1963 m. vieną rudens vakarą senų namų kieme, prie Vilniaus Operos ir baleto teatro, pradingo maža mergaitė.
Kaip pasakoja D. Indrišionis, apie 7-9 metų mergaitės žaidė aikštelėje, kai kieme prie jų atsisėdo nepažįstamas jaunuolis, kaip vėliau apibrėžė vaikai, maždaug 17-18 metų amžiaus.
„Jis ilgą laiką stebėjo žaidžiančius vaikus, o sutemus nutaikė patogų momentą ir priėjęs prie vienos mergaitės paėmė ją už rankos ir išsivedė. Tėvai sunerimę kas gi nutiko, ieškojo kas per žmogus pagrobė jų vaiką. Nelaimei, tą mergaitę rado labai greitai, nužudytą vieno iš šalia esančių namų rūsyje“, – pasakoja istorikas.
Nusikaltimo tyrimas iš pradžių buvo bevaisis – tyrėjai neturėjo jokios konkrečios informacijos, kaip išsiaiškinti nusikaltimą, bandymas iš vaikų pasakojimų nustatyti jaunuolio fotorobotą taip pat buvo nesėkmingas.
Žiauri atomazga ir atrastas nusikaltėlis
Praėjus mėnesiui po mergaitės nužudymo, viename bute Gedimino prospekte buvo rastas nusižudęs jaunuolis. Kaip teigia istorikas, jaunuolis buvo rastas persipjovęs sau rankų venas, apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat bandęs save nusitrenkti elektra, naudodamas plikus elektros laidus ir jais apsivyniodamas rankas, kurias nuo to stipriai nudegė.
„Buvo jis palikęs raštelį, kuriame labai neaiškia rašysena buvo parašyta kažkas tokio: Nebegaliu daugiau gyventi, dėl to, ką padariau ir viskas, išeinu“, – pasakoja D. Indrišionis.
Jo mirtis, nors ir pasirodė kiek keista ir įtartina, tačiau nebuvo ekspertų susieta su prieš mėnesį nužudytos mergaitės byla ir jaunuolis buvo palaidotas.
Po kurio laiko jaunuolio motina, pedagoge dirbusi moteris, kreipėsi į prokuratūrą, nurodydama, kad jos sūnus prieš savo mirtį prisipažino dėl mergaitės nužudymo.
„Tas jaunuolis buvo charakterizuojamas kaip keistas, neturėjo labai daug draugų, atsiskyręs, galbūt turėjo kokį sutrikimą, kaip šiais laikais tikriausiai nustatytų. Ir jis nužudė tą mergaitę ją pasmaugdamas.
Išgirdęs po visą Vilnių pasklidusias kalbas, kad rasta nužudyta mergaitė ir neaišku kas ją nužudė, jaunuolis labai išsigando, turėjo labai didelę sąžinės graužatį, negalėjo ramiai gyventi“, – teigia vyras.
Motinos spaudimas sūnui nusižudyti
D. Indrišionio teigimu, motina pasakojo tyrėjams, kad jos sūnus pats ryžosi nusižudyti. Tyrėjams šame pasakojime kilo įtarimų, todėl buvo atlikta ekshumacija – buvo iškasti jaunuolio palaikai ir iš naujo padaryta teismo medicinos ekspertizė.
Ekspertizė nustatė, kad jis pats fiziškai negalėjo sau pasidaryti tokių sužalojimų, kokie buvo rasti ant jo kūno.
„Tada pradėta įdėmiai žiūrėti į motiną, kuri visą tai papasakojo ir galiausiai prisipažino, kad ji padėjo savo sūnui nusižudyti. Kai jis jai papasakojo, kad nužudė tą mergaitę, kaip ji pati teigia, motina pastatė jį prieš pasirinkimą: arba eiti pačiam prisipažinti, arba šiame pasaulyje jam nėra prasmės gyventi su tokia nuodėme ir tokiu nusikaltimu“, – sako istorikas.
Jaunuolis, žinodamas arba nujausdamas tuometines sovietinės baudžiamosios teisės tendencijas, kad už tokį mergaitės nužudymą jam būtų grėsusi mirties bausmė – sušaudymas, atsisakė eiti prisipažinti ir motina jam pasiūlė save nusibausti mirtimi.
„Visa tai vyko taip: jam motina nupirko degtinės, prigirdė jį ir padėjo jam persipjauti venas. Nustatyta, kad jis pats bandė nusideginti rankas su elektra, tai jis kaip ir bandė žudytis pats, tačiau jam neišėjo to padaryti ir tada šalia buvusi motina jam perpjovė rankų venas, pakankamai aukštai, kad jis nukraujuotų, taip jis ir mirė“, – pasakoja vyras.
Teismo procesas ir moralinė dilema
Ši istorija galiausiai pasiekė teismą. Jaunuolio motina buvo nuteista už pagalbą sūnui nusižudyti, o tėvas – už tai, kad žinodamas nepranešė apie šį nusikaltimą. Jie buvo nuteisti apie 3-4 metus kalėjimo.
Pasak D. Indrišionio, ši byla buvo aprašyta Sovietinės teisingumo ministerijos leidžiamame mėnesiniame žurnale „Socialistinė teisė“, tačiau sovietinėje spaudoje ši tragedija buvo pateikiama ne tik kaip nusikaltimas, bet ir kaip moralinė pamoka.
„Motinos elgesys, nors ir nusikalstamas, iš sovietinės moralinės perspektyvos buvo vertinamas kaip sektinas modelis – kokia sąžininga moteris, pasirinko, kad jos sūnus geriau nusižudytų, negu nuslėptų savo padarytą sunkų nusikaltimą“, – teigia istorikas.
Šis paradoksalus aprašytas įvykis atspindėjo sovietinės sistemos vertybes, kuriose teisingumas buvo aukščiau visko.
„Istorija aprašoma nusikalstama, bet sukuriamas įvaizdis, kad tai tragedija, kurioje galima įžvelgti moralą. Tai lyg sovietinės sistemos auklėjimo įrodymas, kad žmonės yra ant tiek sąmoningi, kad jiems didesnė vertybė yra hipotetinis teisingumas, negu jų patys artimiausi žmonės“, – pasakoja vyras.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
