Arvydą Sidarą kraštiečiai jau pažįsta, nes jis ne tik visą savo darbo laiką, bet ir dalį laisvalaikio skiria pagalbai turintiems proto negalią suaugusiesiems, organizuodamas šiems įvairias juos motyvuojančias veiklas. Jo dėka centro lankytojai ne tik kuria, muzikuoja bei užsiima kitomis meninėmis veiklomis, bet ir stengiasi būti matomi, parodyti, ką gali, kitiems bei drąsiai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Šiemet jam įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas, kuriuo kasmet apdovanojami geriausi Lietuvos socialiniai darbuotojai šešiose nominacijose. Geriausiu nominacijoje „Už darbą su neįgaliaisiais“ pripažintas socialinis darbuotojas sutiko pasidalinti savo patirtimi ir papasakoti apie darbą su protinę negalią turinčiais asmenimis.
– Visai neseniai buvote apdovanotas „Gerumo žvaigžde“. Tai dėkingumo ženklas, kuris Jus išskiria kaip vieną geriausių socialinių darbuotojų Lietuvoje. Ką Jums tai reiškia?
– Man tai labai didelis įvertinimas ir patvirtinimas, kad einame teisingu keliu. Nors šis apdovanojimas individualus, aš negalėčiau jo prisiimti vienas, nes iš tiesų dirbame ir esame nemaža komanda. Aš turiu labai puikius kolegas, užimtumo specialistus ir tai yra visų mūsų bendro darbo nuopelnas. Svarbiausia man, kad tokiu būdu pastebimi ne tik darbuotojai, bet ir centre besilankantys žmonės, jų veikla ir pasiekimai. Tai apdovanojimas visam centrui, kuris įrodo, kad mes esame girdimi ir matomi – tai mane džiugina labiausiai.
– Kaip nusprendėte pasirinkti socialinio darbuotojo profesinį kelią? Kokios savybės reikalingos šiame darbe?
– Studijuoti šią specialybę pradėjau todėl, kad norėjau bendrauti su žmonėmis. Visgi prieš studijas viską įsivaizdavau visiškai kitaip. Tik pradėjus dirbti, įgavęs praktikos supranti, kas tai iš tiesų yra, koks realus darbas laukia. Pamatai, kad nėra vieno būdo kaip su žmogumi rasti kalbą, nes kiekvienas turi savo individualią bendravimo sistemą. Aš pats pradėjau prieš ketverius metus globos namų padalinyje, kur gavau 12 žmonių grupę. Su šiais žmonėmis dirbi nuolatos, todėl jie tampa tavo gyvenimo dalimi – šeima. Čia socialiniam darbuotojui svarbiausia atrasti savo tikslinę grupę, savo žmones. Kai pajunti, kad ne dirbi, o smagiai leidi laiką, supranti esantis ten, kur tau reikia būti. Aš jau turiu savąją – juos vadinu savo vaikais ir tai yra suaugę protinę negalią turintys žmonės.
Kalbant apie darbui reikalingas savybes, mūsų centro direktorė yra įvardinusi vieną esminį kriterijų – arba tu myli žmones, su kuriais būni, arba ne. Jei ne, tas darbas tau tiesiog netinka. Čia svarbiausia mylėti žmogų, su kuriuo dirbi, norėti jam padėti, jį išgirsti. Taip pat svarbu neišsikelti nerealių tikslų, neturėti didelių lūkesčių, o suprasti žmogaus padėtį ir džiaugtis net pačiais mažiausiais pasiekimais kasdien – tam reikia jautrumo. Daugelis juokauja, kad socialinio darbuotojo darbas yra vien pašalpų ir dokumentų tvarkymas. Tačiau manau, kad šią specialybę galima rinktis tuomet, kai nuoširdžiai nori padėti su įvairių problemų, sunkumų kamuojamiems žmonėms. O vėliau pasirinkimo galimybės labai plačios ir tikrai galima atrasti savo žmonių auditoriją, kuriai būsi reikalingas ir naudingas.
– Kodėl pasirinkote būtent šią tikslinę grupę – suaugusiuosius su protine negalia?
– Mane sužavėjo tai, kokie jie yra. Tai žmonės, kurie tave priima tokį, koks esi – su visais pliusais ir minusais. Gali kažko nežinoti ar nemokėti, tačiau šalia jų niekada nereikės apsimetinėti ar vaidinti. Tereikia elgtis natūraliai ir šiltai bei bendrauti su meile – visa tai yra jų kalba ir tokiu būdu jie supranta. Patys jie visuomet nuoširdūs ir labai lengvai bendraujantys, todėl iškart pasidaro artimi ir savi. Greit nebematai, ko jie negali, tačiau pradedi pastebėti, kiek daug gali ir kiek kūrybiškumo savyje turi.
– Kokiomis veiklomis užsiimate savo centre?
– Šiaulių globos namuose turime visą komandą, kuri dirba su neįgaliaisiais ir vykdo įvairias užimtumo veiklas. Greičiausiai daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukia mūsų centro spalvų muzikos orkestras „Spalvotas lagaminas arba tūkstantis natų“, kuris dažnai koncertuoja ir yra pakankamai žymus. Šio orkestro nariai kaip profesionalūs muzikantai – jie dažnai repetuoja, turi įrašę albumą, sukūrę vaizdo klipą, dalyvauja įvairiausiuose festivaliuose. Šie žmonės užsiima ne tik kultūrine veikla, bet ir turi žinoti, kaip pasirūpinti tam tikrais socialiniais aspektais. Juk norint tapti orkestro muzikantu pirmiausia reikia mokėti būti grupėje, bendrauti tarpusavyje, o taip pat ir tvarkingai atrodyti – reguliariai keisti rūbus, kirpti plaukus. Tikslas yra tuo pačiu išmokti ir kasdienių dalykų, o žvelgiant į tai per kultūrinę prizmę yra ne tik įdomiau, bet ir paprasčiau. Be šios veiklos turime daugybę kitų užsiėmimų – keramikos studiją, dailės ir sporto būrelius, leidžiame savo laikraštį.
Šio centro pagalba mes darome viską, ką visi normalūs žmonės – kartu žaidžiame boulingą, einame į teatrą, kiną. Ypatingai stengiamės išmokti kasdien reikalingų įgūdžių – galbūt mūsų tarpe yra žmonių, kurie nemoka skaičiuoti, tačiau mums tai netrukdo eiti į parduotuvę ir nusipirkti baterijos laikrodžiui. Kartu mokomės spręsti kiekvieną problemą.
Visos šios veiklos padeda neįgaliesiems integruotis į visuomenę, tapti matomais. Mes nevengiame koncertuoti mokyklose ir patys priimame moksleivius, o visų renginių dėka galime parodyti visuomenei, kad nors ir kažko nesugebam, kitoje srityje galim daug. Norime, kad visuomenė matytų, jog mes visi kartu galime labai šauniai gyventi ir vienas kitam suteikti daug džiaugsmo, o negalia netrukdo būti kartu.
– Kas Jus motyvuoja ir džiugina Jūsų darbe?
– Aš dažnai sakau, kad man mano darbas nuostabus kaip žvaigždėmis nusėtas dangus. Taip yra todėl, kad kiekviena sulaukta teigiama emocija man yra kaip naujai įsiplieskusi žvaigždė. Juk kasdien tarp mūsų vyksta nuolatiniai mainai, o aš ne tik padedu, bet ir už tai gaunu labai daug atgal. Mažiausias pasiekimas ar išmoktas dalykas man yra didžiausias apdovanojimas. Svarbiausia, kad visas mokymasis vyksta per įdomias veiklas ir tikslas yra gauti kuo daugiau teigiamų emocijų tuo pačiu gaunant ir naudos. Būna man pasako: „Arvydai, tu esi geriausias draugas“ arba „Man šiandien buvo labai sunki diena, bet mes puikiai praleidome laiką, todėl jaučiuosi laimingas“ – visa tai yra pats didžiausias atlygis.
– Dažnai sutikę kitokį nemokame bendrauti, nežinome kaip teisingai elgtis, koks yra raktas į bendravimą su protinę negalią turinčiais žmonėmis?
– Šie žmonės labai nuoširdūs ir komunikabilūs, todėl svarbiausia jų nebijoti ir bendrauti kaip su lygiu – ne kaip su vaiku. Nereikia galvoti, ką specialaus pasakyti, juk jis yra toks pat žmogus kaip ir tu, tad svarbiausia atsipalaiduoti ir būti paprastam. Jie puikiai supranta juokus ir mėgsta patys pajuokauti. Taip pat šie žmonės nepaiso autoritetų ir su kiekvienu visada patys pirmi pasisveikins, paklaus kaip sekasi, kas gero. Mums tereikia išmokti priimti kiekvieną su jo unikaliais poreikiais ir sugebėjimais bei iškart nenuvertinti, jei žmogui kažkas neišeina. Mūsų centre yra labai įdomių žmonių, turime lankytoją, kuris atmintinai gali išvardinti visų šalių prezidentus, o tą tikrai sugeba ne kiekvienas. Tad sutikę tokį žmogų parduotuvėje nežiūrėkite į jį keistai, o jei bus noro užkalbinkite. Manau, kad nustebsite ir pakeisite savo išankstines nuostatas.
