Visą amžių atlaikęs aparatas iki šių dienų ne tik išlikęs, bet ir puikiai veikia.
Tai – senovinė vilnos karšykla. Ją, prieš daugiau nei šimtmetį nusipirko Marijos uošvis. Vyras buvo sugalvojęs gimtame kaime verslą daryti – karšti avių vilną. Anuomet šis užsiėmimas buvo labai populiarus ir pelningas. Jaunas vyras iš Suvalkijos pinigų verslo pradžiai neturėjo, todėl išvyko į Ameriką užsidirbti. Ir grįžo gerokai praturtėjęs.
„Taip mano vyras pasakodavo, kad pirko pas žydus Kalvarijoje, buvo užsisakęs. Turėjo pinigų, buvo Amerikoje buvęs, ir čia į žentus atėjo, ir karštuvus „išsiriktavo“, - kalbėjo vilnos karšėja Marija.
Marija pasakoja, kad palyginti neseniai vilnos karšykla buvo patobulinta. Dabar didžiulius velenus suka elektra. O daugybę metų moters uošvis su pagalbininkais sukdavo rankomis. Niekas aplinkui karšyklos daugiau neturėjo, tad šioje sodyboje dieną naktį stovėjo eilės norinčių susikaršti vilną. Žmonės važiuodavo dešimtis kilometrų.
Kone visą šimtą metų karštuvas stovi toje pačioje vietoje – sodybos svirne. Visos aparato dalys išlikusios originalios, tik diržai kartais trūksta, tenka keisti. Rimtų gedimų šimtametis aparatas dar nepatyrė.
Tiesa, karšyklą Marijos vyro šeima vieną kartą buvo praradusi. Sovietmečiu aparatas buvo nacionalizuotas ir atiduotas kolūkiui. Bet paskui šeima išpirko karšyklą ir ji grįžo į sodybos svirną.
Karšykla dabar retai naudojama. Marija sako, konkurentės – modernios karšyklos – gerokai populiaresnės.\
Išsamiau - TV3 reportaže
