius reikalus savo kolegoms. Jis tarėsi su valdžia dėl skolų restruktūrizacijos, ieškojo investuotojų, kuriems garantija tuo metu galėjo būti iš esmės tik jo paties reputacija, prekyba akcijoms padenginėjo įsiskolinimus darbuotojams ir valstybei. 2003-iaisiais „Jukos“ iš nuostolingos bendrovės pavirto į pasaulinį energetikos rinkos žaidėją, kurios rinkos vertė pasiekė 40 mlrd. dolerių.
Tais pačiais metais prasidėjo „Jukos“ susiliejimo su Romano Abramovičiaus „Sibneft“ etapas, kuris taip niekada ir nebuvo užbaigtas dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Suėmimo metu M. Chodorkovskis buvo turtingiausias žmogus Rusijoje, jo turtas buvo vertinamas 15,2 mlrd. dolerių.
Amžiaus sandoris ir nepatenkintas V. Putinas
Rusijos žurnalistas Valerijus Paniuškinas savo knygoje „Tylos kalinys“ rašė, kad „Jukos“ akcininkų pastangas 2003-iaisiais galima sudėlioti į vieną bendrą paveikslą: jie puola korupciją, jie iš valdžios kontrolės atima didžiausią naftos bendrovę, jie finansuoja opoziciją, jie auklėja naują laisvų piliečių kartą, jie vysto humanišką mokslą ir jie, rodytųsi, turi kažkokį verslo planą Rusijai. Lieka nedaug ir Rusija tiesiog išslystų iš V. Putino asmeninės kontrolės, taps jau visiškai vakarietiška šalimi. Tam tikra prasme tai iš tiesų yra suokalbis, nukreiptas į visuomeninės santvarkos pokyčius. Ir kvaila būtų galvoti, kad Kremlius nepastebėjo tokio suokalbio.
2003-ųjų vasarį Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir didžiųjų verslo struktūrų vadovų susitikimo metu M. Chodorkovskis apkaltino korupcija valstybinę bendrovę „Rosneft“, paminėjęs nedidelės bendrovės „Severnaja neft“ įsigijimo už 600 mln. dolerių faktą. Atsakydamas V. Putinas pažymėjo, kad „Jukos“ „turėjo problemų su mokesčiais“, tiesa nekonkretizavo, kokių būtent. Tuo pačiu jis pasiteiravo, kaip M. Chodorkovskio bendrovė sugebėjo gauti „produkcijos perteklių“.
Jau po mėnesio „Jukos“ skelbia apie susiliejimą su „Sibneft“, kurią tuo metu valdė kitas milijardierius Romanas Abramovičius. Maža to, buvo kalbama apie kontrolinio akcijų paketo pardavimą amerikiečių konsorciumui „Chevron Texaco“ ir „Exxon Mobil“.
L. Nevzlino, vieno iš „Jukos“ bendrasavininkų ir vadovų, teigimu, M. Chodorkovskis tikėjo, kad Rusijos valdžia palaimins rekordinę sutartį, tačiau „Putiną įtikino, kad Chodorkovskis jį apgaudinėja“.
Pats V. Putinas 2003-ųjų spalį interviu „New York Times“ aiškino, kad „Jukos“ akcijų pardavimas – privataus verslo reikalas, bet „su valdžia reikėtų tartis“.
Buvęs britų naftos gigantės BP generalinis direktorius Johnas Brownas savo autobiografinėje knygoje „Daugiau nei verslas“ pažymėjo, kad ne už ilgo iki M. Chodorkovskio arešto V. Putinas asmeninio pokalbio su juo metu tarstelėjo: „Aš tą žmogų pernelyg ilgai kentėjau“.
Rusijos žiniasklaidos magnatas Vladimiras Gusinskis ir vėliau nužudytas politikas Borisas Nemcovas matė M. Chodorkovskį potencialiu kandidatu į Rusijos prezidentus. Pats V. Putinas viešai neigė tokią galimybę, nes „Jukos“ savininkas „neužsiiminėjo politine veikla“.
Kai kurie ekspertai mano, kad būtent „ėjimo į politiką“ aplinkybė nulėmė pasikeitusį V. Putino požiūrį į M. Chodorkovskį. Galimai jam nepatiko tai, kad „Jukos“ akcininkai pradėjo finansuoti opozicines Rusijos partijas, įskaitant „Jabloko“ ir Komunistų partiją. 2009-aisiais buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas EŽTT pateikė parodymus, kuriuose tvirtinama, kad V. Putinas jam yra sakęs: „M. Chodorkovskis peržengė ribą, pradėjęs finansuoti Komunistų partiją be Kremliaus leidimo“.
Kiti ekspertai mano, kad „Jukos“ puolimą lėmė M. Chodorkovskio bandymas paveikti politikus, kad šie įstatymais sumažintų mokesčių naštą naftos bendrovėms. Buvusi fondo „Atvira Rusija“ direktorė Irina Jasina yra patvirtinusi Rusijos žiniasklaidos informaciją, kad deputatų „supirkinėjimus“ buvo kasdienis dalykas. Jos teigimu, M. Chodorkovskis padėdavo patekti į Rusijos Dūmą tiems asmenims, kurie galėjo atstovauti artimas jam idėjas.
M. Chodorkovskio teigimu, sprendimas dėl „Jukos“ buvo „neabejotinai politiškai motyvuotas“.
Valstybės priešas Nr. 1
Savo sulaikymo metu M. Chodorkovskis kaip tik važinėjo po regionus ir reklamavo „„Jukos“-Sibneft“ susijungimą, aiškino liaudžiai, kokią tai gali atnešti naują bendruomenei. Neoficialiai, anot B. Nemcovo, M. Chodorkovskis norėjo pabendrauti su gubernatoriais ir studentais, suvokti liaudies nuotaikas ir įvertinti nepasitenkinimą prieš autoritarinę valdžią.Susitikimų su studentais metu jis akcentavo, kad Rusiją palieka šviesiausi protai, kurie vėliau uždirba pinigus kitoms valstybėms.
Formaliai „Jukos“ veiklos tyrimas prasidėjo pagal įstatymus: Dūmos deputatas Vladimiras Judinas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad ši išsiaiškintų, ar 1994-aisiais įvykdyta kombinato „Apatit“ privatizacija atitiko įstatymus. Jau po kelių dienų „Jukos“ priklausančioms bendrovėms buvo iškelta baudžiamoji byla dėl grobstymo ir mokesčių vengimo.
Iš pradžių byla buvo vykdoma slaptai, visuomenė apie ją sužinojo 2003-ųjų liepos 2-ąją, kuomet buvo sulaikytas MENATEP direktorių tarybos pirmininkas Platonas Lebedevas. Iš pradžių jam buvo pateikti kaltinimai dėl 20 proc. „Apatit“ akcijų išgrobstymo, vėliau pridėti dar keli kaltinimai, o netrukus ir pačią „Jukos“ bendrovę įtarė „vengimu mokėti mokesčius“. Patikrinimų metu Rusijos prokuratūra nesumokėtų mokesčių ir baudų nustatė už didesnę sumą negu „Jukos“ uždirbo, bet aiškino tai tuo, kad „realiai „Jukos“ užsidirbo daugiau negu buvo deklaruota“.
Paties M. Chodorkovskio prokuratūra iš pradžių nelietė: verslininkas tik kelis sykius buvo apklaustas kaip liudininkas P. Lebedevo byloje. Tačiau vos per kelis mėnesius viskas pasikeitė.
2003 m. spalio 25-osios rytą M. Chodorkovskio lėktuvas, skirdęs į Irkutską, nusileido užsipilti degalų viename iš Novosibirsko oro uostų. Kai tik laineris sustojo, prie jo privažiavo FSB agentai. Tą pačią dieną M. Chodorkovskis buvo nugabentas į Maskvą ir ten tardomas Generalinėje prokuratūroje. Vėliau teismo buvo išsiųstas į tardymo izoliatorių „Matroskaja tišina“.
Dar tų pačių metų spalio 6-ąją M. Chodorkovskis taip komentavo prokuratūros pradėtą tyrimą dėl „Jukos“ dovanoto kompiuterio vienam Pamaskvės internatui-licėjui: „Kam reikia mane gąsdinti prisidengiant vaikais? Jeigu yra užduotis mane išsiųsti iš šalies arba pasodinti, tai reikia sodinti, nes aš politiniu emigrantu nebūsiu“.
Teisėsauga ėmėsi ir kitų „Jukos“ vadovų: įmonės ekonominio saugumo skyriaus vadas Aleksejus Pičuginas 2007-aisiais buvo nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos dėl žmogžudysčių ir pasikėsinimų organizavimo. Būtent jis buvo apkaltintas buvusio Neftiugansko mero Vladimiro Petuchovo nužudymu. Politikas 1998-aisiais apkaltino „Jukos“ nesumokėjus į vietos biudžetą 1,2 trln. nedenominuotų rublių ir net buvo paskelbęs bado akciją. Protesto akcija buvo nutraukta tik kuomet vietos gubernatorius pažadėjo „išsiaiškinti situaciją“.
Praėjus kelioms dienoms po to V. Petuchovas buvo nušautas pakeliui į darbą. Žmogžudystė įvykdyta 1998 m. birželio 26-ąją – M. Chodorkovskio gimimo dieną, todėl kai kurios žiniasklaidos priemonės įvertino tai kaip „dovaną jubiliatui“. Tačiau „The Daily Telegraph“ šaltinis, Londone nužudyto rusų FSB agento Aleksandro Litvinenkos draugas, tvirtino, kad Neftiugansko mero nužudymą organizavo Rusijos spec. tarnybos, siekiant diskredituoti „Jukos“ vadovybę.
Dar vienas kaltinamasis pirmojoje „Jukos“ byloje – buvęs bendrovės viceprezidentas, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto rektorius L. Nevzlinas. Kaip ir A. Pičuginas, jis buvo pripažintas kaltu suorganizavęs eilę nužudymų ir pasikėsinimų. Jo tariamų aukų sąraše atsidūrė ir A. Litvinenkos pavardė. L. Nevzlinui taip pat buvo paskirta bausmė kalėti iki gyvos galvos, tačiau pastarasis spėjo pabėgti į Izraelį, kuris atsisakė verslininką Rusijai išduoti.
Būtent po „Jukos“ bylos liaudyje kilo posakis „basmaninis teisingumas“. Kilęs dėl bylos svarstymo Maskvos Basmanyj rajono teisme: taip charakterizuojama teismų sistema Rusijoje atėjus V. Putinui į valdžią, kuomet teismai tampa valdžios įrankiu.
„Jukos“ saulėlydis
Netrukus po M. Chodorkovskio arešto „Jukos“ akcijų kontrolę perėmė valstybė, o pati bendrovė atsidūrė sudėtingoje situacijoje: teismai pareikalavo parduoti „Jugansknetegaz“ (pelningiausia „Jukos“ įmonės dalis), padengiant tariamai nesumokėtų mokesčių dalį. Akcininkai ir bendrovės vadovybė, siekiant išvengti „Jukos“ suskaldymo, pabandė pradėti bankroto procedūrą, bet sulaukė neigiamo atsako.
2004-ųjų gruodį 76,79 proc. „Juganskneftegaz“ akcijų buvo parduotos vienadienei bendrovei „BaikalFinansGrupp“ už 261 mlrd. rublių (9,3 mlrd. dolerių pagal tuometinį kursą). Rusijos žiniasklaida išsiaiškino, kad įmonės įstatinį kapitalą sudarė vos 10 tūkst. rublių, o įregistruota ji buvo fiktyviu adresu, likus vos kelioms savaitėms iki aukciono paskelbimo. V. Putinas tuomet tvirtino, kad bendrovės savininkai yra „fiziniai asmenys, kurie daugelį metų užsiima energetikos verslu“. Praėjus vos trims dienoms 100 proc. „BaikalFinansGrupp“ įsigijo valstybinė bendrovė „Rosneft“.
2006-aisiais „Jukos“ buvo leista bankrutuoti, o 2007-aisiais įmonė buvo oficialiai likviduota.
Užpuolimas kalėjime ir sufabrikuoti kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo
Iki 2006-ųjų gruodžio M. Chodorkovskis kalėjo bendrojo režimo kolonijoje nr. 10 Krasnokamenske. Buvusio turtingiausio Rusijos žmogaus darbas buvo rankovių siuvimas. 2006-ųjų sausį jis septynioms dienoms pateko į baudžiamąjį izoliatorių, tariamai už tai, kad „turėjo su savimi neleistinus dokumentus“. M. Chodorkovskio kameroje patikrinimo metu aptikti Rusijos teisingumo ministerijos įsakai ir instrukcijos, susiję su nuteistųjų teisėmis.
2006-ųjų kovą į tą patį izoliatorių jis pateko dėl „maisto vartojimo ne tam specialiai skirtoje vietoje“.
2006-ųjų spalį M. Chodorkovksis buvo užpultas kalėjimo kameroje: nuteistasis Aleksandras Kučma supjaustė jam veidą savadarbiu peiliu. 2009 m. sausį tas pats A. Kučma kreipėsi į Maskvos teismą, reikalaudamas 500 tūkst. rublių „moralinės kompensacijos“ – apkaltino M. Chodorkovskį seksualiai priekabiavus. Tiesa, įvykių liudininkas teismo proceso metu papasakojo, kad A. Kučma užpuolė M. Chodorkovskį siekdamas būti perkeltas iš kolonijos į tardymo izoliatorių, nes į įkalinimo įstaiga pateko asmuo, su kuriuo jis konfliktavo ir kurio prisibijojo.
Teismas tuomet atmetė A. Kučmos ieškinį. 2011 m. šis nuteistasis papasakojo, kad M. Chodorkovskį užpuolė dėl grasinimo su juo susidoroti: į koloniją atvykę du civiliais drabužiais apsirengę asmenys pareikalavo iš A. Kučmos smogti M. Chodorkovskiui peiliu į akį. Anot jo paties, jis išdrįso tik nežymiai sužaloti buvusį „Jukos“ vadovą. Užpuolikas taip pat aiškino, kad vėliau buvo priverstas nusifilmuoti kaltinimuose dėl M. Chodorkovskio seksualinio priekabiavimo.
Kalinamas M. Chodorkovskis ne sykį skelbė bado akcijas – dėl jo paties ar kitų nuteistųjų gyvenimo sąlygų bei valdžios institucijų vykdomų įstatymų pažeidimų.
Antrasis nuosprendis: ir vėl kalti dėl grobstymo
Dar 2006-ųjų gruodį M. Chodorkovskiui ir P. Lebedevui buvo pateikti kaltinimai antroje „Jukos“ byloje – šįkart dėl dukterinių įmonių „Vostočnaja neftianaja kompanija“ akcijų išgrobstymo ir „Samaraneftegaz“, Juganskneftegaz“, „Tomskneft“ turto pasisavinimo.
Gynybos advokatai tuomet stebėjosi kaltinimų absurdiškumu. Valstybės teigimu, buvo „pagrobta“ visa „Jukos“ 1998-2003 m. išgauta nafta. „Tačiau jeigu visą naftą pavogė, tai iš kokių lėšų bendrovė darbuotojams atlyginimus mokėjo? O kur išlaidos gręžiniams, naujų gavybos vietų nustatymui, aktyvų įsigijimui? Iš kokių lėšų bendrovė sumokėjo daugiau nei 40 mlrd. dolerių mokesčių?“, – retoriškai klausė M. Chodorkovskio advokatė Natalija Terechova.
2010-aisiais gynyba paprašė į teismo procesą iškviesti liudininkus V. Putiną, „grobstymo“ laikotarpiu užėmusio premjero postą, ir vice premjerą Igorį Sečiną. Tačiau teismas leido pasikviesti tik „Sberbank“ prezidentą Germaną Grefą, 1998-aisiais užėmusį Valstybės turto ministerijos pirmojo viceministro postą, ir buvusį Pramonės ir prekybos ministrą Viktorą Christenką. Abu jie patvirtino, kad nieko apie tariamai „Jukos“ įvykdytą 350 mln. tonų naftos vagystę nežino.
2010-ųjų gruodžio 30-ąją teismas pripažino M. Chodorkovskį ir P. Lebedevą kaltais dėl naftos grobstymo ir pinigų plovimo. Abiems buvo skirta po 14 metų kalėjimo.
Išleidimas į laisvę
M. Chodorkovskis jam skirtą bausmę atliko viename iš Karelijos kalėjimų. Dėl įvairių teismo nuosprendžio peržiūrėjimų tiek M. Chodorkovskiui, tiek P. Lebedevui bausmės buvo keleriais metais sušvelninto. Į laisvę jie turėjo išeiti 2014-aisiais: P. Lebedevas – vasarą, M. Chodorkovskis – spalį.
2013-ųjų gruodžio 20-ąją Rusijos prezidentas V. Putinas paskelbė, kad suteikia M. Chodorkovskiui amnestiją. Anot Rusijos prezidento, jis gavo laišką iš buvusio „Jukos“ vadovo, kuriame šis „pripažino savo kaltę ir paprašė leisti pabūti su mirštančia mama“.„Michailas Borisovičius, pagal atitinkamą tvarką, turėjo pasirašyti popierius, tačiau to nedarė. Visai neseniai jis parašė tokį popierių ir kreipėsi į mane su prašymu suteikti malonę. Jis jau praleido laisvės atėmimo vietose daugiau nei 10 metų, tai yra rimta bausmė, jis remiasi humanitarinio pobūdžio aplinkybėmis – jo mama serga, ir aš manau, kad galima priimti sprendimą. Artimiausiu metu bus pasirašytas įsakas“, – keliomis dienomis anksčiau žurnalistams aiškino V. Putinas. Rusijos prezidentas nuolat akcentuoja, kad buvęs „Jukos“ vadovas šiame prašyme pripažino kaltę, todėl nebuvo pagrindo jo ilgiau laikyti.
Tiesa, pats M. Chodorkovskis visą laiką tvirtino, kad jo prašyme dėl malonės kaltės pripažinimo nebuvo. Maža to, jis pats nuolat akcentavo, kad malonės prašymo niekada nerašys, nes tam reiktų pripažinti savo kaltę, o to jis daryti negali.
„Nuo tokio sprendimo būtinai nukentėtų nekalti asmenys. Melagingais parodymas išsipirkti laisvę aš neketinu“, – aiškino jis.
„Pirmą sykį apie galimybę sulaukti malonės aš iš savo advokatų išgirdau lapkričio 12-ąją, kuomet jie atvyko į koloniją. Jie pasakė – ponas Genscheris („Diplomatijos meistru“ vadintas vokiečių politikas Hansas-Dietrichas Genscheris, miręs 2016-aisiais. Būtent jo atsiųstu privačiu lėktuvu į Vokietiją buvo atskraidintas iš kalėjimo paleistas M. Chodorkovskis, taip sudarant galimybę susitikti su vienoje iš Vokietijos vėžio klinikų gydyta jo motina, – red. past.) sako, kad prezidentas V. Putinas nekelia mano išlaisvinimo sąlygos pripažinti kaltę. Ir man paprasčiausiai reikia parašyti prašymą dėl malonės be kaltės pripažinimo“, – aiškino iš kalėjimo paleistas M. Chodorkovskis. Jis taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl deryboms su V. Putinu buvo pasirinktas būtent H.-D. Genscheris: „Man pasiūlė Genscherį. Aš jį gerai pažinojau. Nemaniau, kad jam pasiseks, tačiau jam pasisekė“.
Jis taip pat paaiškino, kad pats malonės prašymas jam tebuvo formalumas. „Man niekada nebuvo problema parašyti malonės prašymą. Mano likimas, mano kolegų likimas, yra asmeniškai V. Putino rankose. Ir buvo nesvarbu, kaip aš išsilaisvinsiu – pasibaigus bausmei, ar jo malonės dėka. Vis tiek šis sprendimas būtų priimamas nurodžius V. Putinui. Todėl prašymas man yra formalumas“, – aiškino buvęs turtingiausias Rusijos žmogus.
M. Chodorkovskis daugelį metų buvo laikomas žymiausiu naujosios Rusijos politiniu kaliniu. Dėl šio „titulo“ dabar gali varžytis nebent opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, 2021-aisiais pasodintas į kalėjimą beveik 3 metams dėl formalių, dar nuo 2010-ųjų tebesitęsiančių teismo sprendimų nesilaikymo.
Buvusio turtingiausio žmogaus turtai susitraukė, kaip jis pats išėjęs pripažino – „aš jau nebesu toks turtingas, kad galėčiau remti Rusijos opoziciją“. 2016-ųjų „Forbes“ duomenimis, „Rusijos valstybės priešo Nr. 1“ valdomi turtai siekė apie 500 mln. dolerių.
Teisinė kova su Rusija: sprendimas jau netrukus
Rusijos teismų nuosprendžio sulaukę „Jukos“ atstovai 2005-aisiais teisybės nusprendė ieškoti tarptautinėse institucijose.
2014-aisiais Nuolatinis arbitražo teismas Hagoje pripažino „Jukos“ ir jos atstovus nukentėjusiais dėl Rusijos teismų sprendimų. Sprendimą vienbalsiai pripažino trys teisėjai, vienas kurių buvo teisiškai pripažintas ir pačioje Rusijoje. „Jukos“ tapo politiškai motyvuotų Rusijos valdžios atakų taikiniu, kas ir nulėmė jos griūtį“, – rašoma teismo nuosprendyje.Arbitražo teismas nusprendė, kad „Baikalfinansgrupp“ buvo fiktyvi bendrovė, o „Juganskneftegaz“ pardavimo aukcionas – sufabrikuotas. Taip pat buvo paskirta rekordinė Rusijos teismų istorijoje kompensacija – „Jukos“ savininkams turėta išmokėti 50 mlrd. dolerių. Rusija šį sprendimą apskundė, tačiau nepaisant to, „Jukos“ atstovams pavyko pasiekti Rusijos aktyvų įšaldymo Austrijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje.
2016 m. balandžio 20 d. Hagos apygardos teismas anuliavo arbitražo sprendimą pareiškiant, kad jis neturėjo juridinės galios (Rusija nebuvo ratifikavusi Daugiašalės energetinės chartijos sutarties), todėl laikinas arbitražinės išlygos taikymas pažeidžia Rusijos teisę. M. Chodorkovskis tuomet rašė, kad „Vakarai susilpnino savo spaudimą. Mano draugai tęsia kovą. Tuo metu aš visada ėjau ir einu kitu keliu pakeisti režimą“.
2020 m. Hagos apeliacinis teismas panaikino negaliojimą apygardos teismo sprendimą ir pareiškė, kad ankstesnis reikalavimas išmokėti „Jukos“ akcininkams 50 mlrd. dolerių kompensaciją galioja.
Rusijai liko paskutinė galimybė apskųsti jau 16 metų trunkantį bylinėjimąsi su „Jukos“. Šių metų lapkričio 5-ąją įvyks Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo posėdis, kuriame bus priimtas galutinis sprendimas dėl 2014-aisiais paskelbto nuosprendžio teisingumo.
Įskaičiuojant delspinigius, paskirtos kompensacijos suma išaugo jau iki 57 mlrd. dolerių. Rusija ne sykį yra skelbusi, kad nepriklausomai nuo teismų sprendimų, išmokėti kompensaciją nesiruošiama. Šiuo tikslu netgi buvo priimtos specialios Konstitucijos pataisos dėl Rusijos teisės viršenybės.
Buvę „Jukos“ akcininkai kompensacijas tikisi atgauti įgijus teises į Rusijos užsienyje valdomą turtą.
Iš kalėjimo išėjęs M. Chodorkovskis pabrėžė, kad jokių asmeninių emocijų V. Putinui nejaučia.
„Aš supratau, kad mes, verslas, žaidžiame žiaurius žaidimus. Mano atžvilgiu jis, aišku, sužaidė žiauriai. Tačiau, reikia pažymėti, mano šeimos šie santykiai nepalietė. Būtent tai man leido pernelyg emocingai nereaguoti, priimti šiuos santykius pragmatiškai. O pragmatiniuose žaidimuose neturi būti emocijų. Na, ir tokios žaidimo taisyklės. Taip, mano jos nepatinka, bet jos tokios yra“, – sakė M. Chodorkovskis.
