Todėl gyvenimo išminties prikaupusi senolė sako nevengianti pamokyti ir šeimos narius.Ji drąsiai gali sakyti, kad sveikiausias maistas – spanguolės, česnakas ir riebi kiauliena. Šiuos skanėstus valgant, pasirodo, galima ir šimto metų sulaukti.
Sveikata nesiskundžiaPraėjusią savaitę šimtametė sulaukė Biržų rajono savivaldybės mero Vyto Jarecko rankos paspaudimo ir sveikinimų. Senolė sako, kad jai ranką spaudė ne tik šis meras. Pasirodo, prieš kelerius metus Konstancija dar prekiaudavusi turguje. Ir sykį prie jos, pardavinėjusios kiaušinius, priėjęs Valdemaras Valkiūnas ir pasisveikinęs.
Guvi senolė dar visai neseniai ne tik Biržų turguje veiklos turėjo. Sako, mėgdavusi ravėti daržus, o pavargusi toje pačioje vagoje ir nusnausdavusi. Labiausiai visus šeimynykščius Konstancija išgąsdino prieš dvejus metus, kai pėsčiomis išėjo į Klausučių mišką spanguoliauti.
Mat jai reikėjo šių sveikatą stiprinančių uogų. Vežti senolę į mišką uogauti namiškiams atrodė rizikinga, todėl ši ėmė ir iškeliavo pati.Laimė, nuskubėjusi į mišką anūkė Vika močiutę rado ten, kur ir tikėjosi – jos pamėgtoje uogavimo vietoje.Šimtametė gyvena kartu su dukters Genutės šeima. Dukra pastaruoju metu sumažino darbo krūvį, kad galėtų prižiūrėti mamą. Tačiau ši sveikata nesiskundžia, po namus vaikšto pasiremdama lazdele.
Dukra sako, kad mama per visą savo ilgą gyvenimą nėra gulėjusi ligoninėje ir medikų priežiūros neprašo.Senelę dažnai aplanko anūkė Vika su dviem atžalomis, o kai parvažiuoja iš Vokietijos anūkas Aurimas su dviem vaikais, apsilanko ir Biržuose gyvenanti jo dukra.
Nuo dešimties išėjo tarnauti
Konstancija Medinytė gimė Bajoriškiuose, gausioje mažažemių šeimoje. Tėtis Stanislovas užsiimdavo arklių mainymu. Mama Selionija augino vaikus.
Šeimoje gimė dvylika vaikų, tačiau užaugo tik šeši – Ona, Valerija, Pranciška, Konstancija, Emilija ir Bronius.
Tėvai mirė labai anksti, kai vaikai dar buvo mažiukai. Konstancijai tuo metu buvo tik dešimt metukų. Kad galėtų prasimaitinti, vaikai ėjo pas ūkininkus tarnauti, ganyti karvių.
Pašnekovė prisimena, kad pirmuosius dvejus metus ji ganė karves Šukionyse pas Čemerį. Buvo labai sunku. Anksti ryte išgindavo karves, sušalusias basas kojas tekdavo šildyti gyvulių šlapime.
Vėliau ganė gyvulius pas turtingus brolius, kur sunkumų taip pat netrūko. Paskui tame pačiame kaime Konstancija tarnavo pas seseris Skeberdytes. Sako, pas jas jau buvo geriau – seserys buvo „labai šventos“, ją dažnai nuveždavusios į bažnyčią. Jos visos turėjusios labai gerus balsus, eidavusios „apgiedoti nabašnikų“.
Konstancija prisimena, kaip į Vabalninko bažnyčią „lineika“ važiuodavo per Žolinę, kuri jai iki šiol su Velykomis ir Kalėdomis liko viena gražiausių metų švenčių.
Sulaukusi septyniolikos, Konstancija išėjusi tarnauti pas Mataušą, kur buvę be galo sunku. Jis veždavo į Pasvalį pagamintus sienojus. Mergina dirbdama miške sušlapdavusi kojas, kurios nuo šalčio gelte geldavusios.
Mokslų Konstancija krimtusi nedaug – baigusi vos tris klases. Tačiau jai itin patiko matematika. Pasak artimųjų, senolei ypač gerai sekasi skaičiuoti pinigus.
Dukros sulaukė būdama 41-erių
Konstancija su sesėmis ir broliu užsidirbo šiek tiek pinigų ir grįžo į gimtuosius Bajoriškius. Nusipirko arklį, kad galėtų dirbti devynis hektarus savo žemės.
Tiesa, arklys buvo prastas, tad vėliau iš vokiečių nusipirko kitą. Po karo susikūrus kolūkiams, tas arkliukas iš šeimos buvo paimtas. Teko eiti į kolūkį dirbti – fermoje karvių melžti. Ten pačios melžėjos ir šėrė karves, ir valė. Už primelžtą pieną joms mokėdavo tik vieną kartą per metus. Konstancija buvo 26-erių, kai ją supiršo su vyru Stanislovu iš Daukšių, Pasvalio rajono. Būsimo vyro brolis Rapolas Ratkevičius, brigadininkas, gyveno Bajoriškiuose. Medinytes jis žinojo kaip geras, darbščias mergaites. O Konstancija vyrą rinkosi pagal jo brolį – jei šis negeria, yra darbštus, tai ir vyras toks bus. Ir nenusivylė – toks ir buvo.
Vienintelės dukros Genutės Ratkevičiai sulaukė, kai Konstancijai buvo 41 metai. Iki tol dėl sunkaus darbo moteriai vaikų išnešioti nepavykdavo.
Konstancija juokiasi, kad vyras norėjo sūnaus, kad žemę dirbtų, bet kai susilaukė dukters, irgi labai džiaugėsi.
Konstancija prisimena, kad Bajoriškiuose jos kaimynai buvo šviesaus atminimo politiko Kęstučio Slavinsko seneliai. Senolė Kęstutį mini geru žodžiu – su juo ir kaimą subūrė bendrai šventei E. Meškinio sodyboje, ir šventas Mišias bajoriškiečiams užpirko, ir kryžių pastatė. „Geras Slavinskėlis buvo. Kaip jam ten papuolė, kad žuvo…“ – iki šiol dėl kaimynų vaiko žūties sielojasi šimtametė.
Pokaris – baisus
Su skausmu ir dideliu jauduliu K. Ratkevičienė kalba apie pokario metus, kai nebežinodavo, ko saugotis ir bijoti. Senolė pasakoja, kad kai kurie vyrai, slapstydamiesi nuo tuometinės valdžios, susibūrė į grupes ir kartu girtaudavo bei šlaistydavosi po kaimą.
Su skausmu pasakoja, kaip sykį atbėgo pagalbos kaimynystėje gyvenusių Dargelių berniukai. Nubėgusi pas Dargelius mergina rado žiauriai nužudytus abu tėvus. Visi šios šeimos nariai dabar ilsisi Bajoriškių kapinaitėse. Kiek galėjo, kapelius prižiūrėjo Konstancija, o dabar jų neapleidžia anūkė Vika.
Galima tik spėlioti, kas nužudė Konstancijos brolį Bronių. Vieną dieną ji sugrįžo į namus – avelė ir kiaulė pavogtos, brolio nėra. Pašaukė ją žmonės prie tilto per Tatulos upelį. Atskubėjo ir pažino brolį. Jis buvo įkištas į maišą ir įmestas į upelį. Po kaklu pakabintas akmuo. Vėliau šeimos nariai atpažino Jokūbiškių kaime gyvenusį žmogų, kuris nešiojo iš jų namų pavogtus kailinius… Tik nenori minėti jo pavardės, nes dar gali būti gyvų jo vaikų ir anūkų…
Teko Konstancijai su seserimi Prane tris mėnesius ir kalėjime pasėdėti. Paprašė nakvynės nepažįstama pora ir jai buvo leista permiegoti kluone. Po kurio laiko seserys buvo apkaltintos padedančios partizanams. Sėdėjo kalėjime Muravankėje, vėliau Pabiržėje, po to pervežtos į Panevėžio kalėjimą.
Moteris prisimena, kad jai kalėjime nuo bado buvo taip kojos ištinusios, kad nebegalėjo paeiti. Sako, gulėdavusi nusisukusi į sieną ir laukdavusi, kol ateis sušaudyti. Vėliau Medinytes paleido – iš prižiūrėtojų išpirko sesuo Valė. Iki šiol moteris prisimena, kaip jos tris paras per Žaliąją girią ėjusios į namus…
Iš Bajoriškių iškėlė melioracija
Į Biržų kaimą šeima persikėlė, kai dukrai Genutei jau buvo 17 metų. Bajoriškiuose sodybas naikino melioracija ir jų gyventojus iškeldino. Ratkevičiai nusižiūrėjo namuką Biržų kaime, Krantinės gatvėje. Brigadininkas iš pradžių neleido jo pirkti, norėjo, kad čia įsikeltų jaunesnė šeima. Ir tik kai Ratkevičiai pažadėjo dirbti fermoje, namus leido įsigyti.
Konstancija sako, kad netoli jų namų buvusi ferma nuo Bajoriškiuose likusios skyrėsi kaip diena nuo nakties, ji „buvo kaip bažnyčia“. Konstancija melžė karves, vyras sargavo fermoje. Taip darbavosi dešimt metų.
Dukra Genutė mokėsi Kratiškių mokykloje, vėliau baigė buhalteriją Buivydiškių technikume. Šiuose namuose gimė ir jos vaikai. Stanislovas Ratkevičius mirė 1998 metais, per Kūčias.
Jis, kaip karo dezertyras, keleriems metams buvo išvežtas į Mandžūriją, taigoje tiesė geležinkelius. Nuo to laiko visuomet turėjęs sveikatos problemų.
Kabinosi į gyvenimą
Genovaitė sako, kad mama ir jos seserys, nuo vaikystės turėjusios pačios kabintis į gyvenimą, buvo valdingos.
Konstancija valdingo charakterio liko iki šiol. Nenori, kad ją slaugytų svetimi, prisileidžia tik savus. Ir medikų priežiūros nepageidauja. Pranciška visą gyvenimą gyveno Biržuose, Bitės gatvėje, buvo siuvėja, ponioms siūdavo drabužius. Ona gyveno Valantiškių kaime. Ją prisimena mėgusią jodinėti su arkliu. Nors buvo paprasta moteris, ant arklio jausdavosi ponia.
Emilija visą gyvenimą Elektrėnuose dirbo mokykloje valytoja. Valerija buvo ištekėjusi už milicininko, gyveno Pasvalio rajone. Beje, ji pagimdė ir išaugino dvylika vaikų – tiek, kiek turėjo jos tėvai…
Geriausi laikai – dabar
Senolės paklausus, kokiais laikais buvo geriausia gyventi, ji ilgai nemąsto. Vienu metu nebuvo blogai ir kolūkio laikais – leido gyvulius laikyti, gaudavo ganyklų, pieną nešdavo į pieninę. Bet ji įsitikinusi, kad geriausi laikai yra dabar. Šimtametė stebisi, kad dabar ūkininkai turi net po 2000 hektarų žemės, dirba ją traktoriais. Kuo blogas gyvenimas? Tik ją neramina, kad ant žemės pilama tiek trąšų, kad ji net balta palieka. Juk vėliau žmonės tas trąšas suvalgo…
Senolė mėgsta žiūrėti televizijos laidą „Atleisk“. Ją stebina, kad žmonės nesugyvena ir dažnai skiriasi. Dažnai žiūri ir žinias apie karą Ukrainoje. Jai labai baisu, kad tai vyksta. Moteris norėtų atiduoti kelis savo paltus, kad galėtų šildytis ukrainiečiai, tik nežino, kaip tai padaryti. Nuolat lankiusi bažnyčią moteris ir dabar džiaugiasi, kai ją artimieji nuveža į šventas Mišias. Kas vakarą ji kalba rožančių ir per radiją klausosi giedamos litanijos.
Kokie jos mėgstamiausi valgiai? Mėsa. Kuo riebesnė – šoninė, lašiniai. Mėgsta ir troškintus kopūstus, kotletus. Būtinai geria sulą. Neapsieina be česnakų ir spanguolių, kurios, anot jos, yra vitaminų šaltinis. Kiekvieną vakarą būtinai susitarkuoja morką ir obuolį. Sako, „man tų grybelių neduok“. Čia apie tabletes ir maisto papildus. Ko dar senolė norėtų iš gyvenimo?
„Kad karo nebūtų. Aš karą jau praleidau, Dieve mylėk. Baisu. Aš ir poterius kalbu, kad nebūtų karo. Baisus dalykas, kaip žmonės kenčia“, – kalbėjo šimtametė Konstancija.
