Vilnietė Elena baigia tvarkyti prieš trejus metus išėjusio vyro kapą. Moteris stengiasi, kad amžino poilsio vieta atrodytų kuo kukliau. Nors prieš šventes pastebi, kad žmonės prarado saiką.
„Dabar žiūriu iš viso, visur tų gėlių pilna, viskas. Visi nori, kad jeigu ten gražu, ir aš nepasiduosiu“, – sako Elena Domikienė.
Marija prisimena savo vaikystės Vėlines. Bent jau kapų tvarkymas buvo visai kitoks nei dabar.
„Paprasčiausiai buvo kokia eglės šakelė padėta, kokia nors džiovinta gėlytė padėta, žvakutė, va taip va buvo“ , – įsitikinusi Marija.
Senovėje kapinės atrodydavo maždaug taip, kaip dabar atrodo našlaičių kapai netoli Vilniaus. Ant kauburėlių vos vienas kitas žiedas, arba žvakutė. Pasak etnografų taip kadaise būdavo visose kapinėse.
Štai todėl entininės kultūros žinovas Libertas Klimka pirmiausia meta akmenį į kapus gėlynais verčiančiųjų daržą. Esą žmonės kapinėse jau nebestato medinių kryžių, merkia plastiko gėles, ir apkrauna kapus žvakėmis taip, kad nė nesimato paties kapo. Negana to, dažnas nė neišmeta sudegusios žvakės kaupia jas už paminklo, kad dar kartą galėtų panaudoti. Mat įprastas žvakes keičia įdėklai. O ir paminklai, kaip sako L. Klimka, mažai skiriasi vienas nuo kito.
„Mes tampame, kaip klajoklių tauta, kada medžiai visi išpjaunami, tuo pretekstu, kad ten spygliukas arba lapelis rudenį nukris ant to kapo. Neduok Dieve, jeigu kokia šaka. O gal nuvers paminklą. O tas paminklas, ar jis turi didelę meninę vertę? Jie visi standartiniai. Investuokime į meniškumą paminklo, o ne į jo prabangumą“, – sako etnologas.
Pasak jo, senovėje žmonės daugiau dėmesio per Vėlines skirdavo ir patiems mirusiems. Tikėta, kad visus metus išėjusieji saugodavę gyvus, todėl per jų atminimo dieną šeima juos prisimindavo.
„Tie kapai nebuvo tokio perdėto rūpesčio objektas. Svarbu buvo vaikams ar anūkams parodyti kur protėviai ilsisi. Nes kitados buvo manoma, kad šeimos kapas yra toks vienintelis, ir visada ten laidojami tiek senoliai, tiek paskui jų anūkai. Ir proanūkiai. Čia graži tradicija“, – aiškina etnologas.
Vilnietė Raisa – stačiatikė. Vėlines moteris minės ne lapkričio 1 d., o jau minėjo spalio 29 d. Per stačiatikių Vėlines prisiminami ne tik mirusysis, bet ir gaminai specialūs vėlinių patiekalai.
„Mes kisielių avižinį verdam, ir tada kai miršta žmogus, ir tą dieną taip pat. Tai sena tradicija. Aš blynelius kepu“, – sako vilnietė Raisa Montvilienė.
L. Klimka sako, kad panašias tradicijas turėjo ir senovės lietuviai. Tik kiesielių ar blynelius Vėlinių dieną ant stalo keisdavo kitokie patiekalai.
„Sakykime, kopūstų sriuba. Tokia riebi, stipri, nes pats gamtos metas reikalauja ir tokio stipresnio maisto. Buvo tokie dar grikiniai papločiai, ypač Dzūkijoje kepami, tai toks tipiškas Vėlinių patiekalas“, – sako L. Klimka.
Dar XVI amžiuje ant kapų senovės lietuviai nešdavę maisto. Kurdavo apeiginius laužus ir mesdavo vieną kitą kąsnelį, pildavo midaus. Vėliau maistas buvo paliekamas ant kapų.
Taip buvo parodoma, esą mirusieji vieną kartą per metus susitinka prie bendro vaišių stalo kartu su gyvaisiais, ir šie dėkoja išėjusiems už pagalbą per visus metus.
