Kovo 22 dieną Londone buvo sunkiai sužeistas Rusijos bankininkas Germanas Gorbuncovas, kuris anksčiau buvo liudytoju garsioje baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo į „Konvers-Group“ vadovą Aleksandrą Antonovą, praneša „The Moscow Post“ korespondentas. Šis nusikaltimas patraukė spaudos dėmesį į kitus kriminalinius skandalus, susijusius su „Konvers-Group“.
Pasikėsinimas į Rusijos bankininką G. Gorbuncovą patraukė Vakarų žiniasklaidos dėmesį dėl eilės Rusijos bankininkų „abejotinų operacijų“. Spaudos dėmesys ypač buvo prikaustytas prie incidento, į kurį buvo įsipainiojęs ponas A. Antonovas. Čia kalbama apie pasikėsinimą į kitą Rusijos bankininką A. Antonovą, kuris buvo įvykdytas 2009 metų kovo 11 dieną. Tuomet į jį pataikė penkios kulkos, jis buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas. Kaip yra žinoma, tada G. Gorbuncovas buvo liudininkas šioje byloje, kadangi A. Antonovas buvo jam skolingas krūvą pinigų, bet negalėjo jų atiduoti. Ir štai dabar samdomo žudiko kulka Didžiojoje Britanijoje pasiekė patį G. Gorbuncovą.
Beje, pikta likimo ironija, bet taip jau sutapo, kad šiuo metu Londone pagal rašytinį pasižadėjimą neišvykti yra Lietuvos banko „Snoras“ pagrindinis akcininkas Vladimiras Antonovas (A. Antonovo sūnus), kurio tarptautinę paiešką paskelbė Lietuvos generalinė prokuratūra.
Lietuvos prokurorai tvirtina, kad V. Antonovas „yra įtariamas turto pasisavinimu stambiu mastu, dokumentų klastojimu, o taip pat „juodosios“ buhalterijos vedimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi“.
Lietuvos prokurorų nepasitenkinimą galima suprasti. Juk jie laiko, kad V. Antonovas panaudojo jam pavaldaus banko „Snoras“ finansus savo automobiliniam verslui finansuoti.
Štai, iš pradžių V. Antonovas įsigijo dalį firmoje „Spyker“, o paskui ši, savo ruožtu, įsigijo dalį koncerne „Saab“. Pinigų buvo skolinamasi iš bankų, naudojantis vienadienių techninių firmų kreditavimu už niekuo nepadengtus užstatus – dažniausiai „tuščius“ vertybinius popierius.
Panašu, kad būtent taip V. Antonovas „nuleido visą kraują“ „Snorui“. Todėl, kad būtų išgelbėtas šis vienas sambiausių Lietuvos bankų, šios šalies vyriausybei teko jį nacionalizuoti.
Priminsime, kad dar 2011 metų lapkričio 16 dieną neeiliniame posėdyje Lietuvos vyriausybė nusprendė nacionalizuoti „Snorą“, kad išgelbėtų jį nuo bankroto.
O juk šio banko bankrotas buvo visiškai realus. Lietuvos centrinio banko vadovybės nuomone „Snoro“ bankroto priežastys buvo reguliatoriaus nurodymų nevykdymas, prašomos informacijos nepateikimas ir bloga aktyvų kokybė.
Be to, nustatyta, kad banke trūksta vertybinių popierių maždaug už 470 mln. JAV dolerių.
Suprantama, iškart po to Lietuvos generalinė prokuratūra paskelbė tarptautinę V. Antonovo paiešką, įtarus neteisėtu turto pasisavinimu ir dokumentų klastojimu.
O netrukus Latvijoje buvo areštuotas „Latvijas Krajbanka“ prezidentas. Šis bankas taip pat priklausė V. Antonovo „Konvers-Group“.
Nors „kriminaliniai skandalai“, susiję su V. Antonovu, kilo ir kitose šalyse.
Štai tas pats „Snoras“, kaip teigiama laikraštyje „The Australian Financial Review“, dalyvavo aferoje su Australijos šachtininkų pensijų fondu.
Dar vienas skandalas kilo, kada gerbiamas V. Antonovas norėjo nusipirkti „Saab“ iš „General Motors“. Šio koncerno vadovybė neleido jam įsigyti vertingo aktyvo, motyvuodama savo sprendimą tuo, kad V. Antonovas susijęs su nusikaltimais.
Beje, V. Antonovas yra žinomas savo skandalais ne tik užsienyje, bet ir Rusijoje. Ir vis dėlto, savo tėvynėje V. Antonovas, visų pirma, yra žinomas kaip „Konvers-Group“ direktorių tarybos pirmininkas.
Ši skandalinga istorija prasidėjo, kada 1999 metais ant bankroto slenksčio atsidūrusio „Akademchimbanko“ (būsimo Antonovų finansų imperijos pagrindo) 49 proc. akcijų įsigijo buvęs banko „Informprogress“ valdybos pirmininkas Aleksandras Antonovas ir jo sūnus, buvęs „Sberbanko“ bendradarbis Vladimiras Antonovas. Beje, šio sandorio metu Antonovai rėmėsi „Akademchimbanko“ valdybos pirmininko pavaduotojo Viktoro Jampolskio palaikymu. Žurnalistų žiniomis, pastarasis anksčiau dirbo SSRS KGB.
Galimas daiktas, būtent dėl tos priežasties V. Jampolskis ir paskyrė „Akademchimbanko“ saugumo tarnybos vadovu Aukštosios KGB mokyklos absolventą Jurijų Molčianovą, kuris turėjo gerus ryšius tiek su „specnazo“ vyrukais (tarp jų, su „Vitiaz“ būrio kovotoju Sergiejumi Smirnovu) , tiek ir su nusikalstamo pasaulio autoritetais (tarp jų, su Lipecko organizuotos nusikalstamos grupuotės autoritetu Jurijumi Fiodorovu).
Tiesą sakant, pagal RF VRM darbuotojų versiją būtent atėjus Antonovams „Akademchimbankas“ pradėjo užsiiminėti daugiausia pinigų plovimu ir išgryninimo operacijomis.
Reikia pabrėžti, kad klientų rinkimu užsiiminėjo tiek patys Antonovai, tiek V. Jampolskis su J. Molčianovu.
Ir vis dėlto, Antonovų veikla negalėjo būti teisėsaugos institucijų ilgai nepastebėta. Tad jau 2002 metų pradžioje RF VRM tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą, kurioje figūravo „Akademchimbank“, o A. Antonovas joje buvo kaip liudytojas. Šiuo atveju kalbama apie baudžiamosios bylos tyrimą, kuri susijusi su pinigų plovimu per banką „Novator“ ir OOO „Fluran“.
Beje, šnekama, kad tuomet A. Antonovas vos netapo kaltinamuoju. Be to, sklinda gandai, kad jis galėjo išvengti baudžiamojo persekiojimo dėl savo gerų ryšių su FSB.
Verta pažymėti, kad už darbą su „Novatoro“ ir „Flurano“ vekseliais „Akademchimbanke“ buvo atsakingas valdybos pirmininko pavaduotojas Sergiejus Ponomariovas. Tai štai, netrukus jis buvo nužudytas. O viskas baigėsi tuo, kad „suinteresuotos asmenybės“ pasistengė „visas nuodėmes“ suversti kaip tik velioniui S. Ponomariovui. Tad A. Antonovui vėl pavyko sausam išbristi iš vandens.
Po to įvyko visa eilė žmogžudysčių. Štai, eiline samdomų žudikų auka tapo J. Molčianovo bičiulis – nusikaltėlių „autoritetas“ Jurijus Fiodorovas, kuris per daug domėjosi Antonovų verslu.
Po to „Akademchimbankas“ patraukė į save dar didesnį teisėsaugos institucijų dėmesį. Bet J. Molčianovas labai greitai susidraugavo su tyrėju Džangru Indžijevu iš RF VRM tyrimų komiteto. Rezultatas buvo tas, kad kuriam laikui „Akademchimbanko“ problemas su milicija pavyko išspręsti. Tačiau J. Molčianovo ir D. Indžijevo draugystė baigėsi liūdnai. Pirmasis buvo nuteistas septynerius metus kalėti, antrasis buvo pasiųstas keleriems metams į koloniją.
Beje, šiuo metu J. Molčianovas ir D. Indžijevas jau yra išėję į laisvę.
Ir vis dėlto, teisėsaugos institucijų pretenzijos neišgąsdino Antonovų. Tad „Akademchimbank“ ir toliau tęsė pinigų „perpumpavimą“ ir „juodąjį išgryninimą“.
Spaudos duomenimis, vėliau, su banko NEP valdybos pirmininko Boriso Sokalskio pagalba, per Antonovų banką buvo „perpumpuota“ 15 mlrd. rublių.
Netrukus A. Antonovas vėl tapo liudininku eilinėje baudžiamojoje byloje, ir tai, beje, buvo visiškai dėsninga.
Ir vis dėlto, netrukus po to buvo rimtai susiginčyta su RF Centrinio banko pirmininko pavaduotoju Andriejumi Kozlovu, kuris atsisakė priimti „Akademchimbanką“ į Indėlių draudimo sistemą (CCB).
Kaip žinoma, netrukus po to A. Kozlovas buvo nušautas. Pažymėsime, kad, ekspertų nuomone, ši žmogžudystė Antonovams buvo labai naudinga. Veikiai po šių skandalingų įvykių Antonovai pakeitė „Akademchimbanko“ pavadinimą – jis tapo „Konversbank-Moskva“. Netrukus šis bankas tapo Sostinės prekybos banku. Tai štai jo (nepriklausomai nuo pavadinimo) valdybos pirmininku buvo Sergiejus Mendelejevas, dabartinis „Investbanko“ vadovas. 2008 metais „Konversbank“, „Grankombank“ ir „Voronežprombank“ buvo prijungti oprie Kaliningrado „Investbanko“, kuris gavo licenciją priiminėti gyventojų indėlius. 2009 metais į A. Antonovą buvo pasikėsinta – finansininkas penkiais šūviais buvo sužeistas, bet išgyveno.
Po to A. Antonovas pabėgo į užsienį ir paprašė „Investbanko“ valdybos pirmininko Maksimo Skačko ir jo pavaduotojo Igorio Dubynos permesti į užsienį 400 mln. dolerių.
Tačiau tuo skandalai su Antonovų šeimos bankais nesibaigia.
Norisi prisiminti ir didelį skandalą, susijusį su stambaus Moldovos verslininko Igorio Vainbergo Gerso nužudymu. Jo lavonas buvo rastas 2008 metų liepos pradžioje Kišiniove, Milano gatvėje.
Netrukus tapo žinoma, kad Igorio nužudymo išvakarėse Vainbergų šeimos nariai turėjo rimtą pokalbį su nužudytojo verslo partneriu Basarabu. Dingstis susitikti buvo gana rimta. Basarabas ir Vainbergas, įsteigę kompaniją „SRL «Fersib»“ išpirko didelę vaismedžių plantaciją. Perspektyvią įmonę I. Vainbergas vystė, naudodamas skolintas lėšas: jo firma „Megatis“ aktyviai buvo kredituojama iš Rusijos bankų grupės „Konvers“.
Nemalonumai prasidėjo, kai buvo uždrausta tiekti moldavišką vyną į Rusiją. Kaip savo išvadose konstatavo Moldovos policija, „...nukentėjusio asmeniniai santykiai su „Konvers“ grupės savininkais Vladimiru ir Aleksandru Antonovais tapo nedraugiški“. Ką ir sakyti, verslininkas I. Vainbergas iš jų savo adresu gaudavo nedviprasmiškų grasinimų.
Taip kad, pagal vieną iš versijų, I. Vainbergas buvo nužudytas būtent dėl nesumokėto kredito bankui „Konvers“...
Analizuodamas Aleksandro ir Vladimiro Antonovų biografiją, nori nenori prieini prie išvados, kad visa jų finansinė veikla gana glaudžiai susijusi su nusikaltimais.
Bet netrukus britų teisingumo institucijos turi išnagrinėti klausimą dėl V. Antonovo ekstradicijos į Lietuvą. Ir jau tada Lietuvos generalinė prokuratūra galės įrodyti bent jau dalį numanomų V. Antonovo nusikaltimų. Ir jau tada jis gaus pagal nuopelnus...
TAIP PAT SKAITYKITE:
