Margarita PŪDŽIUVIENĖ
Galvojant apie senatvę dažną šildo mintys apie malonią draugiją su savo antrąja puse. Jaukius vakarus dviese, kai nebereikia rūpintis vaikais, eiti į darbą... Anaiptol – ne visiems artėjant gyvenimo pabaigai tenka tuo mėgautis. Kaip sakoma, žilė galvon – velnias uodegon. Neseniai buvau aštuoniasdešimtmečių šeimyninio konflikto liudininkė. Žinote, senukams pykstantis verda ne ką mažesnė velniava nei tarp jaunų sutuoktinių...
Kad pateksiu tarp brandaus amžiaus žmonių „ugnių“, visai nesitikėjau. Redakcija sulaukė skambučio apie vaistinėje verkiančią senutę. Nuvykau. Inteligentiška moteris juoda berete šluostėsi ašaras ir dejavo daugiau nebegrįšianti namo, nes antroji pusė ją ketina nugalabyti. Su didžiausia pagarba, tačiau, kai senyvas žmogus skundžiasi įvairiais abejonių keliančiais dalykais, nejučiomis susimąstai, kad jis serga viena tų senatvinių tikrovės suvokimą iškreipiančių ligų. Vesti ją pas medikus? Į Moterų krizių centrą? Policiją? O jei šeimyninės rietenos – tik mielos senučiukės fantazija? Paklaustos patarimo vaistininkės gūžčiojo pečiais, svarstė, gal brandaus amžiaus moteriai paūmėjo kokia liga...
Susirinkusios keturis rankšluosčių, puodų, drabužių ir kitų daiktų prikrautus krepšius su močiute patraukėme jos namų link. Jei mano bendrakeleivei 81-eri, jos antrajai pusei irgi panašiai, menka tikimybė, kad net prie didžiausio noro tas tariamas šėtoniškas jos sutuoktinis mus galėtų nuskriausti...
Pakeliui išklausiau, kaip senolei įgriso sutuoktinis, kaip, pats buvęs neištikimas, dabar ją kasdien koneveikia ir turi planą ja atsikratyti, nes gyvena jos name...
– Jis man vakar pasiūlė išgerti kažkokių neaiškių vaistų. Aš dar nesu tokia nukvakusi, kad gerčiau nepažįstamas tabletes. Yra jis grasinęs mane pasmaugti, sukapoti. Sakė, kad vieną dieną ištiesiu kojas ir nekilsiu. Aš juo nepasitikiu. Nebegaliu daugiau taip gyventi, – dėstė senolė mudviem įsukant į jųdviejų gyvenamojo namo kiemą.
Vos pravėrusias virtuvės duris mus pasitiko žilas senolis su semtuvu. Ne, ne puolė – į jį šlavė virtuvės grindis nuklojusias kvietines kruopas, žirnius. Ant grindų mėtėsi stalčiai, iš jų pabirę krūvos varžtų, vinių, kėdės išvartytot, viename kambaryje nutrauktos užuolaidos, mėtėsi skudurai, patalynė... Liūdniausiai atrodė skirtingų kambarių kampuose viena gulinti ant šono, kita – dar ne, seneliams skirtos vaikštynės.
Šiaip senutė atrodė pasitempusi, tvarkinga ir net inteligentiška. Iki tol, kol, išvydusi savo sutuoktinį, nepaleido gerklės.
– Ar tai aš čia kalta? Aš? O kas mane užmušti ketino? Sakyk, ką tu per vyrus čia namo vediesi ir ką rezgi? Pasakok, kaip pinigus mano vogdavai, pasakok! – ėmė rėkti ji, kai pastarasis į mano klausimą, kas tai padarė, atsakė „ji“.
Šiai rėkiant senolis pasisukęs ėmė slinkti į savo kambarį.
– Aš visą naktį nemiegojau. Ji baladojo į duris, – parodė į nubraižymus ant durų jis. – Ji ėjo apie langus ir su šluota beldė.
Vyras man parodė, jog vakare jai siūlė išgerti jos gydytojos išrašytų vaistų šlapimo takų infekcijai gydyti. Kodėl pastaroji pašėlo, neaiškino, sakė, pastaruosius mėnesius senoji labai pikta.
Pasivedusi mane į kitą kambarį, moteris aiškino, kad jos vyras jai būdavęs neištikimas, paimdavo pensiją, kartais ją koneveikia.
Norėjau apie tarp senolių kylančius nesutarimus pasiteirauti kaimynų – gal išties kyla grėsmė senosios gyvybei. Ji sakė ne kartą kvietusi policiją, tačiau, anot jos, vyras pareigūnus pasivadindavo į kitą kambarį, duodavo kyšį ir pastarieji jo neišsiveždavo ir nesiaiškindavo, kur dingdavo jos pinigai.
– Tik neik pas tą kaimynę – ši jam barščių išverda, tai suprask, kas tarp jų, – įspėjo mane senolė dėl gretimame name gyvenančios kaimynės ir vardijo savo antrosios pusės tariamas (o gal ir ne) neištikimybės apraiškas.
Moteriai pikta, kad ji priversta su juo gyventi, esą kaip būtų gerai gyventi atskiruose butuose. Ji įsitikinusi, kad jis nori to paties, todėl ir deda visas pastangas, kad ji išsikraustytų.
Kiek tiesos jos kalboje – nežinosi. Tačiau situacija primena kasdien girdimas istorijas: „Neįmanoma gyventi, tačiau ką darysi...“. Skirtumas tas, jog ginčų, rietenų, vienas kito žeminimo ir turto niokojimo išalinta santuoka skaičiuoja jau šeštą dešimtį, o atokvėpiui vienas nuo kito žmona su vyru gali nutolti tiek, kiek leidžia jėgos su vaikštyne nueiti į atokesnį miesto kampą...
