„Kai gimė Kristus, jam tikrai nebuvo lengviau nei mums dabar Lietuvoje, - šv. Kalėdų proga, sveikindama, linkėdama ir juokaudama primena buvusi sovietinių lagerių kalinė sesuo Nijolė Sadūnaitė, kurią „Balsas.lt“ kalbino švenčių išvakarėse.
- Koks būtų jūsų kalėdinis palinkėjimas Lietuvai?
- Vilties, visiems vilties. Atsiminkime, kad kai gimė Kristus, jam tikrai nebuvo lengviau nei mums dabar Lietuvoje. Vos gimęs jis buvo persekiojamas. Visiškai mažas Kūdikėlis turėjo bėgti nuo Erodo į svetimą šalį. Juk mus, kai vežė į Sibirą, tai bent „besplatno“ (nemokamai, - rus. – „Balsas.lt“). Jam gi, teko ant asilėlio keliauti ten, kur nelaukė nei maistas, nei pastogė ir laukti, kol mirs persekiotojas. Mūsų erodai juk taip pat neamžini – svarbu to nepamiršti.
- Kodėl gi tos vilties žmonėms taip trūksta? Juk matome tokį nusivylimą ir emigraciją.
- Tas juodas pesimizmas, ta neviltis ir pyktis yra skatinami didžiosios žiniasklaidos. Visa, kas bloga, yra pirmuosiuose puslapiuose: prievartauja, žudo, muša ir pan. Tai yra tiesiog įteigiama.
- O kaip paaiškinti, kad žmonės labai skaito tokius skandalingus straipsnius, o ne pozityvius ir optimistinius?
- Čia turbūt dar tas pats posovietinis sindromas. Tada gi visa tokia informacija buvo slepiama. Niekas gi nepranešdavo apie nužudymus, prievartavimus, buvo vaizduojama, kad tai nevyksta. Paskui tai buvo imta pateikti, kaip sensacijas, žmonės puolė domėtis, žiniasklaida pajuto pelną ir tęsia visą tą srautą. Žmonių sielos ir minta tuo kriminaliniu maistu, o pasakyk man, ką valgai, pasakysiu, kas esi. Šalia tos bjaurasties, sukuriami visokie ten realybės šou, kad tik atitrauktų žmones nuo realių problemų. Siekiama įteikti žmogui, kad jis nieko negali, kad taip neva buvo, yra ir bus.
- Kas, jūsų nuomone, per 2010 metus Lietuvoje nutiko gero ir šviesaus? Iš ko reiktų imti pavyzdį?
- Aš pažįstu labai daug daugiavaikių šeimų, kurios gyvena tikrai labai sunkiai, bet iš jų vilties ir optimizmo bei padorumo galėtų daug kas pasimokyti. Mano kaimynai – 11 asmenų šeima, kurioje devyni vaikai, gyvena pusantro kambarėlio bute. Vaikai miega triaukštėse lovose, lyg lageryje ar kareivinėse. Šeima apėjo visą ratą – per visas komisijas ir valdininkų kabinetus, nepiktnaudžiaudama ir nepapirkinėdama. Jai buvo atsakyta, kad turimo nekilnojamo turto vertė viršija 40 000 litų, tad niekas nepriklauso. Ir kas labiausiai optimistiškai nuteikia – šių žmonių požiūris. Jie sako: Nijole, mums visko užtenka, juk daug kam yra blogiau. Jokio pykčio. Vaikai skautai, puikiai išauklėti, dainuoja, vaidina, tvarkingai, nors ir nebrangiai aprengti.
Būtent tokiomis, sunkiomis sąlygomis gyvenančių šeimų optimizmas ir tikėjimas, kad viskas turi būti geriau ir negali viskas nuolat tik blogėti, man yra gražiausiais ir viltingiausias dalykas. Ateina ir praeina žvarbūs orai, ir šaltos žiemos, praeis ir kitas blogis.
- Kai kas teigia, kad Lietuva baigia išsivaikščioti, kad jos netrukus nebeliks. Kuo tikite jūs?
- Vienuolis, kapucinas Tėvas Pijus, kurį Jonas Paulius II prieš dvylika metų skelbė šventuoju, yra sakęs, kad turime prašyti užtarimo ir jį gausime, nes Lietuva turi be galo daug šventųjų ir kankinių. Jis yra pranašavęs ir tai, kad XXI a. bus atpildas už dekalogo laužymą, bet Lietuva išliks. Prisimenu ir Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus 1986 metais per šv. Velykas. Jis sakė, kad žmonės, kurie su ginklu rankose gynė savo tėvynės laisvę ir žuvo, yra ne tik savo tautos didvyriai, bet ir šventieji kankiniai, nes paaukojo viską. Tokių mes turime tikrai be galo daug. O už tuos brolius, kurie yra labai pikti, arba piktnaudžiauja gyvenime, mes meldžiamės.
