Albinas Čaplikas
Talino, Rygos, Vilniaus, Kijevo, Donecko, Charkovo ir daugybės kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių miestų geležinkelio stotyse didelis šurmulys – plevėsuoja Rusijos trispalvės, groja orkestrai, o išvykstančiųjų intelekto nesužalotuose veiduose džiaugsmas sumišęs su nerimu. Buvę Estijos, Latvijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių piliečiai išvyksta gyventi į tėvynę Rusiją. Išvykstantieji rankose laiko raudonus gvazdikus ir ką tik įteiktus pasus raudonais viršeliais, ant kurių – dvigalvis erelis. Pasiliekantys gyventojai išvykstančiuosius palydi su duona, lašiniais ir svogūnais. Degtine pasirūpino patys išvykstantieji. Iki išvykimo likus kelioms minutėms, dūdų orkestrai užgroja maršą „Proščianije slavianki“ („Slavės atsisveikinimas“).
Visi entuziastingai lipa į vagonus ir traukiniai pajuda į Rytus. Tačiau pasilikusieji ir orkestras neišsiskirsto – po valandos į tuos pačius miestus įrieda traukiniai iš Rusijos. Atvyko žmonės, kurie ilgus dešimtmečius Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose Rusijos miestuose rengė Taikos maršus, protestavo, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos, kai norėjo užgrobti Daugpilį, Klaipėdą, Narvą, Donecką, Charkovą ir Kijevą. Šie žmonės tuose miestuose pasitinkami simboliniu ES himnu – Ludwigo van Beethoveno „Ode džiaugsmui“. Taigi vieni išvyko gyventi į Rusiją, o kiti, praradę viltis tą šalį pakeisti, atvyko gyventi į ES. Taip baigėsi ilgus metus trukusios derybos tarp imperinės Rusijos ir likusio pasaulio.
Sakysite, kad šitaip tikrai niekada nebus? Bet juk galėtų būti. Nepatinka kur nors gyventi? Sėdai į traukinį ar lėktuvą, pasamdei daiktų perkraustymo kompaniją ir išvykai gyventi ten, kur tau patinka. Paprasta ir, aišku, civilizuota. Tikėkimės, kad kada nors taip tikrai bus.
O kol kas yra kitaip. Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo, o kai ant rusų galvų pasipila upės ir kriokliai melo ir taip liejasi kiekvieną dieną per visų Kremliui pavaldžių televizijos kanalų programas, tai žmonės nuo melo tampa zombiais, priklausomais lyg narkomanai – vaikšto užpiltomis akimis ir ausimis. Štai Rusijos visuomenės tyrimų fondas atliko apklausą ir nustatė, kaip rusai vertina šalies informacijos priemonių skleidžiamą propagandą. Rezultatai neįtikėtini. Paaiškėjo, kad rusams patinka, kai valdžia jiems, kaip sakoma, ant ausų kabina makaronus. Jie įsitikinę – jeigu valdžia taip daro, vadinasi, taip reikia. Net apie 62 proc. apklausos dalyvių rusų teigė labiau pasitikintys valstybinėmis, o ne privačiomis visuomenės informavimo priemonėmis. 54 proc. rusų teigė, kad yra visuomenei svarbios sritys, kuriose galima iškreipti informaciją, jeigu tai naudinga valstybei. O kas sprendžia, kas valstybei naudinga? Valdžia! Dabartinis caras.
Net 72 proc. rusų pritaria tam, kad jei valstybei naudinga, tai nepalankią informaciją galima slėpti. Štai, kai užsienio žurnalistai Rusijos gynybos ministro paklausė, ar Kryme dar iki neteisėto referendumo atsiradę ginkluoti vadinamieji žalieji žmogeliukai yra Rusijos kariai, ministras nemirksėdamas tokius teiginius pavadino nesąmone. Užvakar Rusijos prezidentas pagaliau prasitarė, kad tai buvo Rusijos kariškiai. Ką jie ten veikė? Pasak V.Putino, „jie stovėjo už Krymo savigynos būrių nugarų ir žmonėms leido nepriklausomai balsuoti referendume“. Beje, dar anksčiau V.Putinas ukrainiečiams priminė, kad šturmuodami jų dalinius rusai prieš save išrikiuos moteris ir vaikus. „Ir tegul pabando jie į mus šaudyti“, – grasino Rusijos prezidentas.
Taip antrojo pasaulinio karo metais elgdavosi fašistai. Šią taktiką pasiskolino ir naujasis Rusijos režimas – rašizmas. Toks naujas režimas, prieš kurį pasaulis turės surasti priešnuodžių. Dabar tas pats prezidentas tikina, kad Rytų Ukrainoje nėra ir negali būti nė vieno Rusijos kareivio, o juo labiau diversijomis užsiimančių specialiųjų dalinių. Žinoma, jo žodžiais niekas netiki. Ukrainos specialiosios tarnybos jau sulaikė daugybę provokatorių ir net ginkluotų diversantų su rusiškais dokumentais. Jie tiekė ginklus ir ragino priešintis teisėtai Ukrainos valdžiai, o štai Rusijos užsienio reikalų ministras tuo pat metu reikalavo, kad prieš tokius veikėjus ukrainiečiai nedrįstų naudoti karinės jėgos. Įsivaizduokime, koks kiltų skandalas, jeigu Rusijoje būtų sulaikyti ginkluoti kitos valstybės piliečiai ir dar raginantys ginklu priešintis Kremliui.
Maža to, rusai piktinasi, kai kitos valstybės ruošiasi gintis nuo galimos jų agresijos. Štai užvakar V.Putinas pareiškė, kad NATO sutarties 5-asis straipsnis, pagal kurį kiekvieną aljanso šalį užpuolimo atveju gintų visos kitos šalys, Rusijai kelia grėsmę. Taigi NATO turėtų kuo skubiau šio įsipareigojimo atsisakyti, nes Rusijos meška baiminasi skaudžiai gauti per nagus.
Apskritai rašizmas laikosi taisyklės nesilaikyti jokių taisyklių ir nepripažįsta teisės ir pareigos pateikiamą informaciją tikrinti. Štai aiškinama, kad Vakarų ukrainiečiai persekiojo Kryme ir Rytinėje Ukrainos dalyje gyvenančius rusus, nors iki šiol niekas nepateikė nė vieno tai liudijančio fakto. Ukrainiečiai juokauja, kad rusai dabar labiausiai nekenčia trijų dalykų, kurių jie niekada nematė arba nepatyrė: laisvės, demokratijos ir fašistinių banderų siautėjimo.
