Du bene ryškiausi ir šiandien viešumoje dažniausiai aptarinėjami konfliktai – tarp „Achemos“ akcininkų ir tarp vilniečių verslininkų Dainiaus Dundulio bei Sergejaus Rachinšteino. Visuomenės informacijos priemonės gausiai ir dažnai tendencingai aprašo šiuos konfliktus. Kaip teigia mediacijos specialistai, šie konfliktai žalą daro ne tik minėtiems verslininkams – jie kenkia visam verslui. Kartu kliūva ir teismams – šie kaltinami mažų mažiausiai tendencingumu ar šališkumu. Ir šiuo atveju jau sunku nusakyti ar nustatyti, kokį poveikį teismų sprendimams daro žiniasklaidoje mirganti nuomonių bei aptarimų kruša.
Draugavo šeimomis
D. Dundulis su S. Rachinšteinu susipažino maždaug prieš 15 metų, kai kartu ėmė vystyti kiekvienas savo, bet labai glaudžiai susijusius verslus: S. Rachinšteino šeima vystė nekilnojamojo turto projektus – užsiėmė prekybos centrų įrengimu, o D. Dundulis plėtė prekybos tinklą. Abipuse finansine nauda grįstas bendradarbiavimas peraugo ir į artimą draugystę – buvo bendraujama šeimomis, kartu švenčiamos šventės. Iš šalies žiūrint buvo galima net susidaryti nuomonę, kad tai –vienas verslo organizmas. Vyrai net planavo kartu plėtoti prekybos verslą Rusijoje, Maskvoje.
Tačiau jau kuris laikas tarp Rachinšteinų ir D. Dundulio iškastas karo kirvis. Abu vyrai savo verslo nesutarimų aiškinimąsi seniai perkėlė į teismus. Bet to pasirodė maža. Jau pora metų prieš S. Rachinšteiną vyksta tikras informacinis karas viename didžiausių žiniasklaidos leidinių. Matyt, nekelia nuostabos tai, kad kartu tame pačiame leidinyje gausiai reklamuojama „Norfos mažmenos“ grupė. Nenuostabu, kad tokiu intensyvumu ir per tokį ilgą laiką viešojoje erdvėje jau tvirtai suformuotas „blogojo“ S. Rachinšteino paveikslas ir, atvirkščiai, – teigiamo D. Dundulio ikona. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Aišku, konflikto priežastys žinomos tik patiems dramos dalyviams – buvusiems partneriams. Tačiau verslo pasaulis aptarinėja kelias karo pradžios versijas. Viena iš jų siekia gerus ikikrizinius laikus. Draugai buvo jau įsibėgėję ir išvystę gana didelį nekilnojamojo turto bei prekybos tinklą: S. Rachinšteino šeima pastatė ir išnuomojo „Norfai“ 13 parduotuvių, o „Norfos“ seserinė „Rivona“ savo ruožtu valdė 8 parduotuves, kuriose veikė ta pati „Norfa“. Partneriai buvo sutarę visą šį nekilnojamąjį turtą ir nuomos verslą pelningai parduoti.
Tačiau, kaip kalba šių verslininkų aplinkos žmonės, D. Dundulio godumas ir gudravimas pakišo koją pelningam sandoriui. Nepaisydamas to, kad valdo mažesnį nekilnojamojo turto „paketą“, D. Dundulis pareikalavo didesnės gaunamo pelno dalies brangiai įvertindamas savo „brendą“. S. Rachinšteinas su nelygiavertėmis sąlygomis nesutiko ir bendras sandoris žlugo. D. Dundulis visgi pardavė savo turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau gavo kur kas mažesnę kainą, nei galėjo. Bet negi kaltinsi save? Kaltas liko buvęs partneris, santykiai atšalo, o buvusi draugystė ir partnerystė peraugo į ambicijų demonstravimą.
Yra ir kita buvusių partnerių nesutarimų pradžios versija. Pasitikėjimas ir duotas žodis versle yra aukso vertės. S. Rachinšteino ir D. Dundulio verslo projektai buvo „išsprendžiami“ telefonu aptariant, kurioje vietoje ir kokio dydžio prekybos centras turi atsirasti, ir vėliau susitarimą užfiksuojant paprastoje užrašų knygutėje tam, kad ko nors neužmirštų, – vieta, būsimo prekybos centro dydis, nuomos kaina ir partnerių parašai. To pakako, kad S. Rachinšteinas drąsiai pradėtų darbus, – jis pirkdavo žemės sklypą, atlikdavo detalųjį planavimą, samdydavo architektus, mokėdavo už projektavimą, statybos darbus, pastato įregistravimą ir „paruoštą saldainį“ perduodavo – išnuomodavo „Norfai“. Taip gimdavo naujas šio prekybos tinklo imperijos kūdikis.
Tačiau kartą, kai tai pasirodė ne itin naudinga, D. Dundulis atsisakė savo žodžio, atsainiai mesdamas: „Mano parašas galioja tik du mėnesius.“ Nuo partnerių susitarimo tuo metu buvo praėję trys mėnesiai. Po tokio partnerio akibrokšto investuotojas liko „ant ledo“ – nupirktas brangus sklypas, o nuomininkas „pasipustė padus“. Sklypą teko parduoti su nuostoliu. Tarp partnerių atsirado nepasitikėjimas – strategiškai svarbi parduotuvė Vilniuje Liepkalnio gatvėje buvo išnuomota jau nebe „Norfai“, o „Maximai“. Žmonės sako, kad šitokio „įžeidimo“ D. Dundulis iškęsti nebegalėjo.
Ginčo objektas – kvadratinis metras
Tai, kad buvusių draugų kare visos priemonės tinka, puikiai parodo ginčai, įgavę „kvadratinių metrų“ pavadinimą. Batalijos užvirė neva dėl to, kad „Norfos mažmena“ permokėdavo Rachinšteinų šeimai už faktiškai mažesnį parduotuvių plotą nei nurodytas nuomos sutartyje. Skirtumas – nuo kelių iki keliolikos kvadratinių metrų, priklausomai nuo objekto.
Šios istorijos užkulisius žinantys verslo žmonės jau nuo pat pradžių kraipė galvas – visi puikiai prisimena, kaip ir kokiu principu verslą vykdė D. Dundulis bei S. Rachinšteinas. Kaip jau minėta, verslo projektai partnerių buvo derinami vienu telefono skambučiu ar pietaujant, pagrindinius skaičius užrašant tiesiog ant kavinėje rastos popierinės servetėlės. Verslo šulai sprendimą priimdavo nustatydami būsimo prekybos centro vietą ir objekto nuomos kainą – pvz., 20 tūkst. litų per mėnesį už 1 aukšto 1 000 kv. metrų parduotuvės nuomą Justiniškėse. Vadovaudamasi šiais skaičiais Rachinšteino šeima imdavo kreditus projektui įgyvendinti.
Taip buvo pastatyta ir „Norfos mažmenai“ išnuomota 13 objektų. „Norfa“ šiuose objektuose pati įsirengė prekybos centrus ir mokėjo nuomos mokestį. Tačiau vėliau, alsuojant negailestingam karo kirviui, vienas partneris „apsižiūrėjo“, kad „permoka“. Iš tokios logikos juokėsi prisistatyti nepanoręs nekilnojamojo turto projektų vystytojas: „Pastatęs ar suremontavęs pastatus parduotuvėms, jų savininkas pats neėmė liniuotės ar ruletės ir neskaičiavo, koks pastatų plotas, – tai darė atestuoti matininkai. Pagaliau statiniai buvo registruoti Registrų centre, kur statinių plotas nurodomas centimetro tikslumu. Kita vertus, sunku patikėti ir nuomininko „neapsižiūrėjimu“, nesvarbu – mažą ar didelį plotą jis nuomojasi.“ Peršasi išvada, kad ne plotas D. Dunduliui buvo svarbus, o parduotuvė ir jos vieta, todėl, nepaisydama formaliai sutartyse su plotu susieto nuomos mokesčio, „Norfa“ pareigingai mokėjo nuomą. Bet užvirus ambicijoms visos priemonės tinka, todėl ir kvadratinius metrus perskaičiuoti galima.
Nepaisydama visų sveikam protui prieštaraujančių argumentų, „Norfa“ iškėlė daugybę bylų. Po beveik trejų metų bylinėjimosi šalys sudarė taikos sutartį tuo pripažindamos, kad susitarimai būtent tokie ir buvo – mokėti konkrečią nuomos kainą už konkretų objektą, o ne įkainius už kvadratinį metrą. Tai dėl ko tada buvo kariauta? Maskva netiki ašaromis
Kita istorija, jau kuris laikas nušviečianti buvusių partnerių karo lauką, – daug įdomesnė. Maždaug prieš septynetą metų, geraisiais ekonominio pūtimosi laikais, D. Dundulis nutarė plėsti verslą Maskvoje. Verslo ryklys Maskvoje tuo metu jau nebebuvo naujokas – pastatė ir valdė prekybos centrą Mityščių priemiestyje, iš kurio vėliau, po konflikto su šio pastato valdytojais, teko pasitraukti. Verslo rimtumą patvirtina ir Maskvoje veikusios įmonės pavadinimas – „Norfa stroitelnaja kompanija“ („Norfos“ statybų kompanija).
Darbų D. Dundulis ėmėsi „iš peties“: ne kartą lankėsi Maskvos ir jos rajonų merijose, dalijo interviu vietos televizijoms, dėstė planus apie tuoj atsirasiančius „Norfos“ prekybos centrus. Dirbo architektai, D. Dundulis tvirtino brėžinius, zujo statybininkai – „Norfa“ atėjo į Maskvą.
Tačiau vienas lauke – ne karys. D. Dundulis ieškojo patikimų partnerių ir kreipėsi ne į ką kitą, o į Rachinšteinų šeimą bei siūlė investuoti Rusijoje. Prasidėjo naujas bendradarbiavimo etapas.
Bet vėliau atsitiko kažkas, apie ką D. Dundulis nemėgsta kalbėti, – vieną dieną jis netikėtai nusprendžia pasitraukti iš verslo Maskvoje. Rachinšteinų šeimai, jau investavusiai didžiules lėšas į verslą Rusijoje, nebelieka kito pasirinkimo – tik išpirkti partnerio turimas akcijas. Sprendimas labai rizikingas: šeima, prieš tai tiesiogiai nedalyvavusi įmonių valdyme, turėjo pasikliauti ta informacija, kurią suteikė D. Dundulis. Be to, buvo perkamos tik akcijos įmonių, kurios turi tik „galimybes“ – valstybės institucijų išskirtus žemės sklypus, nupirktus nežinia kokios būklės nekilnojamojo turto objektus, kuriuose potencialiai galima išvystyti prekybos centrus. Todėl sutartimis „Norfa“ prisiėmė atsakomybę ir įsipareigojimus dėl parduodamų įmonių valdomo turto kiekio bei kokybės. Verslo požiūriu tai savaime suprantamas dalykas, juk akcijų kaina – 7 mln. litų.
Yla iš maišo išlindo netrukus, kai paaiškėjo, jog parduotų įmonių turtas arba yra ne toks, koks buvo aptartas sutartyse, arba jo iš viso nėra. Pasirodė, kad parduotų įmonių balanse turėję būti 10 ir 5,6 hektaro žemės sklypai Maskvoje – tiesiog išgaravo! Be to, kitos įmonės valdomi sklypai realybėje buvo mažesni, nei sutarta. Pirkinys pasirodė esąs „tuščias kiaušinis“, sutartys realiai buvo nieko vertos, nes pirkėjas nusipirko ne tai, kas buvo susitarta ir užfiksuota sutartyje. Rachinšteinai, tai pastebėję, kreipėsi į partnerį. Beveik metus trukęs susirašinėjimas palaidojo viltį susitarti. D. Dundulis turėjo savo supratimą apie pirkimo ir pardavimo etiką: pardavėjas visuomet teisus.
Šį kartą Rachinšteinams nelieka kitos išeities kaip tik kreiptis į teismą – jie reikalauja grąžinti pinigus už nupirktą „orą“: kartu su delspinigiais ir numatytomis baudomis – iš viso 12 mln. litų.
D. Dundulio paaiškinimai teisme, kad 7 mln. litų vertės „sandoris“ gali būti pateisinamas tuo, jog pirkėjas turėjo žinoti, kad perka Rusijoje, ar kad pirkėjas ne taip ir ne laiku parašė laišką, matyt, skambėjo neįtikinamai, todėl buvo imtasi kitų priemonių.
Teismui jau išnagrinėjus bylą ir laukiant sprendimo, „Norfos“ reklama atsiranda viename didžiausių šalies dienraščių, kurio tame pačiame numeryje lyg tyčia pasirodo rašinys apie teisėją, nagrinėjantį bylą, – su nuotrauka, beveik asmeninio gyvenimo aprašymu, o pats teisėjas įvardijamas kaip vykdantis Rachinšteino valią ir t. t.
Nežinia, kiek toks poveikis lėmė teisėjo sprendimą, bet ignoruoti akivaizdžių įrodymų jis nedrįso ir Rachinšteinų ieškinį patenkino iš dalies. Vargu ar galima abejoti, kad pajutęs žiniasklaidos vėzdo galią buvęs partneris toliau sėkmingai naudojo patikrintą metodą, – juk laikraščiu galima užmušti ne tik musę ir banką. Tad nekeista, jog Apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, kad Rachinšteinų valdoma „Serneta“ sutartis nutraukė neteisėtai. Ir, nors dabar paskutinį žodį buvusių partnerių skyrybų Maskvoje istorijoje turėtų tarti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nežinia, kiek teisėjo ranką vedžios nematomos, bet galingos žiniasklaidos virvutės.
Šioje istorijoje daug neaiškumų ir keistų sutapimų. Be masinio ir nuolatinio spaudimo viename didžiausių šalies dienraščių bei naujienų portale teismo posėdžių išvakarėse ir patarimų teisėjams, kas teisus, o kas – ne, po Vilnių sklinda gandai, kad buvęs partneris giriasi sunaikinsiantis Rachinšteiną – pasodinsiantis jį už grotų arba kitaip išspręsiantis šią problemą. Tokie grasinimai ne juokais išgąsdino S. Rachinšteiną, ir jis dar 2013 metais kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimų D. Dundulio grasinimų.
Komentaras
Ne vieno konflikto patirtį turintis viešųjų ryšių specialistas
Vykstant šio verslo konfliktui buvo ir tebėra naudojamos pačios juodžiausios viešųjų ryšių technologijos. Tai, kad apie verslininkų konfliktą iš visų žiniasklaidos priemonių rašo tik vienas leidinys ir jo interneto portalas (per pusmetį – beveik 40 publikacijų abiejuose, ir visos – akivaizdžiai nukreiptos prieš vieną iš konflikto dalyvių visiškai neliečiant kito), labai aiškiai parodo, koks šios kampanijos tikslas ir taikinys. Stebina ne tik straipsnių gausa, bet ir jų tonas bei vartojama leksika – be užuolankų, užmirštant nekaltumo prezumpciją. Vienas konflikto dalyvis vadinamas „aferų meistru“, teisėjai – jo marionetėmis ir pan., o kitas – žinomu verslininku. Dažnai iki teismo posėdžio likus vos keletui dienų viename dienraštyje pasirodydavo didžiulis rašinys su teisėjo nuotrauka, metant šešėlį teisėjo sąžiningumui ir pateikiant nedviprasmišką teismo sprendimo prognozę. Kartu užsimenama ir apie teisėjų tarybą. Tokios publikacijos, be jokios abejonės, daro įtaką teismų darbui. Teisėjai – taip pat žmonės, susidūrus su tokiu spaudimu jiems nelengva priimti objektyvų sprendimą. ............................... * Lietuvoje žmonės ginčus linkę spręsti teismuose. Tai parodė šių metų spalio 9 dieną Europos Tarybos Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) paskelbta Europos teisingumo sistemų vertinimo ataskaita. Lietuva čia įvardyta kaip šalis, kurioje asmenys, siekdami išspręsti tarpusavio ginčus, yra linkę kreiptis į teismą (daugiau nei 3 tūkst. naujų bylų 100 000 gyventojų). Į šį sąrašą taip pat pakliuvo Rusija, Čekija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Rumunija, Serbija. * Kiek kainuoja sukompromituoti priešininką
Ištrauka iš suinteresuotų asmenų telefoninio pokalbio (ikiteisminio tyrimo medžiaga)
A: Žiūrinėju tinklalapį, tai dar nieko nėra.
B: Aš irgi ką tik žiūrėjau.
A: Nu, laukiam.
B. Su nekantrumu laukiu, paskaityti norėsiu, kaip parašė. Ir labiausiai pergyvenu dėl paskleidimo plačiau ir temos plėtojimo. Kad į antrą planą nenukristų.
A: Na, bus matyti.
B: Bet, manau, spausdintame formate jinai išliks aktuali ilgesnį laiką. Plius vieną kartą patalpinus internete, per paiešką ji išlieka aktuali visą gyvenimą.
A: Internete dar nieko nėra.
B: Gal paderint su bachūrais, kur jiems geriau?
A: Viskas OK! Bet internete nematau. Gal laukiam rytdienos? (...)
A: Susirašiau su N. Tai buvo susitikęs, bet dar reikia poros valandų, iki vakaro pasakys, kada išeis. Bet parašė, kad pirmiausia pasirodys X, Y (nurodomas spaudos leidinys bei naujienų portalas, – red. past.), o po to visi kiti pasigaus. (...)
A: Pirmadienio X viršelis pagal užsakymą. (...) Dėl pirmadienio viršelio – reikia 50.
B: Ką turiu padaryti dėl viršelio?
A: Reikia, kad duotų Z, aš jam juos pervesiu, o jis iš savo seifo atneš. Arba kitas variantas – N gali nuimti nuo sąskaitos. Šiaip gal net ir V galėtų pakampėmis iki banko dašliaužti.
B: Tai ką daryt? Formuluok užduotis normaliai.
A: Eiti pas Z, kad duotų 50 pavedimu. Juos reikia pervesti paprastai. Tai pats paprasčiausias būdas yra, kad tuos 50 aš pervesiu Z kaip paskolą, o jis seife turi, tai tau atneš ir paduos. Tu juos paduosi C, jis juos paduos
N. Ar Aišku?
