Kodėl mes šmeižiame patys save? - kartais susimąstau. Kodėl niekiname ir žeminame patys save? - sukirba mintis. Galimų paaiškinimų daug, tačiau šiaip jau ieškant atsakymo į šį klausimą nusvyra rankos.
Visoj šaly - vieni pavojai
Beprasmė, savitikslė saviplaka štai jau keliolika metų tapo mėgstamiausiu mūsų užsiėmimu, nardymas į purvo vonias yra antroji po krepšinio mūsų religija. Kas dėl to kaltas? Paprasčiausia būtų besti pirštu į Žiniasklaidą. Taip, žinoma, be abejo, tačiau visi požymiai liudija, kad tai, ko, rodos, neįmanoma iškęsti, daugeliui neabejotinai patinka. Radijo, televizijos reitingai šokteli pradėjus transliuoti "juodąsias (čia dar reikėtų pridėti - ir kvailąsias) bangas", laikraščiai irgi pradedami skaityti nuo "juodųjų ir kvailųjų kronikų". Prodiuseriams ir leidėjams bėgant ir šuoliuojant paskui reitingus susiklostė padėtis, kad tarp juodo ir geltono rasti ką nors balta tapo beveik neįmanoma.
Dažnai atrodo, kad Lietuva yra kataklizmų nusiaubta teritorija, kurioje gyvena vien nusikaltėliai, idiotai, korupcininkai ir šiaip iškvaišėliai, tuo tarpu likusi pasaulio dalis, kaip sakoma - "visas pasaulis", "užsienis" - jau iškart reiškia tyrą, spindintį, niekada nesudrumsčiamą tobulumą. Toks iškreiptas realybės suvokimas nepraeina be pėdsakų. Tai skatina nusivylimą, depresiją su visomis jos pasekmėmis, daro neįmanomą bendruomenių ir visos tautos susitelkimą, neleidžia išsikelti ambicingesnių tikslų, be kurių šių dienų konkurencingame pasaulyje iš tiesų nėra ką veikti. Tai sieros rūgštimi graužia sąmonę, kasdieninį gyvenimą, ekonomiką ir finansus. Štai ką praėjusią savaitę pareiškė mūsų garsiausia finansininkė, Europos Komisijos įgaliotinė Dalia Grybauskaitė: „Didžiausia Lietuvos bėda laikyčiau pesimizmą, nacionalinį polinkį į saviplaką ir teigiamos savimonės, gal netgi tautinės savigarbos stoką“.
Koks nors įvykęs nesusipratimas, trūkumas ar incidentas pateikiama kaip didžiulė sensacija, katastrofa. Pavyzdžiui, policininkas įtaręs vagystę per klaidą areštavo ne tą automobilį - tai jau svarbiausias visos šalies dienos įvykis. Pagalvojus, o kiek tokių klaidų bei nesusipratimų su automobiliais ir neautomobiliais įvyksta milijoniniuose pasaulio miestuose... Taip pat ir Lietuvoje manding įvyko kažkas įdomesnio. Šiomis dienomis vėl eskaluojama policininkų klaida, piktybiškai "užmirštant", kad yra ir gerai dirbančių policininkų. Nesakau, kad blogybių nereikia išviešinti ir apie jas kalbėti, tačiau nebūtinai tokiu keistu apokaliptiniu tonu, kurį gal gimdo mūsų senų laikų komunizmo lūkesčiai - negalim pripažint, kad ekstremaliomis sąlygomis dirbantys policininkai, gydytojai kartais gali suklysti. Londono metro stotyje 2005 m. liepą policija paleido septynis kulkas į galvą niekuo dėtam žmogui, po incidento policijos vadovybė išsisukinėjo ir melavo, tačiau prokurorai galų gale nustatė, kad viskas įvyko teisėtai. Bet nemanau, kad kažkas prakeikė dėl to savo šalį.
Praėjusių metų gale būdamas Lenkijoje per radiją nugirdau apie įvykį: mokytoja kviesdavosi mokinius į savo namus, kur pavaišindavo ne tik alkoholiu, bet ir narkotikais. Specialiai pasidomėjau, kaip tai nušvies spauda. Didieji dienraščiai net nesureagavo, tik vienam "tabloide" buvo straipsnis aštuntam ir dešimtam puslapyje - beje, neminint mokytojos pavardės. Lietuvoje toks įvykis, aišku, būtų nacionalinio masto sensacija. Visa žiniasklaida apsidžiaugusi šoktų prie naujo jauko, net ir padoresniame TV ir radijuje kelias savaites suktųsi apvalūs stalai su zulinamais klausimais, kas gi Lietuvoj dedasi, kur nusiritom, kokia kenksminga ir pavojinga vieta darosi mokyklos, kaip viskas supuvę, išsigimę ir t.t. Prisimenat, kas darėsi, kai vienoje Vilniaus mokykloje vaikas su liniuote užpuolė mokytoją? Didžiulis kilęs šurmulys nutilo po kokios savaitės, kai paaiškėjo, kad to užpuolimo lyg ir nebuvo arba jis buvo visai ne toks baisus, kaip mes norėtume (?!).
Gyvenimas kitoje saulėtekio pusėje
Totaliai sutrikdytos įvykių reikšmingumo proporcijos, iš menkiausio fakto daromi plačiausi nepagrįsti apibendrinimai, emocijų bombardavimas pigiausiais triukais, pataikavimas spuoguotam paaugliškam skoniui sukuria absurdišką, klounišką, mažai ką bendra su realybe turintį šalies paveikslą. Bet štai laidoje "Be pykčio" pasirodė vienas žmogus, kuris ir eteryje buvo tik savimi, toks pat dvasiškai laisvas ir nesuvaržytas primetamų išankstinių nuostatų bei stereotipų kaip ir prieš 25 m., kai lankiausi jo paskaitose. Šis žmogus, filosofas A. Šliogeris, laidoje dalyvavo ne norėdamas pademonstruoti savo išmintį, kurios jam netrūksta. Kitaip, nei įprasta bravūriškam visažiniam TV stiliui jis atrodė kiek pasimetęs ir sutrikęs, nesilaikė politkorektiškumo taisyklių, užtat jo vaikiškai šviežias žvilgsnis buvo itin tikslus. Ką bendro turi žiniasklaidos transliuojama virtuali Lietuva ir reali Lietuva? - klausė filosofas. Ir atsakė: nieko. Jis kalbėjo, kad virtuali Lietuva varo šėtonišką propagandą prieš realią Lietuvą - virtualioji Lietuva jam šlykšti ir bjauri, realioji - visiškai normali.
Net mūsų gerbiami autoriai, analitikai, apžvalgininkai neatsilaiko neapčiuopiamam ore tvyrančiam ir iš tiesų sunkiai atremiamam spaudimui savo straipsnius, apžvalgas, komentarus konstruoti pagal tą patį kurpalių: ydinga, nusmukusi, visų blogybių nešiotoja bei vis giliau pelkėn smunkanti Lietuva priešpastatoma "užsieniui", kuris, net nenurodant šalies, jau pagal apibrėžimą laikomas dievišku tobulybės įsikūnijimu. Kartais būna aptariama įvykių bei idėjų raida nuo Antikos laikų ir įrodoma, kad pasaulio istorijoj iki šiol dar nebuvo tokios nevykusios, nevėkšliškos, korumpuotos, niekingos šalies, kokia yra Lietuva. Ką gi, bent tokia garbė!
