Apžvalgininkai įsitikinę, kad Lenkijos valdantiesiems pergalę lėmė ne tik konservatyvūs regionai, kurie visada rėmė arti bažnyčios ir toliau nuo modernių sprendimų stovėjusią „Teisės ir teisingumo“ partiją, bet ir šios partijos vykdoma socialinė politika, dosni parama šeimoms, pažadai didinti minimalų atlyginimą ir kova dėl didesnių išmokų smulkiesiems ūkininkams.
Lenkijos valdantieji nesibodėjo apmokestinti prekybos tinklų, prispaudė uodegas bankams, pažabojo nepriklausomą žiniasklaidą. Žingsniai, kuriais, iš pavyzdžių galime matyti, žavisi ir Lietuvos politikoje aukščiausius postus užimantys asmenys.
Lenkų pažadai, lietuvių kopijos
Net savo rinkiminiuose lozunguose lenkiškoji „Teisės ir teisingumo“ partija skelbė siekianti atkurti „Lenkijos šeimų orumą“ bei grąžinti „gerus laikus Lenkijai“. Ir nenuvylė, ši partija garsėja dosniomis išmokomis šeimoms, pažadais didinti pensija ir atlyginimus.
2015 metais Lenkijos valdantieji žadėjo kiekvienai šeimai, turinčiai daugiau negu vieną vaiką, skirti 115 eurų dydžio išmoką. Dabar programa jau apima ir turinčius vieną vaiką.
Tiesa, tuo pažadai nesibaigė, dabar jau žadama, kad 2023 metais minimali alga bus dvigubai didesnė ir sieks 900 eurų, pensininkams žadama 14 išmokų per metus nuo 2021-ųjų, ūkininkams – didesnės subsidijos, o jaunimą, kuris skursta, ir visai ketinama atleisti nuo pajamų mokesčių.
Lenkijos valdančiųjų pavyzdys, regis, užkrėtė ir Lietuvos valdžios atstovus. Lietuvoje tarsi idealiai nukopijavus nuo kaimynės atsirado vaiko pinigai, didinamos pensijos, žadama didinti minimalų atlyginimą, kalbama apie nemokamus kompensuojamus vaistus, žarstomi gundantys pažadai apmokestinti prekybos tinklus ir bankus. Politikai, beje, ir neslepia, kad didžiausi jų įkvėpėjai – kaimynai už sienos.
Premjeras Saulius Skvernelis ne kartą Lenkiją rodė kaip pavyzdį, didžiavosi gerais santykiais, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete Tomas Tomilinas kalbėdamas apie mokesčius mokančius prekybos centrus pirmiausia paminėjo Lenkiją, esą jei lenkams pavyko, mes taip pat turime mėginti.
Tiesa, ar pavyks nukopijuoti ne tik išmokas ir pažadus, bet ir politinę rinkimų sėkmę, dar neaišku. Politologai vieningos nuomonės neturi, nors pripažįsta, kad nedaryti taip, kaip daro „Teisės ir teisingumo“ mūsų valdantiesiems būtų neįžvalgu.
Toks pat politinis DNR
Politologas Algis Krupavičius sako, kad Lietuvos ir Lenkijos politinės realybės – susiję ar bent jau panašios. Tai, pasak politologo, neturėtų stebinti, nes Lietuvos ir Lenkijos politinės DNR yra itin artimos.
„Šioje vietoje istorija atlieka ne paskutinį vaidmenį. Tarkime 1992 metais Lietuvoje rinkėjai balsavo už kairiuosius, o po to ir Lenkijoje valdžią į rankas perėmė buvę komunistai, kairieji. Šiais laikais ideologijų panašumo tarp valstiečių-žaliųjų sąjungos Lietuvoje ir „Teisės ir teisingumo“ Lenkijoje – nemažai. Sakyčiau, kad mūsų valdantieji, valstiečių partijos vedlys, Vyriausybės vadovas siekia kopijuoti Lenkijos politikus. Tą patį, beje, daro ir Lietuvos lenkų akcija, taigi, valstiečiai tokie nėra vieninteliai, kitos partijos taip pat seka Lenkijos politikos areną“, – įsitikinęs politologas.
Tiesa, pasak politologo, siekis pamėgdžioti Lenkijos politikus kartais nėra toks blogas.
„Šalys yra panašios, pakankamai neturtingos, abiejose valstybėse aktualus gerovės klausimas, demokratijos patirtis taip pat yra ribota, o politinėje klasėje nostalgija apie tvirtą ranką taip pat yra. Taigi, analogijų yra ir jos matomos daugiau nei akivaizdžiai“, – sakė A. Krupavičius.
Jis pateikė pavyzdį, kad Lenkijoje vaiko pinigų, išmokų skurdiesiems politika yra panaši į mūsiškę, kalbos apie mokesčius bankams ar prekybos tinklams taip pat ateina iš Lenkijos.
„Aš neturiu jokių abejonių, kad 2020 metų rinkimuose valstiečių-žaliųjų sąjunga pasistengs išmokti visas įmanomas „Teisės ir teisingumo“ pamokas, kurios lėmė jų pergalę šiuose rinkimuose. Jie (valstiečiai) to nelabai ir slepia, matyt, ateinančiuose rinkimuose Lietuvoje, kaip ir ką tik buvusiuose Lenkijoje, bus kalbama apie ES išmokų suvienodinimą visiems Vidurio ir Rytų Europos smulkiesiems ūkininkams, minimalių atlyginimų didinimą, kompensuojamųjų vaistų dalijimą nemokamai. Čia irgi lenkiškos idėjos“, – sakė politologas.
Tiesa, A. Krupavičius dvejoja, ar visi „Teisės ir teisingumo“ „triukai“, kurie veikė Lenkijoje, suveiks ir valstiečiams- žaliesiems Lietuvoje.
„Lenkiška patirtimi visais lygiais labai plačiai naudosis Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis. Manau net socialdarbiečiai taip pat ras sau naudingų dalykų. Tiesa, koją gali pakišti bene vienas pagrindinių „Teisės ir teisingumo“ rinkiminių arkliukų, išmokos ūkininkams. Lenkijoje tai buvo itin aktualus klausimas, nes kalbėta apie smulkius ir vidutinius ūkininkus, kurių Lenkijoje itin daug. Lietuvoje gi tokių ūkininkų nėra daug. Čia dominuoja stambūs ūkiai. Lietuvoje ES išmokų suvienodinimo klausimas gali neturėti tokio atgarsio, kokį turėjo Lenkijoje.“, – svarstė politologas.
Anot jo, daug reikšmės Lenkijoje turėjo ir rinkėjų aktyvumas, kuris buvo rekordinis. Sekmadienį į rinkimus Lenkijoje atėjo 2,5 mln. rinkėjų daugiau, tai sudarė 10 proc. daugiau rinkėjų nei prieš 4 metus.
Tiesa, rinkimų laimėtojams apklausos buvo palankesnės nei galutiniai rezultatai, nors labai smarkiai ir nenuskriaudė. Pasak politologo, dar vienas pamokantis pavyzdys Lenkijoje yra kairiųjų grįžimas.
„Kairieji sugrįžta, žinoma, ne su triumfu, bet jie krizę įveikė ir jų įtaka auga. O štai Piliečių platforma Lenkijoje stagnuoja, nors gali būti ir taip, kad Lenkijos Senate dabartinė opozicija turės daugiau mandatų, bet nereiškia, kad turės daugiau įtakos. Pamokų Lietuvai yra daugiau nei reikia ir aš visiškai neabejoju, kad mūsų politikai bandys naudotis jomis, ims pavyzdį iš lenkų“, – sakė politologas.
Tiesa, žiniasklaidos situacija Lenkijoje yra kiek kitokia nei Lietuvoje. Opozicija Lenkijoje atvirai sako, kad visuomeninė televizija dirba valdantiesiems, jiems teikia prioritetą.
Per ketverius metus, kai „Teisė ir teisingumas“ buvo valdžioje Lenkija žiniasklaidos laisvės indekse nukrito iš 18 vietos į 59-ąją. „Freedom House“ ataskaitoje 2017 metais Lenkija iš laisvų šalių kategorijos buvo perkelta į iš dalies laisvų.
„Lietuvoje žiniasklaidos situacija tikrai geresnė, visuomeninė televizija yra labiau nepriklausoma. Valdantieji čia suprato, kad konfliktuoti su žiniasklaida gana sudėtinga, nes konfliktai, bent jau tam tikri, yra naudingi žiniasklaidai“, – sakė politologas, patikinęs, kad valdantieji visgi gali siekti tam tikros įtakos per visuomeninės televizijos finansavimo mechanizmus.
Mes nežinome, kas išties vyksta Lenkijoje?
Visgi politologė Rima Urbonaitė mano priešingai, ji įsitikinusi, kad mūsų valdantieji iš lenkų neturi ko pasimokyti, nes esame pernelyg sunkiai nuspėjami rinkėjai, todėl kitų sėkmės pamokos Lietuvoje neveiktų.
„Vienintelis dalykas, kas gali paveikti, tai pabandyti žiūrėti, kokie sprendimai traukia rinkėją. Dėl kokių sprendimų rinkėjai linkę perrinkti valdžią. Lietuvoje mes turime nestabilią situaciją, kai nauji rinkimai atneša naujus nugalėtojus ir naujas valdančiąsias koalicijas. Galima šiek tiek kopijuoti tam tikrus sprendimus tikintis, kad jie sulauks palaikymo, bet analogiškos rinkimų baigties tikėtis nereikėtų“, – sakė politologė.
Anot jos, mūsų politinės sistemos sanklodos yra skirtingos, todėl lenkų valdančiųjų pergalė nebūtinai geras ženklas mūsų valdantiesiems.
„Lenkijos rinkimai, nemanau, kad yra pranašas. Žinoma, mūsų, kaip ir lenkų, politikai orientuojasi į išmokas, bet nemanau, kad lenkų valdančiųjų pergalė gali parodyti, kokie bus rinkimų rezultatai Lietuvoje“, – tikino ji. R. Urbonaitė įsitikinusi, kad lietuvis rinkėjas yra kitoks, nei lenkas. Lietuviškasis rinkėjas yra „lakus“ ir neprognozuojamas.
„Yra socioekonominės kairės „užklausa“ ir moralinio konservatyvizmo, bet tiesioginių paralelių su Lenkija nedaryčiau. Veikėjų Lietuvos politikos arenoje yra daug, konkurencija stipri, jau dabar reitinguose matome, kaip atrodo partijos, po kiek jos renka balsų. Dar vienas momentas būdingas Lietuvai – vienmandatės rinkimų apygardos, dėl kurių rinkimus prognozuoti itin sudėtinga“, – sakė politologė.
Ji taip pat tikino, kad Lietuvoje mes nežinome visos Lenkijos situacijos ir to, kad ten beveik kiekvieną savaitgalį vyksta protesto akcijos, tai, pasak politologės, turėtų būti nemenkas signalas ir galimai Lenkijos politinę kryptį kopijuojantiems politikams.
„Šito mes ir mūsų politikai nenori matyti. Nematoma, kad Lenkijoje toli gražu ne visi sutinka su vykdoma politika. <..>Toli gražu nėra taip puiku, kaip atrodo, nėra pasigilinama, kas ten išties vyksta. Lietuvoje politikams protestai yra baisiausi scenarijai“, – aiškino R. Urbonaitė, abejojanti, ar vienos valstybės politinį sėkmės modelį galima pritaikyti kitai.
