Arvydas Praninskas
Kokia tikimybė, kad valdžia priims mažesnes pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams palankius sprendimus, jeigu jiems turi pritarti Vyriausybės nariai, tarp kurių beveik pusė milijonierių, Seimas, kuriame kas trečias narys – milijonierius, ir Prezidentė, turinti beveik pustrečio milijono litų vertės turto?
Į klausimą, ar Lietuvos valdžia gali vykdyti socialiai subalansuotą politiką, jeigu didelė valdančiųjų dalis yra milijonieriai, galima būtų atsakyti šimtmečiais kauptos tautos išminties žodžiais: sotus alkano neužjaučia. Tačiau kartais išvados akivaizdumas būna apgaulingas: ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Juk sako, kad ir milijonieriai kartais verkia. Bet ar tikrai dėl socialinės atjautos priepuolių?
Milijonieriai Seime ir Vyriausybėje
Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbti 2013 m. turto deklaracijų duomenys rodo, kad daugiau nei trečdalio Seimo narių turtas ir santaupos – didesnės nei milijonas. Iš 14 premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės narių 6 yra milijonieriai. Iš Seimo narių, politikų pateiktų turto deklaracijų duomenimis, turtingiausias – socialdemokratas Bronius Bradauskas. Jis nurodė sukaupęs 26,85 mln. Lt, jo sutuoktinė – dar 2,95 mln. Lt vertės turto ir santaupų.
Tarp didžiausių Seimo turtuolių yra ir Liberalų sąjūdžio atstovas Kęstutis Glaveckas, kartu su žmona turintis 13,63 mln. Lt turto ir santaupų, „darbietė“ Vilija Filipovičienė, sukaupusi 8,85 mln. Lt turto ir santaupų. Pranešama, kad daugiau nei 30 parlamentarų turtas – per milijoną litų, vienuolika turi Darbo partija, dešimt – Socialdemokratų partija.
Vyriausybėje milijonierių dalis dar didesnė: 6 ministrų šeimos turto vertė – per milijoną litų. Turtingiausia kultūros ministro Šarūno Biručio šeima: ji turi sukaupusi turto daugiau kaip už 4,2 mln. Lt.
Labiau pasitiki turtingais?
Kokie motyvai didele socialine atskirtimi garsėjančius Lietuvos rinkėjus skatina rinkti į valdžią turtingus žmones? „Matyt, piliečiai labiau pasitiki tais politikais, kurie savo gyvenimu, karjera parodė, kad moka dirbti tam tikrus darbus, sugeba užsidirbti. Kita vertus, politikų turtas galbūt vertinamas šiek tiek perdėtai, nes kai kurių turtai, atskaičius paskolas, kur kas mažesni. Negalėčiau pasakyti, kad ši Vyriausybė yra išskirtinai milijonierių“, – sakė Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius.
Politologo teigimu, posakis, kad sotus alkano neatjaučia, aišku, galioja ir kai kuriems politikams, bet dauguma jų vis dėlto turi stengtis suvokti, ko nori piliečiai, jų rinkėjai. „Demokratija tuo ir yra gera, kad jei politikas labai atitolsta nuo visuomenės, gyvena auksiniame narvelyje, tai po kiek laiko jo į valdžią daugiau neberinks. Politikai, nepaisant jų turtinės padėties, turi stengtis būti jautrūs visuomenės problemoms, taip pat ir skurdui bei socialinei atskirčiai“, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, kaip būtų galima paaiškinti, kodėl socialdemokratų, kurie tarsi turėtų ginti iš darbo užmokesčio gyvenančių Lietuvos žmonių interesus, frakcijoje Seime yra daugiausia milijonierių po „darbiečių“ frakcijos, politologas pasiūlė prisiminti šios partijos kūrimosi istoriją. Esą dalis politikų į ją atėjo iš LDDP, kurios atstovai dalyvavo privatizacijos procesuose. „Socialdemokratai paveldėjo dalį turtingų politikų. Kita vertus, socialdemokratų frakcija Seime yra gausiausia, taigi, proporcingai joje yra ir daugiau turtingų Seimo narių. Nesakyčiau, kad derėtų daryti toli einančias politines išvadas ir teigti, kad socialdemokratai yra išskirtinė turtingų Seimo narių frakcija“, – sakė politologas.
Socialinis kurtumas – be partinio pažymėjimo
Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka sakė pernelyg nesureikšminantis politikų turto deklaracijų: esą kai nekilnojamojo turto kainos tokios didelės, butas gerame Vilniaus rajone gali kainuoti apie pusę milijono litų. Jo teigimu, svarbiau, kad vykdomos socialinės politikos požiūriu vadinamosios sisteminės partijos yra labai panašios. „Dabartinės Vyriausybės politika nedaug skiriasi nuo ankstesnės, tik laikas pasikeitė: kai valdė Kubilius, buvo krizė, dabar ekonomika atsigavo, minimalią algą padidino, gal sumažintas pensijas pradės grąžinti, bet esminių pertvarkymų politikoje nėra.“
Pašnekovo teigimu, akivaizdu, kad pensijų, socialinės paramos, studijų srityje ankstesnės valdžios politika yra tęsiama. Labai vienpusiškai esą kalbama apie išlaidų būsto šildymui kompensacijas. „PVM lengvata šildymui buvo visada, nes dujos brangios, lietuviai yra priskiriami prie labiausiai skurstančių pagal išlaidas būsto šildymui. ES yra tik dvi šalys, Bulgarija ir Lietuva, kuriose daugiau kaip 30 proc. gyventojų teigia, kad jiems sunku susimokėti už būsto šildymą.“
Prof. R.Lazutka teigė, kad dėl dujų atpigimo dabar buvo proga „energinį skurdą“ Lietuvoje sumažinti, tačiau valdantieji nusprendė panaikinti PVM lengvatą, todėl šildymas neatpigs. Argumentas, kad neturtingieji remiami būsto šildymo kompensacijomis, esą neatlaiko kritikos, nes jos mažina žmonių norą dirbti: jei užsidirba daugiau, netenka kompensacijos. „Tad toks požiūris norinčius uždirbti žmones varo į šešėlinę ekonomiką. Būtų geriau, kad šildymas būtų pigesnis, kad nereikėtų tiek kompensacijų mokėti ir nebūtų aštrinama vengimo dirbti legaliai problema. O kai kalbama apie turtinguosius, „piktnaudžiaujančius“ ta lengvata, tai valstybė turi galimybę paimti pinigus iš jų kitais būdais: gali apmokestinti prabangius būstus, dideles pajamas. Čia ir vėl matome ankstesnės politikos tęstinumą, kai baiminamasi pajudinti, nors prieš rinkimus buvo kalbėta apie mokesčių reformą“, – sakė pašnekovas.
Patys kalti?
Jo teigimu, galima konstatuoti, kad mūsų politinis elitas nepriklausomai nuo partinės priklausomybės į socialinius reikalus žiūri gana panašiai ir didelių pokyčių Vyriausybės politikoje nėra. Paklaustas, ar tikrai Lietuvos politinė sistema tyčia taip sukonstruota, kad šalyje didėtų socialinė atskirtis: turtingieji vis lobtų, o nepasiturintieji vis skurstų, prof. R.Lazutka paminėjo visuomenei peršamą požiūrį, kad neva neturtingi žmonės patys kalti, jų „mentalitetas sovietinis“, jie – „lūzeriai“ arba tinginiai, nuo jų nepriklauso graži šalies ateitis. Ją neva lemia tie, kurie yra apsukrūs, „stiprūs“, tad „stipriuosius“ reikia remti, nes tada suklestės šalis. O kiti tegu važiuoja iš Lietuvos, kur nori, nes tai balastas. „Toks požiūris tikrai yra, ir tada noromis nenoromis konstruojama atitinkama ekonominės ir socialinės politikos sistema, kurioje pabrėžiami tokie dalykai“, – sakė profesorius.
