Nuo pasaulio atkirto statybininkų tvora
Pakvietę žurnalistus atvykti prie didžiulio 8 laiptinių penkiaaukščio , jo gyventojai rodė į greta prasidedančias statybas ir pasakojo, pasakojo.
„Mūsų pašonėje prasidėjo kažkokia statyba, kuri beveik atitvėrė mus nuo likusio pasaulio. Jei kam nors prireiktų išsikviesti greitąją ar dar blogiau – kiltų gaisras, iki mūsų specialiosios tarnybos paprasčiausiai neprivažiuos. Ant vienintelio privažiavimo keliuko statybininkai tvorą surentė“, – rodydama į tvorą, ant kurios nėra nė vieno užrašo apie tai, kas ir ką stato, nerimavo viena didžiulio daugiabučio gyventoja. „Mano mama, kuriai jau greitai sukaks šimtas metų, šiame name gyvena. Kai ją reikia nuvežti į polikliniką, mes su automobiliu privažiuodavome prie laiptinės durų. O dabar reikės neštuvus įsigyti ir kiekvieną kartą prašyti kaimynų, kad ją prie kaimyninio namo nunešti padėtų, o paskui atgal parneštų“, – guodėsi kita.
„Aš jau įspėjau „greitąją“, kad prie mūsų namo neprivažiuos, tegul patys pasižiūri, kol nelaimė neatsitiko“, – dalykiškai pridūrė iš pažiūros į septintą dešimtį įkopęs vyriškis, stovėdamas ant apysiaurio takelio, atsiradusio vietoj buvusio keliuko tarp gyvenamojo namo ir statybvietės tvoros. Dar gerai, kad tvirtos – mat iš kart anapus jos požeminius darbus dirbantys vyrai jau išrausė giloką duobę komunikacijoms.
„O mūsų bute jau dabar gerokai triukšmas girdisi, nors kol kas tik griovį kasa. Kai pradės statyti, negalėsiu net lango praverti“, – rodydama į savo buto langus, žvelgiančius į daubą, kurios vietoje dar prieš pusantros savaitės ruošėsi sužaliuoti veja, kalbėjo kraštinės laiptinės gyventoja.
„Jei nenorime kojų išsisukioti, eidami per kreivai šleivai pakloto laikino šaligatvio plyteles, turime arba per žolę bristi, arba didžiausią ratą apeiti, kol pasiekiame gatvę, nes kitaip laiptų, kuriais visuomet vaikščiojome, nepasiekiame“, – savo rūpesčiais dalijosi jauna mama, sūpuodama kūdikį.
„Net paklausti, ką jie apie visa tai galvoja ir kodėl mus taip skriaudžia, nežinome kieno – jokio užrašo ant tos jų tvoros nėra. O priešpiet didžiulio gražaus klevo, kuris šone auga, šakas ėmė pjauti“, – pridūrė gyventojai, rodydami į priešingą aptvertos statybų aikštelės kraštą. „Statyti jie buvo susiruošę prieš kelerius metus, atrodo 2008-ais. Tada mes pasipriešinome, o gal dėl krizės viskas sustojo. Ir tik dabar pradėjo“, – prisiminė R. A. (pavardė redakcijai žinoma).
Keliuką pamiršo rajono projektuotojai
Namas, kurio gyventojai sunerimo dėl jiems nepatogumus keliančios kaimynystės, pastatytas tikrai keistai. Prie įėjimų į laiptines – šaligatvis, už jo gana stati nuokalnė link kito daugiabučio. Per kalno vidurį – „į niekur“ vedantys laiptai, viršuje ir apačioje prasidedantys vidury pievos ir be jokių turėklų. Pasak gyventojų, jais beveik niekas nevaikšto, nes nei į gatvę, nei į automobilių stovėjimo aikštelę, nei prie šiukšlių konteinerio jais eiti kaip sakoma ne pakeliui.
Eina savo pramintais takeliais. Kai sausa. Arba kam batų pakulnių negaila... O kai slidu – ar vasarą po lietaus, ar žiemą – eina kitais laiptais. Tiksliau – eidavo, nes kaip tik prie jų nusigauti pasidarė sunku: tarp laiptų ir daugiabučio išdygo jau minėta tvora, o aplink ją statybininkų suręstas „aplinkkelis pėstiesiems“ iš tikrųjų gerokai pasišiaušęs.
„O kaip jūs privažiuodavote prie laiptinių? Juk kartais reikia ir baldus atsivežti, o čia jokio keliuko nėra“, – klausia balsas.lt žurnalistai namo gyventojų ir kartu su jais eina į kitą ilgo namo galą. Ten, tarp daugiabučių, yra posūkis, kuriuo galima patekti už šio namo.
„O tada apvažiuojame savo namą „iš nugaros“, privažiuojame kaip tik prie to kampo, kur dabar statybininkai pastatė tvorą, apsukame aplink namo galą ir važiuojame šaligatviu, manevruodami tarp gėlynų ir suoliukų. Kito būdo nėra. Iš kitos pusės, tiesiai šaligatviu palei laiptines niekas nesiryžta važiuoti, nes ten aukštas bortas, net kelios nežinia kokio tvirtumo dangčiais uždengtos požeminių komunikacijų angos. Net aš iš tos pusės nevažiuoju, nors mes, taksistai, prie visokių nepatogumų esame pripratę“, – aiškino Andriumi prisistatęs vyras.
Kas ir kodėl šį daugiabutį suprojektavo taip, kad prie jo privažiuoti visuomet buvo sudėtinga, jau nesužinosime – juk Žirmūnai statyti praėjusio amžiaus VII-ajame dešimtmetyje. Tačiau gyventojų rastos išeities dabar tikrai nebeliko – keliukas, kurį tiksliau būtų vadinti pėsčiųjų taku, ties namo kampu atsiremia į statybininkių tvorą. Viskas. Kelio pabaiga.
Popieriuje viskas buvo gražu
„Bet kokiame didesniame projekte, kaip ir šiuo atveju, kai statomas daugiabutis, yra dalis, kurioje aptariamas pasirengimas statybai ir statybos darbų organizavimas. Jeigu, pavyzdžiui, numatoma užimti kokią nors dalį sklypo, ir pėstieji negalės saugiai patekti į tam tikrus objektus ar į namus, padaromas tiltelis, jeigu yra uždaromas privažiavimas, įrengiamas laikinas apvažiavimas. Numatoma, kad galėtų privažiuoti ir gaisrinė, ir greitoji, kaip teiraujasi gyventojai“, – portalui balsas.lt telefonu aiškino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus vedėja Angelija Petrauskienė, niekaip negalėdama patikėti, kad kaip tik to ir pasigedo žirmūniškiai.
Jos teigimu, šio namo statybos projektas buvo parengtas apie 2006 metus, ir visa tai turėjo būti numatyta. „Ar medžiai kertami, ar gruntas iškasamas ir išvežamas, viskas numatoma“, – sakė ji. Dėl laikino šaligatvio plytelių, kurios gyventojų teigimu kone „piestu stojasi“, ji patarė kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Esą net jei žemėmis aplipęs statybininkų automobilis savo ratais gražų asfaltą suterš, skųstis teks šiai institucijai.
„Darbo inspekcija nuo 2010 metų už šią dalį atsakinga, o savivaldybė šiame procese nedalyvauja. Statybos įstatyme yra reglamentuota, ką turėtų žiūrėti savivaldybė, ką turi žiūrėti Darbo inspekcija, ką higiena, ką gaisrininkai. Pagal kompetencijos ribas kiekviena įmonė turi atsakyti už savo sritį“, – aiškino ji. Ir dar kartą patikino, kad dokumentuose viskas turi būti numatyta.
„Bet prižiūrėti, ar teisingai pagal projektą viskas daroma – ne savivaldybės rūpestis. Popieriuje visada viskas yra gražiai padaryta, bet kaip iš tikrųjų statybininkai daro, sunku pasakyti“, – prasitarė ji.
„O koks turėtų būti to privažiavimo keliuko plotis?“, – neprarandame vilties. „Tai jums pasakys kelininkai. Tai miesto ūkis, kuris irgi prižiūri statybų organizavimą“, – atsakė savivaldybės tarnautoja.
Darbo inspekcija: gal vyrukai dirba nelegaliai?
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atstovai, išgirdę, kad nežinia kas stato nežinia ką, kartu su žurnalistais pirmieji apsilankė statybvietėje.
Sunku pasakyti, ar inspektorių šalmai juos taip išgąsdino, ar vyrukai palenktyniauti nusprendė, bet klevo šakas pjovusieji rūkte išrūko iš statybos aikštelės, vos pradėjus prie jos artėti VDI Vilniaus skyriaus vedėjo pavaduotojui Jonui Survilai ir jo kolegoms. „Arba šio medžio negalima pjauti, arba pjovėjai nelegalūs“, – šyptelėjo J. Survila ir pažadėjo tuo pasidomėti. (Tos pačios dienos vakarą gyventojai pranešė, kad pjovėjai vėliau grįžo, ir medžio nebeliko – red. past.)
Inspektorius ir žurnalistus požemines komunikacijas klojantys darbininkai informavo, kad darbus užsakė įmonė „Statybų gausa“. Ji ir esanti devynaukščio daugiabučio, kuris turėtų netrukus iškilti, statytoja. Pasakė vyrai ir kitos įmonės – tos, kurios darbuotojai nežinia kodėl spruko nuo pusiau nugenėto medžio, pavadinimą. Bet kol inspektoriai aiškinsis tokio jų elgesio priežastis, jo kol kas neatskleisime.
VDI atstovai pažadėjo pasidomėti, kodėl ant statybą juosiančios tvoros nėra įprastos informacijos apie statomą objektą ir jo statytojus. „Informacija turėtų būti pateikta. Mes pasidomėsime, kas yra rangovai. Jie turės iškabinti skydus, informuojančius, koks tai objektas, kas stato. Ir patikrinsime, ar jie tvarkingai dirba“, – sakė J. Survila. VDI atstovai pridūrė, kad balandį prasideda statybų kontrolės akcija, todėl ne tik ši, bet ir kitos statybvietės susilauks ypatingo dėmesio.
O kantriai išklausęs gyventojų skundus visoms įmanomoms institucijoms, J. Survila jiems patarė. „Savivaldybė išduoda statybos leidimus, numato technines sąlygas, projektavimo sąlygas. Ten viskas turėtų būti numatyta – ir kokie medžiai išpjaunami, ir kaip aikštelė turi būti paruošta, kaip teritorija sutvarkoma. Visos aplinkybės turi būti įvertintos, o statybininkai jomis turėtų vadovautis. Jūs parašykite apie visa tai savivaldybei. Taip pat galite kreiptis į Teritorijų planavimo ir statybos inspekciją“, – aiškino jis.
Kas už ką atsako?
Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad tie, kurie projektavo naująjį daugiabutį, nė nepagalvojo, koks gyvybiškai svarbus senojo gyventojams tas pėsčiųjų takelis ir posūkis nuo jo aplink namą, kurį jie susiaurino iki minimumo. Tačiau juk kažkas turėjo žiūrėti, analizuoti, pagaliau tvirtinti planus ir projektus?
Ir tam kažkam tikrai turėjo šauti į galvą, kad didžiulio daugiabučio gyventojai vis dėlto turi teisę sirgti, kai kurie – sunkiai vaikščioti, kad liga ar kokia nors nelaimė nepalauks, kol baigsis statybos keliami „laikini nepatogumai“, o kol greitoji ar gaisrinė užsiropš į statoką kalnelį, bėgs sekundės, kurios kartais taip pat būna labai brangios.
Tad nenuostabu, kad namo gyventojai balsas.lt žurnalistams sakė belsiantys į visas įmanomas duris. Siekdami sužinoti, ar viskas čia gerai, o jeigu negerai, kas ir kaip turėtų ištaisyti klaidas (o gal ir atsakyti?), jie ketina kalbėtis ir su gaisrininkais, ir projektuotojais, ir su leidimus dalijančiais bei statybas ir teritorijų planavimo darbus kontroliuojančių institucijų atstovais.
Tik kažkodėl ima kirbėti nerami mintis, kad kai atsakomybė išdalinta visiems po mažą gabaliuką, lengviau ko nors nepastebėti, o jei kas nors bandys „kapstytis“ – gal pavargs n-tąjį kartą išgirdęs, kad „štai ten prasideda, o antai ten baigiasi mano atsakomybės ribos“. O jei koks nors aspektėlis liks niekieno, gal net geriau?
Bet apie tai ir apie tolesnę gyventojų kovą už savo teises papasakosime kitą kartą.
