Neseniai karštai piktinęsi, kad Lietuva pirmauja pagal sekamų gyventojų skaičių Europos Sąjungoje, politikai, užuot puolę stiprinti parlamentinės teisėsaugos kontrolės, nėrė į krūmus.
Lietuvoje šiuo metu nei Seimas, nei Vyriausybė, nei teisingumo ministras nežino, kiek iš tiesų išduodama sankcijų sekti privačius asmenis, apie juos sukaupti šnipinėjimo duomenys nesunaikinami net ir tada, kai paaiškėja, kad sektas žmogus visai nebuvo prisidėjęs prie nusikaltimų.
Stulbinanti statistika
Duodama interviu „Valstiečių laikraščiui“ Seimo pirmininkė Irena Degutienė išreiškė susirūpinimą dėl didelės emigracijos, esą ir žiniasklaida prisideda prie nepalankios atmosferos kūrimo Lietuvoje.
„Kai įsijungi radiją, televiziją ir paskaitai laikraščius, atrodo, kad Lietuva – juodžiausia skylė Europoje“, – sakė I.Degutienė.
Tačiau kad valstybėje klesti netvarka net jautriausiais žmogaus teisės klausimais, parodo ir neseniai per šalį nuvilnijęs skandalas, kai Europos Komisija paskelbė, kad 2008 m. Lietuvoje buvo sekami net 85,3 tūkst. piliečių.
„Tokie skaičiai yra stulbinantys ir sunkiai suvokiami, ypač, kai lygini su kaimyninėmis Latvijos ir Estijos valstybėmis“, – pareiškė premjeras Andrius Kubilius. Tai gerokai viršija užklausų skaičius ekonomiškai turtingose, demokratinėse ES šalyse, kuriose gyvena ne tik dešimtimis milijonais daugiau žmonių, bet ir teisėsaugininkų gretos yra gerokai gausesnės.
Vokietijoje dėl slaptos informacijos apie privačius asmenis kreiptasi 12 tūkst. kartų, Ispanijoje – 53 tūkst., Suomijoje ir Estijoje – po 4 tūkst. kartų.
Sekama 100 tūkst. piliečių?
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) viršininkas Algirdas Kunčinas „Valstiečių laikraščiui“ teisinosi, esą Europos Komisijos pateikti skaičiai nėra tikslūs dėl skirtingos skaičiavimo metodikos atskirose ES valstybėse.
„Didžiausia klaida Lietuvoje, kad žmonės painioja skirtingus dalykus, – aiškino A. Kunčinas. – Atskiros šalys ES direktyvą perkėlė į savo teisę, bet remiasi skirtingomis skaičiavimo metodikomis. Pavyzdžiui, Vyriausybė 2009 m. liepos 22 d. nutarimu įpareigojo mus teikti ataskaitas Europos Komisijai, bet iš kažkur EK skelbia 2008 m. duomenis, nors mes jų net neteikėme.“
A.Kunčino teigimu, sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais įtariamų asmenų sekimo statistika pateikiama neišskiriant telefoninio srauto užklausų ir pasiklausymų.
„Srauto sekimas yra visų veiksmų telefonu atlikimas, tai yra kam skambino ir su kuo kalbėjosi asmuo, o statistikos apie pasiklausymą mes net neturime. Tai skirtingi dalykai“, – teigė A. Kunčinas. Jo vadovaujama inspekcija Europos Komisijai pateikė šokiruojančią ataskaitą, kad 2010 m. užklausų kiekis telekomunikacijų bendrovėms sudarė 98,2 tūkst. Tai dvigubai daugiau nei 2009 m., kai užklausų būta tik 46,3 tūkst.
Nežino net ministras
Užklausos, kuriomis leidžiama skaityti privačių asmenų elektroninį paštą, naudojimosi internetu istoriją, 2009–2010 metais sudarė vienodai – beveik po 20 tūkst. kartų. Stebėtina, kad net atsakingos institucijos šiandien visuomenei negali paaiškinti, koks yra piliečių šnipinėjimo mastas.
„Problema yra reali, nes sužinoti tikslų pasiklausymų balansą yra be galo sunku. To sekimo yra labai daug, iš tikrųjų aš net negaliu konkrečiai pasakyti kiek“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
Slapta klausytis pokalbių, skaityti elektroninius laiškus turi teisę net 8 institucijos, kurios atskirai kaupia duomenis.
D.Grybauskaitei pasirašius Operatyvinės veiklos įstatymą, nuo šiol leidimus klausytis telefoninių pokalbių ir sekti finansines operacijas sankcionuos tik apygardų teismų pirmininkai. „Iš viso tokią teisę turi 12 teisėjų“, – aiškino Nacionalinės teismų administracijos atstovė spaudai Živilė Navickaitė-Babkina.
Ji teigė, kad teismų administracija žino, kiek suteikė tokių sankcijų, bet informacija esą yra įslaptinta.
Siekia įkurti komisiją
Iš Seimo narių kol kas vienintelis Aleksandras Sacharukas iškėlė sekimo problemą ir pasiūlė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žurnalistų, politikų ir verslininkų pokalbių klausymosi bei kitokių operatyvinių priemonių taikymo.
Jis kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kad ji inicijuotų laikinąją tyrimo komisiją.
„Pats tokios komisijos negaliu kurti, nes iš manęs atėmė leidimą dirbti su slapta informacija, bet gal Seimas pagaliau ryšis realiai kontroliuoti specialiąsias tarnybas, kad jos nepažeidinėtų žmogaus teisių“, – sakė A.Sacharukas.
Jo žodžiais tariant, Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija, vadovaujama Dalios Kuodytės, yra visiškai neveiksni.
„Paskutinį kartą ši komisija posėdžiavo prieš dvejus metus, tai apie kokią kontrolę galima kalbėti“, – piktinosi A.Sacharukas.
Jis neabejoja, kad iš Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos buvo pašalintas saugumo tarnybų pastangomis, mat aiškinosi specialiųjų tarnybų operatyvinių priemonių prieš asmenis taikymo mastą.
Prezidentė „nepastato į vietą“ VSD
Europos Parlamento narys Leonidas Donskis baisisi EK pateikta privačių asmenų sekimo statistika, net jei ji ir nėra labai tiksli, kaip skelbia A.Kunčinas, vis dėlto yra arti tikrovės.
„Jei net teisingumo ministras, Seimas ir Vyriausybė nežino, kiek teismai išduoda sankcijų sekti privačius asmenis, tai tik parodo, kad Lietuvoje neveikia demokratijos logika, nes demokratinėje valstybėje dominuojančia institucija turėtų būti ne Valstybės saugumo departamentas (VSD), kuris bet kada užsinorėjęs gauna sankciją ar net mechanišką leidimą klausytis telefoninių pokalbių“, – sakė L.Donskis.
Pasak jo, turėdama didelius svertus savo rankose, Prezidentė Dalia Grybauskaitė „pagaliau turėtų pastatyti į vietą VSD“, kuris tiesiogiai pavaldus valstybės vadovei.
„Galbūt tie teisėjai turi tam tikrų dėmių savo biografijoje ir todėl leidžiasi šokdinami VSD, – sakė L.Donskis. – Nes mes esame „kompromatų“ valstybė, ir Lietuvoje VSD elgiasi taip, kaip FSB tarnyba Rusijoje verslininkų, teisėjų ir kitų asmenų atžvilgiu“.
Įžvelgia neteisėtą sekimą
VDAI viršininkas A. Kunčinas pridūrė, kad teisėsaugininkai inspekcijai pateikia neatsijotą informaciją, kurioje nematyti, ar gyventojai sekami dėl kaltinimų sunkiais nusikaltimais, ar dėl kitų tyrimų, tai yra tik prašant iš operatorių telefoninio srauto duomenų, dėl kurių į juos gali kreiptis eilinis tyrėjas.
„Srauto duomenims gauti iki šiol nebuvo būtinas teismo sprendimas, o teismo sankcija buvo reikalinga tik telefoninių pokalbių perklausai“, – sakė A. Kunčinas.
Pokalbius galima klausytis tik tuo atveju, jei asmuo kaltinamas sunkiu arba labai sunkiu nusikaltimu.
A.Kunčinas pripažino, kad kreiptis į operatorius dėl vieno ar kito žmogaus telefoninio srauto duomenų tyrėjas galėjo net tuo atveju, jei žmogus apskritai nefigūravo jokiuose nusikaltimuose. „Apie tokius atvejus esu girdėjęs, bet kol kas nė vienas patikrinimas to nepatvirtino. Tiesa, mūsų tyrimai apėmė tik labai nedidelę dalį asmenų“, – sakė A.Kunčinas.
Jo teigimu, ar pagrįstai buvo kreiptasi teismo sankcijų bei srauto užklausų, inspekcija negali atsakyti, nes tai esą turėtų padaryti prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų atstovai.
Gediminas Stanišauskas
