2012 metų rugpjūtis. Į Londoną emigravęs Rusijos verslininkas Borisas Berezovskis išgirdo jam neparankų Londono aukštojo teismo sprendimą: jis pralaimėjo ilgai nagrinėtą bylą, kuri pagal jo ieškinį buvo iškelta kitam verslininkui iš Rusijos Romanui Abramovičiui. B. Berezovskis siekė daugiau kaip 3 mlrd. svarų sterlingų (per 13,1 mlrd. litų) kompensacijos už tai, ką vadino R. Abramovičiaus šantažu, pasitikėjimo ir sutarčių pažeidimu.
B. Berezovskis, 2003 metais Didžiojoje Britanijoje gavęs pabėgėlio statusą, teigė, kad 2000-aisiais R. Abramovičius privertė jį „grasinimais ir apgaule“ parduoti 50 proc. akcijų naftos bendrovėje „Sibneft“ už „mažą jų tikrosios kainos dalį“. Už savo paketą B. Berezovskis gavo 1,3 mlrd. dolerių. Po kelerių metų, 2005-aisiais, „Sibneft“ nusipirko bendrovė „Gazprom“ – už 13,1 mlrd. dolerių. Taip pat siekta prisiteisti atlyginimą už parduotas televizijos kanalo ORT akcijas. Savo nuostolius dėl nenaudingų sandorių B. Berezovskis įvertino 3,2 mlrd. svarų sterlingų.
R. Abramovičius savo ruožtu teigė, kad B. Berezovskis niekada nevaldė dalių tose bendrovėse, o išmokos jam tebuvo mokestis už „politinį stogą“. Paskutinį didelį 1,3 mlrd. dolerių pervedimą (pagal B. Berezovskio versiją – mokestį už jo 25 proc. dalį) R. Abramovičius paaiškino noru „nusipirkti sau laisvę“.
R. Abramovičius ir B. Berezovskis šiai teisinei kovai ir advokatų armijai, kaip pranešama, išleido 100 mln. svarų sterlingų. Teismą pralaimėjęs B. Berezovskis savo buvusiam kolegai milijardieriui privalėjo sumokėti beveik 150 mln. litų bylinėjimosi metu patirtų išlaidų. Pralaimėjimas buvo nepakeliama našta buvusiam oligarchui, ir netrukus po teismo sprendimo B. Berezovskis nusižudė.
Brolis prieš brolį
Rusijos oligarchai santykius aiškinasi įvairiai – vieniems užsakomi žmogžudžiai, prieš kitus pasitelkiami teismai, dažna praktika – nusiperkamos spaudos skiltys, televizijos laidos, neretai priešininkai sutriuškinami ir su politikų bei valdžios pagalba. Ir veik negirdėti faktų, kad tariamos ar realios pretenzijos vieno kitam būtų išspręstos taikiu būdu.
Panaši ir Lietuvos verslo kultūra, kurioje, skirtingai nuo Rusijos, galima tik spėti verslininkų konfliktuose mokamų arbitrų vaidmenį atliekančias trečiąsias puses. Tai – neretai glaudžius ryšius su advokatais palaikantys teisėjai, už „ačiū“ piršto nepajudinantys politikos rykliai. Dažnas reiškinys – talkon pasikviečiami ir viešųjų ryšių specialistai.
Šių metų vasarą Floridoje, JAV, gyvenantis vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Julius Numavičius susitaikė su prekybos centrus „Maxima“ valdančiu savo broliu Nerijumi Numavičiumi. Tokį sprendimą broliai priėmė tik po pusantrus metus trukusių teisminių ginčų. J. Numavičius Vilniaus apygardos teismui įteikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako savo pareikšto ieškinio ir jame nurodytų reikalavimų dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Teismui įteiktame ieškinyje J. Numavičius siekė įrodyti, kad „VP grupė“ ir N. Numavičius sudarė apsimestinius sandorius, kai dar 2010-ųjų kovą buvo sudarytos bendrovių „M. M. M. Projektai“, „VP grupė“, „EVA grupė“, AKSO, RYT, „Peronas“ akcijų dovanojimo sutartys. Teigta, neva šios dovanojimo sutartys buvo sudarytos siekiant pridengti N. Numavičiaus, Vladislovo Numavičiaus ir J. Numavičiaus susitarimą dėl turto perdavimo V. Numavičiui (jis yra J. Numavičiaus tėvas) laikinajam neatlygintinam valdymui. J. Numavičiaus teigimu, dėl šių sutarčių naudą patyrė jo brolis – esą valdydamas perleistas akcijas N. Numavičius gavo daugiau kaip 115 mln. eurų pajamų. J. Numavičius siekė, kad teismas sutartis pripažintų negaliojančiomis ir taikytų restituciją natūra arba piniginiu ekvivalentu.
Taika už 5 milijonus
Bėda ta, kad ne kiekvienas verslininkas drįsta viešai prisipažinti paskelbęs karą savo verslo partneriui arba kad ir konkurentui, norėdamas perimti verslo dalį arba visą verslą.
2001–2002 metais vyko arši kova tarp koncernų SBA bei „Status“. Abiejų savininkai – Arūnas Martinkevičius ir buvęs KGB karininkas Vladas Bieliauskas (vėliau rastas namuose nusižudęs, – aut. past.) – vienas kitą kaltino noru užgrobti svetimą turtą. Bendrovių apsaugai buvo pasitelktos apsaugos firmos, į pagalbą – teisėsauga ir spauda. Priešininkai ginčą tęsė ne viename teismo posėdyje.
Į kovą palaikydami vieną ar kitą pusę įsijungė verslo banginiai – Benas Gudelis (kosmetikos prekybos tinklas „Kristiana“), Žilvinas Marcinkevičius („VP Market“), Darius Mockus („MG Baltic“) ir kiti žinomi Lietuvos verslininkai.
Konfliktas baigėsi, kai vienas su SBA susijęs fizinis asmuo nupirko iš „Status ir partnerių“ 34 proc. SBA akcijų. „Tuo baigėsi daugiau kaip metus trukusi „Status“ ir SBA priešprieša, lydima aršios akcininkų kovos teismuose ir masinės informacijos priemonėse“, – savo interneto tinklalapyje „Status“ grupuotė prisipažino sudėjusi ginklus. Tiesa, girtasi, kad konfliktas buvo finansiškai naudingas: girdi, 34 proc. akcijų buvo įsigyta už 12 mln. litų, o šis paketas parduotas už 17 mln. litų.
Tiesa, nė viena iš konflikto pusių taip ir neatskleidė, kiek jai kainavo ne tik santykių aiškinimasis teismuose, bet ir savo arba priešininko apatinių skalbimas viešai – spaudoje.
Šeiminis konfliktas
Šviesaus atminimo verslininko Bronislovo Lubio mirtis įžiebė nesantaiką tarp jo antrosios žmonos Lydos Lubienės, kartu su dukra valdančios per 52 proc. koncerno „Achemos grupė“ akcijų, ir jo dukters iš pirmosios santuokos Jūratės Žadeikienės.
Vasarą 13 susivienijusių smulkiųjų akcininkų pateikė šimtų milijonų vertės ieškinį L. Lubienei dėl akcininkų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių priteisimo. Sutartyje buvo numatyta, kad koncerno valdymas patikimas smulkiesiems akcininkams. O L. Lubienė nutraukusi sutartį vadovauti koncernui ėmėsi pati. Našlė teismui pateikė priešieškinį – iš smulkiųjų akcininkų reikalavo priteisti 0,5 mlrd. litų. Tačiau netrukus ji atsiėmė priešieškinio reikalavimus keliems akcininkams, mat jie pasitraukė iš ieškinio L. Lubienei.
Netrukus į teismus su naujais ieškiniais kreipėsi J. Žadeikienė su kita akcininke Marija Kaminskiene. Kauno apylinkės teismas sustabdė koncerno „Achemos grupė“ valdybos nario Rimanto Rėklaičio įgaliojimus, uždraudė jo išrinkimą registruoti Registrų centre. Ieškovės teigė, kad šis akcininkas nesilaikė išankstinio susitarimo, kaip balsuoti valdybos posėdžio metu, tad buvo išrinkti ne tie valdybos nariai. O po kelių dienų Vilniaus apylinkės teismas išnagrinėjo kitą J. Žadeikienės ir M. Kaminskienės ieškinį – dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Kauno teisme esančioje civilinėje byloje. Ieškovės prašė pripažinti negaliojančiu rugsėjo 26 dienos koncerno valdybos nutarimą dėl koncerno generalinio direktoriaus Romualdo Žadeikos atšaukimo ir naujo direktoriaus Rimvydo Vaštako paskyrimo. Ieškovės taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti visus naujo generalinio direktoriaus R. Vaštako įgaliojimus nuo paskyrimo dienos. Teisėjas Stanislovas Juocevičius ieškovių prašymą patenkino.
Iš esmės koncerno valdymas – paralyžiuotas. L. Lubienės advokatai teigia, kad tai nėra šeiminis konfliktas, tačiau vargu ar tuo galima įtikinti visuomenę. Šaltiniai koncerne linkę manyti, kad konfliktas įsiplieskė, kai kelerius metus šešėlyje buvusiai L. Lubienei įtaką ėmė daryti anksčiau toliau nuo B. Lubio buvę verslininkai.
Ilgametė draugystė nutrūko
Konfliktas „Achemos grupėje“ – šiandien bene karščiausias ir labiausiai dominantis smalsią visuomenę. Visgi nemažai kalbintų verslininkų atkreipė dėmesį į kitą jau trejetą metų besitęsiančią buvusių verslo partnerių, vilniečių verslininkų Dainiaus Dundulio ir Sergejaus Rachinšteino, kovą.
Tiesa, apie šiuos du verslininkus žinome nedaug – tai ne broliai Numavičiai ar Lubių šeima. Žinoma, kad abu vyrai bendrą verslą vystė bent 15 metų – Lietuvoje ir Rusijoje, buvo ne tik verslo partneriai, bet ir geri draugai. Šis tandemas sprendimus priiminėjo žaibo greičiu, milijoninės investicijos buvo derinamos vienu telefono skambučiu ar pietaujant, pagrindinius projekto skaičius užrašant tiesiog ant kavinėje rastos popierinės servetėlės.
Nuo nepriklausomybės pradžios trukęs bendras verslas D. Dunduliui leido išvystyti vieną didžiausių prekybos tinklų „Norfa“, o S. Rachinšteinui – tapti vienu didžiausių nekilnojamojo turto valdytojų Lietuvoje. Kokia juoda katė perbėgo tarp dviejų draugų ir verslo partnerių, niekas negali atsakyti iki šiol. Jų tarpusavio konfliktas tapo vienu karščiausių nepriklausomos Lietuvos verslo istorijoje. Šiame kare jau seniai šaudoma sunkiaisiais pabūklais – į kovą įsitraukė žiniasklaida, teisėsaugos institucijos, teismai, politikai.
Kalbinti specialistai atkreipė dėmesį, kad tokio milžiniško spaudos dėmesio buvo sulaukęs nebent koncerno SBA akcininkų ir grupės „Status“ konfliktas. Mums pavyko suskaičiuoti daugiau nei 20 publikacijų, kurios buvo akivaizdžiai nukreiptos prieš vieną iš konflikto dalyvių, S. Rachinšteiną, visiškai neliečiant kito – D. Dundulio. Stebina ne tik straipsnių gausa, bet ir jų tonas bei vartojama leksika – be užuolankų, užmirštant nekaltumo prezumpciją, S. Rachinšteinas vadinamas „aferų meistru“, teisėjai – jo marionetėmis ir pan.
Šio pavasario įvykiai, kai S. Rachinšteinas buvo sulaikytas ir lydimas žiniasklaidos dėmesio uždarytas Lukiškių kalėjime, priminė filmuose matytas verslo kovas Rusijoje arba – 15 metų senumo kovą tarp „Mineralinių vandenų“ akcininkų. „Lietuva jau seniai nematė tokio šou, kai kratose dalyvauja žmonės su kaukėmis ir automatais, o dokumentai nešami tiesiog glėbiais, be jokių aprašų“, – sakė savo pavardės nepanoręs atskleisti verslininkas.
Įdomu tai, kad teisėjai paleido S. Rachinšteiną iš Lukiškių kalėjimo visiškai sutriuškindami jo sulaikymo argumentus. Teisėjai ir teisės ekspertai šią bylą pateikia kaip visiško teisinio nihilizmo pavyzdį. Tai, kad šis konfliktas net neketina atvėsti, liudija ir vienos TV laidos anonse jau porą mėnesių skambanti D. Dundulio frazė: „Verslas – tai karas“. O verslas su draugu – dar didesnis karas.
Komentarai
Šarūnas Mačiulis, mažosios bendrijos „Mediator LT“, geriau žinomos kaip Derybų centras, įkūrėjas ir vadovas
Mūsų įstatymai nesureguliuoti taip, kad teisininkai siūlytų ginčą spręsti taikiai. Pavyzdžiui, taikyti mediaciją, kas yra priimta visame pasaulyje. Antai Amerikoje sukurta konfliktų prevencijos institutų, per 4 tūkst. didžiausių firmų yra pasirašiusios įsipareigojimą nesibylinėti.
Šiandien akivaizdu, kad ne kiekvienas advokatas suinteresuotas greitu konflikto sprendimu, jam reikia „daryti apyvartą“ – bylinėdamasis jis iš įmonės uždirbs keliasdešimt arba kelis šimtus tūkstančių. Yra toks anekdotas: advokatas sako savo jaunam sūnui advokatui – girdi, aš dvidešimt metų bylą vedžiau, už honorarą tu Harvardą baigei, mes namą pasistatėme, ką tik apkeliavome aplink pasaulį, o tu bylą per dvi savaites išsprendei. Advokatai nekalti – tokia yra teisinė sistema. Yra advokatų, kurie patys mokosi mediacijos, klientams aktyviai siūlo pasinaudoti tokia galimybe. Tačiau vis dar vyrauja nuomonė, kad geriau – bylinėtis. Arba advokatai pasiūlo derybas, bet mokėti derėtis – irgi menas.
Priežasčių konfliktams yra daug, bet dažniausiai jos – psichologinės. Jos gali būti susietos su asmens psichologija, socialine aplinka, su nepakankamu tarpasmeniniu bendravimu. Bet dažniausiai, deja, konfliktuose būna komunikacijos problemų. Vienas pasakė viena, kitas ne taip išgirdo, trečias kitaip interpretavo, o dar jeigu aplinka paskatino sureaguoti – atsiranda intrigos. O intriga – tai jau įdomu, tai audrina vaizduotę, tai gali būti ir kaip paskatinimas konfliktuoti, provokuoti, parodyti pranašumą.
Ne vieno konflikto patirtį turintis viešųjų ryšių specialistas
Dažniausiai ginčus viešai sprendžiantys asmenys nesuvokia, kad jų viešų konfliktų laimėti neįmanoma vien dėl to, jog labai daug žmonių suinteresuoti, kad jie vyktų. Visi tokie konfliktai anksčiau ar vėliau baigiasi taikos sutartimi, skiriasi tik konfliktų dalyvių „karo išlaidos“ taikai pasiekti.
Dažnai konflikto eskalavimas viešojoje erdvėje būna taktinė priemonė. Viena konflikto pusė (paprastai – agresyvioji) iš anksto tokiam karui gerai pasirengia – suformuoja biudžetą, randa sąjungininkus ir vykdytojus. Tada seka žaibo karas – daugybė ieškinių, bylos teismuose, turto ir sąskaitų areštai, „demaskuojantys“ rašiniai žiniasklaidoje ar TV laidos, ir oponentas – paralyžiuotas. Jam prilipdyta „liūdnai pagarsėjusio“ ar „sukčiaus“ etiketė, dalis aplinkos į jį pradeda žiūrėti kreivai ar bent jau atsargiai. Be to, teismuose ir kitose teisėsaugos institucijose irgi dirba žmonės, jie taip pat skaito laikraščius ir žiūri TV. Laiką, kurį anksčiau skirdavo darbui ir verslo plėtrai, dabar tam žmogui tenka skirti susitikimams su advokatais ir teismams. Po kurio laiko atsiranda didelė tikimybė, kad oponentas taps gerokai sukalbamesnis ir jo derybinės pozicijos bus žymiai silpnesnės, – taigi, tikslas pasiektas.
Be to, tokių konfliktų baigtimi nesuinteresuoti „velnio advokatai“ – patarėjai, teisininkai, žiniasklaidos priemonių savininkai, viešųjų ryšių specialistai. Jiems tai – nuolatinės ir geros pajamos. Apie kiekvieną tokį karą verda keletas mini karų – tarpusavyje dėl įtakos savo klientui kovoja kariaujančių pusių patarėjai, advokatai, komunikacijos specialistai, draugai, artimieji, giminaičiai. Visi nori daryti įtaką ir už tai gauti atlyginimą bet kokia forma.
