Duodamas interviu laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ pasakojo, kad sovietmečiu „gydė“ homoseksualius žmones.
Interviu jis paminėjo sakęs pacientams, kad jie „nedasivystę“. Ši ir kai kurios kitos psichiatro mintys sukėlė kai kurių visuomenės sluoksnių pasipiktinimą.
Raskevičius: homoseksualumas nėra liga
Į interviu sureagavo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
„Perskaitęs Rasa Navickaitė interviu Šiaurės Atėnai su psichiatru Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu, iš pradžių pagalvojau, kad skaitau fantasmagorišką etiudą iš grotesko pjesės.
Tada pagalvojau, kad skaitau interviu su 1940 metais gimusiu žmogumi, kuriam šiandien yra – nei daug, nei mažai – 84 metai.
Ir tada suvokiau, kad šis žmogus dirba Vilniaus Miesto Psichikos Sveikatos Centras Ribinių būsenų skyriaus vedėju ir sako, kad gydytų homoseksualumą ir dabar.
„Aš sakiau taip, kaip ir dabar sakau. „Jūsų vyriškumas yra užgniaužtas, užspaustas, jis dar nepradėjo vystytis…“
„Tai aš ir sakydavau, kad „jūs esate nedasivystęs“
Aš tik noriu pasakyti, kad homoseksualumas nėra liga. Liga yra luošinti sveikus žmones, dangstantis homofobiniais „normalumo“ naratyvais.
Bijau, kad atėjo metas pradėti politiškai kalbėti apie taip vadinamų „konversijos“ terapijų arba homoseksualumo “gydymo” praktikų draudimą Lietuvoje“, – „Facebook“ rašo jis.
Juškaitė: psichiatro pasisakymai stigmatizuoja homoseksualius žmones
Dėl interviu pasisakė ir Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė.
„Šiame interviu iki šiol praktikuojantis psichiatras dėsto, kad homoseksualumas yra liga, „nedasivystymo pasekmė“, o sovietmečiu jis atvirai sako „gydęs“ tokius pacientus.
p. Alekseičikas-Kirinovas dirba Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėju ir sako, kad gydytų homoseksualumą ir dabar, nepaisant to, kad dar 1990 m. suprasta, kad homoseksualumas nėra liga, o atspindi natūraliai egzistuojančia seksualumo įvairovę. Homoseksualumas pašalintas iš ligų sąrašo.
Konversinių „terapijų“ žala tyrinėjama jau ne vienerius metus, daugelis pažangių Vakarų valstybių uždraudė tokias „terapijas“ tam, kad nebūtų pelnomasi bei nebūtų žalojami žmones, gydant neegzistuojančias ligas.
Tokie žinomo psichiatro pasisakymai ne tik stigmatizuoja homoseksualius žmones, bet ir menkina psichikos sveikatos srityje dirbančių specialistų vardą.
Labai raginu pasisakyti visus psichikos sveikatos srityje dirbančius specialistus, ypač psichiatrus. Tokie pasisakymai menkina daugelio puikių specialistų darbą bei didina iki šiol egzistuojantį nepasitikėjimą“, – rašo ji.
Veryga: „Kokie visi jautrūs“
Įrašą socialiniuose tinkluose šia tema parašė ir parlamentaras Aurelijus Veryga.
„Kokie visi jautrūs.
Nėra jokio reikalo ką nors įžeidinėti, įsižeidinėti ir baisėtis.
Žinoma nereikėtų naudoti tokių terminų, kaip iškrypimas ar išsigimimas ir pan. Galim naudoti terminus, kurie konkrečiai įvardina reiškinį, apie kurį kalbame. Šiuo atveju tai homoseksualumas, potraukis tos pačios lyties asmenims.
Pradėkim nuo to, kad diskusija turėtų būti daug platesnė.
Homoseksualumas nėra gydomas, bet jei žmonės dėl savo seksualinės orientacijos patiria su psichikos sveikata susijusias problemas, žinoma, kad tokiems žmonėms padeda psichikos sveikatos specialistai, o jei tokiems žmonėms nustatomi psichikos sutrikimai, žinoma juos gydo psichiatrai. Bet sakantieji, kad nėra čia ką gydyti, užmiršta, kad kalbam apie daug platesnį spektrą klausimų, kur norų kišti rankas į žmogaus kūną ir jį visaip darkyti, skiriant agresyvią hormonų terapiją, sudėtingas ir pavojingas operacijas netrūksta. Kalbu apie lyties tapatumo sutrikimus ir vadinamuosius „lyties keitimus“. Jei jau bandoma pasakyti, kad tai yra visiška norma, tai ką žmogus veikia chirurgo ar endorkrinologo kabinete?
Yra tokių lytinio potraukio sutrikimų kaip pedofilija, nekrofilija, zoofilija ir t.t. Ar apie juos taip pat negalima kalbėti, nes jau yra "progresyvių" specialistų, kurie sako, kad čia viskas yra ok, nes tai pasirinkimas?
Na, o dėl homoseksualumo noriu užduoti du teorinius klausimus ir būtų įdomu jei pasakytumėt savo nuomonę.
Įsivaizduokime teorinę situaciją, kad pas psichiatrą ateina žmogus, kuris savo homoseksualumą pats įvardina kaip problemą ir paprašo pagalbos tampant heteroseksualiu. Ką turėtų daryti terapeutas? Turėtų paaiškinti, kad viskas gerai ir jis tik prisigalvoja, kad jam blogai ir sakyti, kad nieko nedarys ir nepadės, ar visgi ką nors daryti, nes, kaip sakoma, žmogus laisvas nuspręsti kokiu jis nori būti?
Kita, taip pat teorinė situacija. Tarkime būtų išsiaiškintas genetinis mechanizmas, kurio dėka vystantis vaisiui įvyksta pokyčiai, vėliau nulemiantys jo potraukį tos pačios lyties asmenims. Tarkime, kad tai būtų galima koreguoti. Ar jūs, būdami tėvais priimtumėt sprendimą, kad būtų įsikišta į šį mechanizmą ir vaikas gimtų heteroseksualus?
Ir tęsti būtų galima be galo. Tai sudėtingos diskusijos ir nereikėtų jų subanalinti ir nusiaurinti iki sovietmečio ar patyčių temos“, – rašo jis.
Ligonius reikia gydyti.
