Vitalija Jalianiauskienė
Skurstančiųjų ratas darosi vis platesnis, problemos – aštresnės, galimybių išsikapstyti iš skurdo liūno – vis mažiau.
Vis garsiau kalbama apie šalyje augančio skurdo mastą ir būtinybę kuo skubiau imtis veiksmingų priemonių jam mažinti. Sočiai gyvenantys ir įsivaizduojantys, kad skurdo paliesti yra tik ranką išmaldai tiesiantys ar konteineriuose besirausiantys benamiai, labai klysta. Skursta menkus atlyginimus gaunančios jaunos šeimos, iš nedidelių pensijų priversti manytis vieniši pensininkai, neįgalieji, darbo ilgus metus negaunantys žmonės.
Laikas keisti politiką
Spalio mėnesį, minint Tarptautinę kovos su skurdu dieną, Lietuva taip pat sujudo. Vyko konferencijos, svarstymai, o nevyriausybinės organizacijos ėmėsi konkrečios veiklos ir prezidentūroje pateikė pasiūlymų, ko reikėtų imtis siekiant pagaliau užnerti apynasrį vis labiau įsisiautėjančiam skurdui. Juk Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkės Skirmos Kondratas duomenimis, skurdo lygis šalyje praėjusiais metais išaugo 2 procentais.
Lietuva įsipareigojusi iki 2020 metų ketvirtadaliu sumažinti skurdo lygį šalyje. Norint pasiekti tokių rezultatų, skurdas jau dabar turėtų mažėti, o jis, atvirkščiai, tik auga.
Statistikos departamento duomenimis, žemiau skurdo ribos pernai gyveno 20,6 procento šalies gyventojų, tai yra apie 610 tūkstančių žmonių.
„Skurdžiai gyvenantys žmonės gali niekuo neišsiskirti iš kitų, neatkreipti į save dėmesio. Bet kiek tokių šeimų, kurios priverstos skaičiuoti kiekvieną centą, atsisakyti daugybės būtinų dalykų, kad tik išgyventų – pavalgytų, apsirengtų, sumokėtų mokesčius“, – „Panevėžio balsui“ teigė valdybos pirmininkė.
Pensija vienišiems
Viena iš sunkiai besiverčiančių žmonių grupių – vieniši pensininkai. Daugumos pensijos menkos, tad sumokėjus mokesčius mažai lieka, o gal ir visai nelieka maistui, vaistams, kitoms reikmėms.
„Todėl galbūt reikėtų vietoj našlių pensijos pradėti mokėti vienišų asmenų pensiją arba papildomą priedą. Kai žmogus lieka vienas, o jo pensija maža, valstybė turėtų padėti, nesvarbu, ar pensininkas turėjo sutuoktinį, ar neturėjo“, – svarsto S. Kondratas.
Krizė ir struktūrinės socialinės, ekonominės politikos ypatybės atvedė į tokią situaciją, kokioje dabar tenka būti šimtams tūkstančių šalies gyventojų.
Maži atlyginimai, pensijos, didžiulis nedarbas daugelį šeimų privertė gyventi labai skurdžiai. „Dažnai sakoma, jog patys kalti, kad atsidūrė tokioje padėtyje, tačiau daugeliu atvejų taip tikrai nėra. Nereikia kaltinti, o stengtis suprasti, pagal galimybes – ir padėti“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė.
Jos manymu, jeigu visuomenė išmoks tiesti pagalbos ranką šalia esančiam, o valstybė peržiūrės savo socialinę politiką, padėtis pasikeis.
Elgetaujančių žmonių, benamių yra visoje šalyje, bet jų – tik mažuma, ir ne šio sluoksnio žmonės parodo skurdo lygį. Juk atsidurti žemiau skurdo ribos galima labai netikėtai: pašlijo sveikata, iširo šeima, prarastas darbas, atsitiko nelaimė, prislėgė skolos, baudos – ir skurdas pažvelgs į akis.
Ne visus iš karto
S. Kondratas atkreipė dėmesį, kad žmonės skursta, kai dėl vienų ar kitų priežasčių jiems tenka turėti reikalų su antstoliais.
„Reikėtų įtvirtinti nuostatą, antstoliams draudžiančią iš minimalias pajamas gaunančių asmenų skolai padengti nuskaičiuoti daugiau kaip 20 procentų sumos. Dabar antstolių išieškojimai dažnai siekia 30–50 ar dar daugiau procentų pajamų ir žmogus patenka į beviltišką padėtį“, – teigia S. Kondratas. Su tokia situacija dažnai susiduria iš įkalinimo vietų grįžę asmenys, juk dažnai ne vienas jų turi įpareigojimų. Vos toks žmogus spėja įsidarbinti, iš pirmo atlyginimo skolai padengti nurėžiama didžiausia dalis. Taip dingsta bet kokia motyvacija, noras dirbti ir užsidirbti.
„Būtų galima leisti atsistoti ant kojų ir tik praėjus keliems mėnesiams ar net pusmečiui pradėti atskaičiuoti skolą“, – mano pirmininkė.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai taip pat siūlo atkreipti dėmesį į ilgalaikius bedarbius, kurie ir taip dažnai jau būna praradę savivertę, nėra lengvai įsileidžiami darbdavių, ir suteikti jiems tam tikrų lengvatų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad kovojant su visuomenės skurdu būtinas glaudus viešojo ir nevyriausybinio sektorių įstaigų bendradarbiavimas.
S. Kondratas sako, jog nevyriausybinės organizacijos pritaria tokiam bendradarbiavimui, ir kviečia visuomenę pareikšti daugiau atjautos ties skurdo riba atsidūrusiems žmonėms, padėti jiems.
Visuomet ieškoti kelio
Panevėžio vyskupijos „Carito“ vadovė Gražina Kacevičienė atkreipė dėmesį į svečio iš Lenkijos pasakojimą apie socialinę padėtį jo šalyje.
„Supratau, kad Lenkijoje su skurdu kovojama ne skirstant pašalpas į kairę ir į dešinę. Pašalpą skiriama nustatytam laikui ir tik tuomet, jei pagalba iš tiesų šeimai reikalinga, jeigu tikrai negali patys užsidirbti. Tačiau jei socialines lengvatas gaunantis žmogus įsidarbina, tos lengvatos pirmą mėnesį, kaip pas mus, nepanaikinamos, dar kurį laiką suteikiamos, kol žmogus įsitvirtina, pradeda stotis ant kojų“, – pasakojo G. Kacevičienė.
Į „Caritą“ prašyti pagalbos kaip ir ankstesniais metais žmonės užsuka labai dažnai. G. Kacevičienė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu pagausėjo šeimų, kurios prarado nuomojamus butus. Šeimininkai liepia išsikraustyti, nes parduoda butus, namus, o naujo buto išsinuomoti taip pašokus nuomos kainoms neturtingi žmonės nebeįstengia.
„Stengiamės padėti ilgą laiką nedirbantiems žmonėms, vykdome tęstinį projektą, mokome, padedame įsidarbinti. Jau išleidžiama trečia grupė, kai kurie ilgalaikiai bedarbiai sėkmingai sugrįžo į darbo rinką. Svarbu, kad žmogus, patekęs į beviltišką padėtį, eitų ieškoti išeities, prašytų pagalbos“, – sako G. Kacevičienė.
Bijo prarasti butą
„Gyvenimas dažniausiai būna ne toks, koks skelbiamas pranešimuose ar projektuose“, – sako kasdien su skurstančiomis šeimomis susidurianti labdaros draugijos „Atjauta“ vadovė Audronė Kuprionienė. Kai nustatytam laikui praėjus ir asmeniui neįsidarbinus buvo pradėtos mažinti socialinės pašalpos, vis daugiau šeimų ateina prašyti maisto.
„Remiame šeimas, kuriose vaikus augina viena motina. Laimei, maisto produktais galime padėti, gauname iš prekybos tinklo produktų, kurių galiojimas baigiasi, įstengiame sušelpti beveik šimtą šeimų. Ir taip ta pašalpa – kaip išmalda, kai ją vis apkarpo, o žmogus vis tiek negauna darbo, būna nelengva“, – sako labdaros draugijos vadovė. Sunkiai besiverčiančios socialiniame būste gyvenančios šeimos tiesiog negali daugiau uždirbti, negu numato sąlygos, leidžiančios gauti tokį būstą. Užtenka gauti keliolika litų didesnę algą ir šeimai jau liepiama kraustytis iš socialinio būsto.
Kitu žvilgsniu
„Aukštai sėdintieji turėtų visai kitu žvilgsniu pažiūrėti į žmones ir keisti socialinę politiką. Aišku, kad ne pašalpos išgelbės nuo skurdo, – žmonės turi būti skatinami kuo daugiau dirbti ir užsidirbti. Dabar, pavyzdžiui, gaudavusi pašalpą moteris pagaliau pradėjo dirbti, tegul atlyginimas nedidelis, bet vis kiek didesnis už pašalpas. Tačiau jau kitą mėnesį neliko kompensacijų, lengvatų ir, niekaip nepajėgdama pragyventi ir už viską sumokėti iš atlyginimo, moteris išėjo iš darbo – kad gautų lengvatas“, – pasakoja „Atjautos“ vadovė.
Ji sako susidariusi nuomonę, jog yra tarsi tyčia žlugdomos vargšo pastangos kopti iš duobės. „Jeigu skurdas augs tokiu mastu, žmonių kantrybė gali trūkti. Nors dabar bandoma dėmesį nuo tikros padėties nukreipti visokiais būdais, įvairiomis istorijomis“, – sako A. Kuprionienė.
Anksčiau ji globojamoms šeimoms sakydavo, kad jeigu jos lankosi ir paramą gauna vienoje vietoje, geriau neiti per visas labdaros organizacijas – juk ir kitiems paramos reikia, tačiau dabar teigia matanti, jog dažnai šeimai kitos išeities nėra – tik labdaros organizacijų parama.
Pavalgys kartą per dieną
Dvidešimt trečius metus Panevėžyje gyvuojančios agentūros „SOS vaikai“ vadovė Irma Zabulionytė sako, kad prašančių pagalbos srautas niekada nebuvo nutrūkęs. Jis buvo keletą metų sumažėjęs, tačiau dabar jau yra panašus kaip ir krizės laikotarpiu.
„Vis dažniau ateina ne tik bedarbių, bet ir dirbančių žmonių šeimų. Iš pradžių nedrąsiai, atsargiai, išsipasakoja, kad sumokėjus mokesčius ir paskyrus pinigų maistui nebelieka jokių galimybių nupirkti vaikams drabužių, batų, kurie net ir dėvėtų drabužių parduotuvėse nepigiai kainuoja. Visada mielai padedame tokioms šeimoms drabužiais, maisto produktais, kviečiame vaikus pietauti į Šeimos namuose esančią valgyklą“, – sako I. Zabulionytė.
Pagalbos agentūroje prašo ne tik vaikus auginančios šeimos. Viena gyvenanti ir nedidelę pensiją gaunanti pensininkė paprašė, ar galėtų bent vieną mėnesį ateiti pavalgyti pietų – kartą per dieną. Jai susidarė mokesčių skola ir šį mėnesį norinti visą padengti, bet tuomet liks tik centai – keliems kepalėliams duonos. Tokių skurstančių žmonių daug. I. Zabulionytė taip pat mano, kad būtina keisti valstybės socialinę politiką ir ieškoti galimybės žmonėms duoti užsidirbti, – pašalpų didinimas skurdo problemos neišspręs.
