Į renginį susirinko keli šimtai žmonių, savivaldybės politikai, Seimo nariai, prezidentas Gitanas Nausėda, meno, kultūros atstovai.
Skulptūra Jaunimo sode iškilo vos už keliolikos metrų nuo rotondos, ant kurios užrašyti J. Marcinkevičiaus žodžiai: „Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas“.
Vis tik „Skaitanti mergaitė“ skirta poeto vaikiškajai kūrybos linijai.
„Neretai, kai kalbame apie Justiną Marcinkevičių, tai mes pirmiausia turbūt pagalvojame apie poeziją Lietuvai, poeziją kalbai, tautiškumui, bet labai retai – ir tikiuosi dabar dažniau – pagalvosime ir apie literatūrą vaikams. Kadangi, tiesą pasakius, tai yra daugiausia tiražuojami leidiniai“, – renginio metu sakė poeto anūkė Salomėja Bendoriūtė-Leikienė.
Idėją mieste įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą rajono merė Živilė Pinskuvienė iškėlė praėjusią vasarą po kilusių diskusijų dėl paminklo poetui Vilniuje.
„Džiaugiuosi, kad šis paminklas rado tinkamą vietą, tinkamus namus. Paminklas labai skoningas, estetiškas, kuklus. Toks, koks ir buvo poetas Justinas Marcinkevičius“, – žurnalistams po renginio sakė G. Nausėda.
„Skaitanti mergaitė – puikus simbolis, norėtųsi, kad ji simbolizuotų skaitančią tautą, branginančią lietuvišką žodį“, – pridūrė jis.
Į renginį atėjusi Alvyda Pažusienė teigė besidžiaugianti, kad iš trijų variantų buvo išrinktas būtent šis – skaitančios mergaitės skulptūra.
„Man ji labiausiai patiko, – BNS sakė Lietuvos pašte dirbanti 56 metų moteris. – Turbūt mėgstamiausias poetas, kaip galima neateiti į tokį renginį.“
Iniciatyvos Vilniuje statyti paminklą J. Marcinkevičiui buvo ėmusis ir Lietuvos rašytojų sąjunga, norėjusi paminklą pastatyti rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje.
Jos skelbtą konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ projektas „Trilogija“, tačiau visuomenėje tuomet atsinaujino diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės, iškeliant aspektą dėl jo prisitaikymo prie sovietinės sistemos.
„Gyvenome visi toje epochoje. Čia jaunimas gal daugiau nesupranta, o vyresni tikrai supranta, kas čia buvo, kas dėjosi tais laikais. (...) Visi mano amžiaus buvo komjaunuoliai, pionieriai, spaliukai. Niekas neklausė mūsų, ar norim, ar nenorim“, – BNS sakė 69-erių geodezininkas Edvardas Bilotas.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tuomet tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
„Man buvo be galo skaudu ir sunku skaityti tas antraštes. Aš pagalvojau: jūs diskutuokit, o aš pasitarsiu su taryba, o kodėl tai negali būti mūsų rajone“, – BNS sakė Ž. Pinskuvienė.
Pasak jos, rengiant paminklą buvo nuolat konsultuojamasi su poeto šeima.
„Jauku, gražu, skoninga, kuklu – taip, kaip norėjo šeima, kad nebūtų kažkokių biustų“, – sakė merė.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
O pinske ir vėl pinigus praplove, o aukštas ir gražus nieko nemato , nes yra aklas...
