V. Mickevičiaus įsitikinimu, žmonės, kurie yra važiavę į Ukrainą karo metu, jeigu Lietuvoje prasidėtų karas, turės neįkainojamą vertę, esą galės skleisti informaciją ir nuraminti žmones.
„Nes mes ten tiek prisižiūrėję ir grįžtame jau šaltų nervų ir žinotumėme, kaip į ką reaguoti“, – pirmadienį „Žinių radijo” laidoje „Labas, Milda” kalbėjo aktorius, renginių vedėjas ir „Slavka Channel“ kūrėjas.
„Prisimenu, mano pirmojoje kelionėje į Bachmutą mus sustabdė ir sako: automatą turite? sakau: ne, čia mechaninė. Kareivis pasijuokia. <...>
Tai pavargsti važiuoti per tuos postus rimtu veidu, nes ten ir taip – sustoti, nefilmuoti, rankos ant vairo, šviesas įsijungti artimiausias. Tai tu su žmogumi, kuris į tave laiko nukreipęs automatą, juokauji, o jie supranta juoką ir praleidžia“, – ironizuodamas patirtimi dalijasi jis.
Važiavimas į Ukrainą karo metu esą padeda išlikti šaltų nervų bet kur ir bet kada.
„Anksčiau aš toks nebūdavau, kaip tik labai jautriai reaguodavau. Kai nuvažiuodavau į Ukrainą, norėjosi kiekvieną vaiką apkabinti ir verkti kartu su juo, o po to išmoksti, tai yra tokia edukacija“, – interviu „Žinių radijo” laidoje tvirtino V. Mickevičius.
V. Mickevičius atviravo, kad šaltas protas padeda ir pasijuokti ir iš tokių žmonių, kurie romantizuoja sovietinę sistemą bei jos ilgisi.
„Čia himno eilutėse „tamsumas prašalina“ užkoduota, tai ta tamsuma, nenorėjimas ko nors suprasti, nesigilinimas toks, kur atrodo, žmogus fiziškai yra gyvas, bet viduj jau miręs.
Tokie žmonės, jeigu rusų kariuomenė ateitų, pasiduodų ir nesvarbu, prie kokios valdžios gyventi, bet gyventi ramiai. Ta tokia tamsuma visose dimensijose yra“, – paaiškino, kas verčia žmones Sovietų Sąjungos laikus prisiminti teigiamai.
Lygina dabartį su sovietmečiu: „Tegul vaikai būna sulindę į telefonus, negu turėtų tokią vaikystę, kokią turėjome mes“
Slavka akcentavo skurdų gyvenimą sovietmečiu, kuris kai kuriems žmonėms tapo sovietinio mentaliteto palikimu.
Prisiminė stiklo taros supirktuvę, kur „įkvėpdavai ir grįždavai su promilėmis, nors tau tik 7 metai“, ir vaisių daržovių bazes, kuriose surūgusiais kopūstais smirdėdavo.
41-erių V. Mickevičius užsiminė ir apie vaikystę, kai žaislų „paprasčiausiai neturėjo“ ir dėl to žaisdavo su pavojingomis medžiagomis ar rastais daiktais.
„Iš tų žaislų neturėjimo, kai prie statybų Justiniškėse gyvenome, lipučkė, namo sandarinimo pasta, buvo mūsų tų laiku modelinas, kurį sumaišo su vandeniu ir išeina reakcija, kai stiklainį suskaldo.
Tai mačiau, kaip ir draugai susisprogdino, o stiklo šūkės sulindo ir į kaklą, ir į veidą, ir į akis. Tada kai pagalvoji, kad šiais laikais vaikai į telefonus sulindę, ačiū Dievui, tegul ir būna sulindę, negu turėtų tokią vaikystę, kokią turėjome mes“, – laidoje kalbėjo aktorius, dainų kūrėjas.
Dar ankstesnės pokario kartos vaikai, anot jo, žemę ardami „sugebėdavo granatą rasti ir į laužą įmesti“.
Paplito sovietinę sistemą ir ją romantizuojančius žmones pašiepianti daina
Prieš kiek daugiau nei savaitę žaibiškai išpito kūrėjo, satyrininko Slavkos daina, kuria kandžiai pašiepiamas gyvenimas Sovietų Sąjungoje bei tie, kurie jo ilgisi.
Savo feisbuko paskyroje V. Mickevičius dalijosi ne tik vaizdo įrašu, bet ir atvira nuomone apie sovietmečio realybę:
„Nekenčiu CCCP. Dainelė vatai paskrudinti. Kasdienio naudojimo, pavogti iš užsienio ir netalentingai padaryti daiktai kasdien vertė suvokti, kokiame mėšle gyvenime“.
Jis pateikė ir asmeninį prisiminimą apie sovietinės būties absurdą: „Prie veidrodžio namie buvo 3 minučių smėlio laikrodis, skaičiuojantis dantų valymo laiką. Tėtis pasakojo, kad net tas laikrodis sugebėdavo užstrigti“.
Dainoje jis mini tokius sovietmečiui būdingus dalykus kaip deficitas, prasta prekių kokybė, ribotos laisvės ir eilės net elementariems daiktams.
„Iš sovietinio kalėjimo mes ištrūkome seniai, bet į tą prakeiktą tvartą nuolat dairos asilai! O sovietinis jų raugas į nostalgiją išaugęs. Verkia durniai ir debilės, koks skanus buvo plombyras, gazirofkė ir stakanas, vienas ir, beje, visiems – sifilitikams ir chroniams ir mažiems, ir dideliems“.
Dainos tekstuose Mickevičius pabrėžia, kad sovietmetis nebuvo rojus, kokį jį dažnai prisimena kai kurie vyresnių kartų atstovai. Jis sarkastiškai pastebi, kad jei tuomet buvo taip gerai, kodėl sistema sugriuvo?
„Vyresni mėgsta pabrėžti, kad tuomet – buvo geriau. Jei ten viskas buvo gera, ko sugriuvo? Nežinau... O mes vertinkim progresą. Tegu kalba jie kvailystes, nes jie ilgis to, kas buvo jų nutolusioj jaunystėj.“
Naujoji Slavkos daina sukėlė daugybę diskusijų. Vieni socialinių tinklų vartotojai entuziastingai pritarė Mickevičiaus nuomonei ir dėkojo už taiklią satyrą. Kiti, ypač tie, kurie linkę romantizuoti praeitį, kritikavo jį už pernelyg griežtus žodžius.
Visą „Žinių radijo“ laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
