Remiantis Statistikos departamento duomenimis, po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos naujagimių skaičius stipriai krito, o ryškesnis pakilimas matomas tik 2008–2009 m.
„Nesiekime to su šeimos politika. Kilimas prasideda anksčiau, nei 2008-aisiais priimtos didžiulės išmokos. Be to, kad jos pradėtų veikti, reikia mažiausiai 1–2 metų – vaikai negimsta iš karto. Reikia įvertinti kitus veiksnius: demografinius pasikeitimus smarkiai veikia ir ekonominiai pakilimai bei nuosmukiai. Nuo 2006 m. iki 2008 m. rudens sparčiai vystėsi ekonomika – daug vilčių siejome su ateitimi, šeimos gerove“, – LRT.lt teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro vadovė prof. Vlada Stankūnienė.
Pasak V. Stankūnienės, prasidėjus krizei, nuo 2009 m. gimstamumo augimas sustojo. Demografės nuomone, 2008 m. priimtos šeimos politikos priemonės tik sušvelnino krizės poveikį.
„Ekonominis nuosmukis kitose šalyse gimstamumą mažino labiau. O pas mus jis stabilizavosi“, – ekonominio sunkmečio laikotarpį apibūdina profesorė.
Tačiau, anot V. Stankūnienės, naujagimių skaičius – nėra geras matavimo vienetas vertinant šalies demografinius pokyčius.
„Dažniausiai naudojamas suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per savo gyvenimą. Šis skaičius Lietuvoje pradėjo kristi nuo pat 1990 m., 2001–2004 m. pasiekė žemiausią lygį, o maždaug nuo 2005 m. pradėjo augti – prasidėjo kompensacinis periodas“, – pastebi profesorė ir priduria, kad pastaraisiais metais skaičius nekinta.
Pasak jos, staigų sumažėjimą lėmė prieš 20 metų Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, prasidėjusios šeimos transformacijos – žmonės šeimas pradėjo kurti ir vaikus gimdyti vėliau. Tuo metu, kai tai prasidėjo, gimstamumas krito drastiškai, bet vėliau, kai pradėjo gimdyti tos, kurios šeimos pagausėjimą buvo atidėjusios, suminis gimstamumo rodiklis augo.
Išmokos gimstamumo beveik nepadidina
V. Stankūnienė sako, kad gimstamumo didėjimui įtaką daro valstybės šeimos politika bei palankios ekonominės-socialinės sąlygos. Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad į išmokas orientuota šeimos politika gimstamumo beveik nedidina.
„Kitų šalių patirtys rodo, kokios šeimos politikos priemonės duoda efektą. Jau lyg neginčytina tiesa, kad didžiausias efektas ten, kur yra sudaromos sąlygos derinti šeimą, vaikų auginimą ir darbą. Išmokos arba visai neveikia, arba veikia nedaug“, – tvirtina profesorė.
Ji aiškina, kad išmokų didinimas gali padėti tik apsispręsti pagimdyti anksčiau, nei buvo planuota. Kitaip tariant, jei šeima nori turėti tik vieną atžalą, didesnės išmokos sprendimo nepakeis, o tik gali paskatinti vaiko susilaukti ne 30-ies, o 28-erių.
Kas paskatintų susilaukti ne dviejų, o trijų vaikų?
Pasak Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorės dr. Ramintos Bardauskienės, paramos šeimai sistema turi veikti kaip laikrodis: visi sraigteliai turi turėti savo vietą ir suktis. Reikia, kad būtų visas kompleksas: paslaugos, išmokos ir teigiamas požiūris darbovietėje.
„O pas mus arba sraigtelių trūksta, arba krumpliaračiai neatitinka. Tarkim, aš pasirinkau vienerius metus atostogų ir grįžau į darbą: kur padėti vaiką? Lopšeliai priima nuo 1,5 metų. Juk vienerių metų vaikas institucinei priežiūrai dar yra per mažas“, – sako pašnekovė ir pastebi, kad šeimos, susidūrusios su tokiomis problemomis, daugiau vaikų gali ir nebenorėti.
V. Stankūnienė pabrėžia, kad profesinės veiklos ir šeimos derinimui koją kiša tai, kad daugeliui tėvų tenka sunkiai spręsti ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros problemą.
„Išmokų srityje ES esame vieni iš lyderių, o jei pažiūrėtume į vaiko priežiūros įstaigų plėtrą, esame labai atsilikę. Visi tyrimai rodo, kad tai yra tikrai veiksminga parama šeimai, padedanti auginti vaikus, turėti norimą vaikų skaičių. O mes kažkaip vis tiek to nepripažįstame ir prioritetus atiduodame išmokoms“, – stebisi demografė.
R. Bardauskienė atkreipia dėmesį, kad neišspręstas ne tik darželių, bet ir pradinukų, kurie neturi, kur eiti pasibaigus pamokoms, klausimas: „O papildomo ugdymo grupės arba yra labai brangios, arba jų išvis nėra. Būreliai taip pat daug atsieina. Kelis vaikus auginančioms šeimoms tokios išlaidos stipriai kerta per kišenę.“
Specialistė priduria, kad turėtų būti labiau orientuojamasi į dirbančius tėvus, nes vien tik išmokų šeimoms didinimas skatina socialinės rizikos šeimas susilaukti daugiau atžalų, nes jos iš to gyvena.
Pusę laiko su atžala turėtų praleisti tėvas
Pasak Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės Margaritos Jankauskaitės, dėl visuomenėje susiformavusios nuostatos, kad vaiko priežiūra – tik motinos pareiga, moterys darbdaviams darosi labai nepatrauklios.
„Moterims į darbo rinką sunkiau grįžti nei vyrams dėl stereotipinio mąstymo. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad įdarbinant moterį pagrindinis reikalavimas – neturėti vaikų, o vyrams – kompetencija, kuri moterų atveju buvo maždaug 7 vietoje“, – situaciją LRT.lt nusako ekspertė.
Jos manymu, vienas iš sprendimo būdų galėtų būti vaiko priežiūros atostogų kvota, kuri numatytų, kiek laiko atžalą turėtų prižiūrėti tėvas. M. Jankauskaitė sako, kad būtų idealu, jei gimdytojai būtų įpareigoti laiką dalintis per pusę.
„Pavyzdžiui, Islandijoje šios atostogos yra dalinamos į tris dalis: mamai, tėčiui, o trečioji – pagal susitarimą. Švedija simbolinėmis išmokomis skatina šeimas, kurios pasidalina vaiko priežiūros atostogas pusiau. Būtų gerai, kad tėčiai Lietuvoje su vaikais praleistų trečdalį laiko“, – siūlo specialistė.
M. Jankauskaitė nurodo, kad, jei vyras ir moteris vaiko priežiūros atostogų išeina po lygiai, darbdaviui nebėra skirtumo, kurį priimti.
„Dabar turime situaciją, kad moterys yra labiau išsilavinę nei vyrai, bet tuo pat metu nesudarome joms sąlygų pilnai dalyvauti darbo rinkoje, ir visuomenė praranda didelį potencialą“, – įsitikinusi ekspertė.
Svarbus teritorinis ir politinis saugumas
Kalbėdama apie gimstamumo rodiklius R. Bardauskienė pabrėžia, kad nėra vienos konkrečios priemonės, kuri padėtų juos padidinti. Tačiau, anot specialistės, bene svarbiausia didėjimo prielaida – saugumas: kai šeima jaučiasi saugi valstybėje, ji gali turėti interesą susilaukti vaikų.
„Saugumas šiuo atveju gali būti ekonominis, teritorinis ir pan. Politikai neigia vieni kitų darbus ir neturi strateginio mąstymo. Taip kuriamas nesaugumas: jeigu keičiasi valdžia, keičiasi ir tvarka, todėl žmonės nežino, ko tikėtis po ketverių metų. Politinis nestabilumas taip pat atsiliepia“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto dėstytoja.
V. Stankūnienė priduria, kad šeimos politika turi būti pakankamai nuosekli ir aiški.
„Lietuvoje šeimos politika fragmentiška ir turi politinius ciklus – nuo rinkimų iki rinkimų. Politikai daro sprendimus, kartais net labai įspūdingus, investuojamos didžiulės lėšos, tačiau pasirenkami ne tie prioritetai“, – teigia VDU profesorė.
Jos žodžiais, nesant efektyvios šeimos politikos, vidutinis vienos moters per gyvenimą pagimdytų vaikų skaičius neperkops 1,7. Šiuo metu, mokslininkės pateiktais duomenimis, šis vidurkis siekia 1,5–1,6 ir jau kelerius metus nekinta.
