Buvęs premjeras, o dabar opozicijos lyderis Gediminas Kirkilas visuomenei pateikė Lietuvos „gelbėjimo“ planą.
Ilgą laiką nepraleisdavęs progos pasišaipyti iš visokio plauko Lietuvos „gelbėtojų“, kurių dalis visuomenės nesiliauja ilgėtis, socdemų lyderis pats imasi „gelbėtojo“ vaidmens. Su dideliu įkarščiu ir be jokios ironijos, tarsi apimtas netikėto politinio nušvitimo. Socdemams vadovaujančių buvusių komunistinių propagandistų kuopelė pastebėjo vieną dabartinės valdžios ydą – toji valdžia pernelyg mažai dėmesio kreipia į vadinamajam elektoratui įskiepytą poreikį klausytis gražių pažadų retorikos. Nesvarbu, kad tokia retorika pridenginėtų vis naujas Lietuvos išvogimo operacijas. Aiškinimais, jog reikės pakentėti sunkiau suburti visuomenę, nei pažadais gerinti, didinti, o ypač - mažinti, suprantama, mokesčius.
Dera pripažinti, jog geriausiai socialinių ir visuomenės manipuliavimo dalykų mokė aukštosios partinės mokyklos. Jų absolventai Lietuvą valdo iki šiol. Padedami įvairių vyresnio amžiaus inteligentų bei inteligenčių, savo rašiniais bei pasisakymais kuriančių tų mokyklų auklėtiniams demokratinių, su praeitim jau seniai atsisveikinusių bei vakarietiškas socialdemokratines vertybes išpažįstančių veikėjų įvaizdžius. Propagandistui nesvarbu, ką jis darė ar sakė vakar – jis mokytas kalbėti taip, kad žmonėms nė nekiltų noras lyginti jo aiškinimus. Propagandistas niekada nemeluoja – jis visada įsitikinęs kalba taip, kad nieko konkretaus nepasakytų, niekuo neįsipareigotų ir dėl nieko neatgailautų.
Socdemai nesileidžia į kalbas apie dabartinį Lietuvos būvį, už kurį turėtų jausti bent šiokią tokią atsakomybę – juk valdyta aštuonerius metus. Valdyta netalentingai, be jokios perspektyvos. Visas talentas – valstybės išgrobstymui. Valdyta ekonominio pakilimo metais, kurie sykiu tapo ryškaus kultūros, švietimo ir aukštojo mokslo susinimo tarpsniu. Tose srityse krizės ženklų rodėsi jau gerokai anksčiau, tačiau socdemai buvo tvirtai apsisprendę įrodyti Europos Sąjungai, jog Lietuvoje ekonomiką skatinti galima didinant išlaidas valstybės valdymui ir mažinant asignavimus kultūrai, švietimui ir mokslui. Tiesą sakant, ir dabartinių valdančiųjų veiksmai rodo juos tikint, jog ekonomikos krizę galima įveikti nekreipiant dėmesio į kultūros reikalus. Juokinga net lyginti Vilniui, kaip Europos kultūros sostinei, skirtas dvi dešimtis milijonų su vien Operos ir baleto teatro scenai „restauruoti‘ socdemų Vyriausybės atseikėtu pradiniu trisdešimties milijonų įnašu.
Opozicijos lyderis dabartinės krizės priežastis aiškina, tarsi skaitytų iš Kremliaus gautą telegramą – krizę sukėlė Jungtinių Valstijų bankai, o mes tik stengiamės atsilaikyti. Tiesa, Kremliaus šeimininkai bent jau pripažįsta, kad Rusijai nepavyko naftos dolerius panaudoti ekonomikai diversifikuoti, o Lietuvos propagandistai nepripažįsta jokių išlygų – nepaliaudami tvirtina, esą Lietuvai būtų geriau, jei dabartiniai valdantieji apskritai nieko nedarytų. Tad socdemai Lietuvą iš krizės išvestų labai paprastai – „ištaisę“ Andriaus Kubiliaus Vyriausybės „klaidas“.
Socdemų valdymo metai pažymėti nepaprastu politinės korupcinės sistemos sutvirtėjimu, socialinės atskirties praraja, valstybės išvaginėjimo operacijomis. Valdymo ideologija paprasta – imk šiandien kuo daugiau, negalvodamas apie jokį rytojų, juk jei šiandien paimsi daugiau, tai ir rytoj bus geriau. Ekonomika augo, tačiau nebuvo kaupiama jokių atsargų, nebuvo galvojama apie jokius nacionalinius proveržio projektus. Visų akyse pūtėsi vietinis nekilnojamojo turto burbulas, tačiau nei Vyriausybė, nei Centrinis bankas nesiėmė jokių veiksmų būsimoms pasekmėms atlaikyti. O juk visiems buvo žinoma, kad burbulas anksčiau ar vėliau sprogs. Jau prieš porą metų imta kalbėti apie ekonomikos „nusileidimą“ ir svarstyti, ką reikėtų daryti, kad minkštai nusileistume. Burbulas sprogo. Laimei, pirmiau prasidėjo JAV finansų rinkų griūtis, tad galima nusiplauti rankas ir atsikvėpus pilstyti iš tuščio į kiaurą propagandinius demagoginius gražbyliavimus.
Neabejotinai nusikalstama bus pavadinta socdemų veikla didinant Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos dujų. Šios politikos architektas buvo Algirdas Brazauskas, šiuo metu galvojantis apie sugrįžimą į prezidentūrą. Jo įpėdinis G. Kirkilas sėkmingai įgyvendino ES ir Europos Komisiją nustebinusią „Leo Lt“ operaciją – į kelių oligarchų rankas buvo perduota visa Lietuvos energetika, o visuomenė įstumta į elektros bei šildymo kainų kėlimo „terapijos“ seansus. Tie seansai ir yra tikrasis lietuviškosios „laisvosios rinkos“ teikiamas demokratinis gėris.
Iš pirmo žvilgsnio nelabai suprantama, kodėl nuo 2000 metų buvo taip mažinamas biudžetinis švietimo ir aukštojo mokslo finansavimas. Tačiau tokios politikos nuoseklumas rodo valdantįjį elitą sutarus dėl esminės nuostatos. Politinio ekonominio ir valdininkiškojo elito sluoksnis jau užpildytas, postai numatyti vaikams ir vaikaičiams, tad kam Lietuvai išsilavinęs jaunimas. Valstybės išvaginėtojams ir įvairių burbulų pūtėjams reikalingi tik darbininkai, aptarnaujantis personalas, niekam netrukdantys smulkieji verslininkai. Išsilavinęs jaunimas ims reikalauti teisių, naujų ūkio šakų, grįstų aukštų technologijų plėtra, realios tiesioginės demokratijos, o juk įžengusioje į XXI amžių Lietuvoje taip ir nesusikūrė pažangaus, naujausius mokslo laimėjimus naudojančio verslo šakos, kurioms būtų reikalingas kultūringas jaunimo intelektas. Įvykdžius vadinamąją aukštojo mokslo „reformą“ ir galutinai suprekinus studijas, gabiausias jaunimas bus sėkmingai išstumtas iš Lietuvos.
Kodėl socdemai metė į politinę sceną Lietuvos „gelbėjimo“ scenarijų? Tam esama gana svarių priežasčių. Tuo scenarijum, o ir kalbomis apie būtinumą naujam energetikos ministrui atsistatydinti stengiamasi atidėti „Leo Lt“ operacijos tyrimą. „Maxima“ savininkams tarnaujama taip atsidavus, kad net nekreipiama jokio dėmesio į EK atstovų užuominas, jog statant jungtis su Švedija skirtuosius europinius pinigus bus galima paimti tik demonopolizavus elektros rinką – gamybą atskyrus nuo perdavimo. Socdemai tikisi apginti „Leo Lt“ pelno maksimizuotojus ir nuo dabartinės Vyriausybės, ir nuo EK, o jei nepavyktų, tai stengiamasi sudaryti sąlygas išmonopolinamiesiems taip pasipelnyti, kad Lietuvos mokesčių mokėtojams dar ilgai akyse žybsėtų Iljičiaus lemputės.
Dirbdamas strateginiam Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų nusiurbėjui „Leo“ G. Kirkilas nepamiršta ir savo politinės ateities – artėja partijos suvažiavimas, kuriame atvirai prabils ir nusiteikę jį versti. Tad „gelbėjimo“ planas, kviečiantis versti dabartinę Vyriausybę, turi padėti jam rinkti politinius balus ir išlikti žiniasklaidos dėmesio centre. Šešėlinis kabinetas taip pat sumanytas stiprinti šešėlių premjero vaidmenį tarp partiečių bei oligarchų.
Dar viena priežastis – artėjantys prezidento rinkimai. Vėlei iškeliamos jau gerą dešimtmetį rinkėjams žadamos „naujovės“ – progresiniai mokesčiai, nekilnojamojo turto mokestis, didesnės BVP dalies perskirstymas. Senas, laiko patikrintas repertuaras, tačiau juk reikia puošti politinę sceną galimam Lietuvos „gelbėtojui“ A. Brazauskui. „Gelbėjimo“ scenarijaus kūrėjai kviečia prisidėti įvairius visuomenės veikėjus - jų mintys turėtų pagražinti A. Brazausko rinkimų kampaniją. Susiviliojusiems kabliuku derėtų prisiminti mūsų politinės korupcinės sistemos architekto išsakytą politinę išmintį – po rinkimų užmirškit pažadus. O juk taip ir valdyta.
