„Lietuvai nereikia aukų, Lietuvai reikia liudininkų“, – tokie žodžiai buvo ištarti 1991 metų sausio 13-osios išvakarėse. Tačiau aukų išvengti nepavyko. Beginkliai žmonės savo kūnais gynė tautos nepriklausomybę. Gynė iš visos širdies, tačiau krito nuo kulkų arba po bejausmiais rusų tankų vikšrais... Apie tai prieš trejus metus pasakojo televizijos bokšte dirbęs televizijos siųstuvų viršininkas Algirdas Ramanauskas.
Per plauką liko gyvi
„Buvome šešiese, kuriems kruvinų sausio 13-osios įvykių rytą buvo ištartas nuosprendis – „į mišką!“ Netoli televizijos bokšto mus išrikiavo ir liepė eiti miško link. Skaičiavau kiekvieną savo žingsnį. Galvoje sukosi mintys, koks jausmas, kai į tave pataiko? Ar labai skauda? Ar ilgai teks kentėti, kol nustos plakti širdis?
Tačiau žingsniai tolo, o kareivių rankose tvirtai suspausti automatai tylėjo. Galiausiai visi nusiritome nuo nedidelio šlaito. Likome gyvi, nors tą pačią akimirką dar buvo sunku tuo patikėti“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Algirdas Ramanauskas.
Vyras prisiminė, kaip akies krašteliu pastebėjo, kad, jiems pradėjus žingsniuoti, prie ginkluotų budelių pribėgo vienas kareivukas, kuris kažką pašnabždėjo egzekucijos „vadovu“ paskirtam kareiviui. „Laiku ištarti žodžiai išgelbėjo mūsų gyvybes. Todėl savo gyvenimą šiuo metu esu padalijęs į dvi dalis – iki sausio 13-osios ir po sausio 13-osios“, – atsiduso A.Ramanauskas.
Prašė nepalikti televizijos bokšto
Prienų rajone, Veiverių miestelyje, gimęs ir augęs A.Ramanauskas baigė Radioelektronikos fakultetą. Tuo metu dar jaunas studentas greičiausia nė nenumanė, kad jo studijų metais įgyti įgūdžiai taip artimai bus susiję su visai Lietuvai itin skaudžiais įvykiais.
„Baigiau institutą ir mane paskyrė į Telecentrą. Per 38 metus keitėsi darbų pobūdis, tačiau darbo vieta visada liko ta pati. 1991-ųjų sausį ėjau televizijos bokšto televizijos siųstuvų viršininko pareigas. Pradėjus augti įtampai Lietuvos radijo ir televizijos centro viršininkas Leonas Ignatavičius manęs paprašė nepalikti televizijos bokšto. Turėjau rūpintis ne tik technika, bet ir maistu. Likus savaitei iki sausio 13-osios apsigyvenau televizijos bokšte, namo nebepareidavau“, – pasakojo A.Ramanauskas.
Vyras teigė ilgą laiką dar netikėjęs, kad XX a. pabaigoje valstybė galėtų panaudoti brutalią jėgą: „Likus kelioms dienoms iki puolimo buvau gana ramus. Bet įtampa augo kiekvieną akimirką. Sausio 10-ąją ar 11-ąją keturios tanketės atvažiavo prie televizijos bokšto. Su neprašytais svečiais pabendravo L.Ignatavičius, tačiau jį nuramino, liepė nesijaudinti. Taip prastovėjo visą dieną ir išvažiavo.“
Tačiau visi suprato, kad be reikalo taip niekas nebūtų daręs. Todėl pradėta ruoštis televizijos bokšto puolimui. Buvo užsakyta armatūra, tačiau jos pagaminti ir atgabenti nesuspėta. Taip pat įrengta garso sirena, bet prireikus ją panaudoti susigaudyta, jog padaryta klaida. Dėl netinkamoje vietoje įrengtų sirenų visas garsas sklido į apačią ir į šonus, todėl jo, galima sakyti, nesigirdėjo.
Sunerimusi visa Lietuva
„Tuo metu, išskyrus Lietuvos žmones, televizijos bokšto niekas nesaugojo. Tarybine milicija nepasitikėjome, o kito pasirinkimo nebuvo. Likus 2–3 dienoms iki atakos sulaukėme apie 50–60 žalio jaunimo, greičiausia tai buvo studentai. Prisistatė ir pareiškė, kad gins ir saugos televizijos bokštą. Įkurdinau juos pirmajame aukšte“, – prisiminimais dalijosi A.Ramanauskas.
Tačiau jaunieji televizijos bokšto gynėjai pasirodė labai reiklūs. Iš karto pareikalavo TV bokšto schemų, norėjo išsiaiškinti, kur yra požeminiai tuneliai: suprask, tuo atveju, jei prireiktų greitai atsitraukti... Po to jie dar užsiprašė televizoriaus, kitų dalykų.
„Jie labiau erzino nei suteikė saugumo jausmą. Bet tą lemtingą vakarą iki vidurnakčio neturėjau poilsio. Visą laiką kilo problemų. Apie vidurnaktį pasakiau, kad einu snustelėti. Atsiguliau ant sofos, bet nespėjau nė akių užmerkti, kai į mano kambarį atbėgo žmogus ir pasakė, jog skambina Rita Dapkutė. Ji pranešė, kad televizijos bokšto link važiuoja daug tankų“, – pasakojo A.Ramanauskas.
Šis pranešimas apie artėjantį pavojų buvo vienintelis iš išorės, kurio sulaukė televizijos bokšte buvę žmonės. „Staigiai atsikėliau, tada tikrai labai sunerimome. Matėme, kad tankai juda Karoliniškėse, bet tada jie buvo dar toli nuo televizijos bokšto. Po netikėto sprogimo išlėkė keli bokšto langai, pasipylė stiklai. Stebėjome judančius tankus, matėme milžinišką karinę koloną. Supratome, kad jie važiuoja prie TV bokšto. Kilo panika, nežinojome, ką daryti. Nutarėme užsibarikaduoti trečiame aukšte, įėjimas buvo iš dviejų pusių. Užstūmėme ties įėjimais daug sveriančius jėgos transformatorius“, – prisiminė A.Ramanauskas.
Pavyko išsilaikyti gerą pusvalandį
Pro duris rusų kariai įeiti negalėjo, bet šalia buvo langas, kurį išdaužus galima lengvai patekti į vidų. „Tame aukšte buvome šešiese. Laikinai mus išgelbėjo tamsa, jie negalėjo niekaip įjungti šviesos. Į salę įsiveržė apie 20 rusų. Iš viso jiems reikėjo atidaryti 32 duris, po 16 iš dviejų pusių. Jie pradėjo laužti jas vienas po kitų. Mes slėpėmės priešingoje pusėje. Girdėjome, kad rusų kariai laksto, keikiasi, ieško mūsų“, – sakė A.Ramanauskas.
Anot jo, taip išsilaikyti pavyko gerą pusvalandį: „Transliavome viską, ką sugebėjome, o viską, kas vyksta, matė visa Lietuva. Mums skambino iš Aukščiausiosios Tarybos, paprašė pasakoti, kas vyksta televizijos bokšte. Apie 3–4 minutes dar galėjau kažką pasakoti, bet man bekalbant įsiveržė kariai. Šūktelėjo „štai kur jie!“ ir išplėšė telefono ragelį, nutraukė laidus, sudaužė aparatą.“
Tada visi šeši buvo išvesti į salę ir sustatyti prie sienos, prie jų atvestas kareivis: „Tik tada jie galiausiai sugebėjo uždegti šviesą. Mums neleido kalbėtis. Taip stovėjome, kol iš televizijos bokšto buvo išvaikyti visi žmonės. Kažkur apie 4–5 val. ryto pas mus atėjo grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas. Mums leido atsisukti. Jie visi buvo šarvuoti, atrodė kaip kosmonautai. M.Golovatovas pakėlė savo šalmą, išsitraukė raciją ir pranešė: „Užduotis įvykdyta, televizijos bokštas paimtas.“
Antrasis kovos etapas
„Po sausio 13-osios prasidėjo antrasis kovos etapas. Turėjome apsispręsti, ką daryti toliau. Televizijos bokšto nebeturėjome. Apskritai Vilniuje viską buvome praradę. Transliacijai reikalingi prietaisai buvo atimti. Likome tuščiomis rankomis ir kišenėmis. Todėl susibūrėme ir keliese pradėjome derėtis su kariškiais. Pasakėme, kad jei leis transliuoti lietuviškas programas, tada dirbsime, o jei reikalaus tik rusiškų, nesutiksime nieko daryti“, – pasakojo A.Ramanauskas.
Buvo akivaizdu, kad transliuoti lietuviškų programų niekas neleis. Tačiau A.Ramanauskas kartu su pamainos viršininke vis tiek buvo nusiųsti į salę, kur laikomi siųstuvai ir kita transliacijoms reikalinga įranga. Jie turėjo patikrinti, ar prietaisai dar veikia.
„Mus lydėję kariškiai visą laiką buvo už nugaros. Su pamainos viršininke pradėjome tvarkyti siųstuvus, jungti laidus. Mane kariai stebėjo itin akylai, o kolegę – mažiau. Todėl ji padarė taip, kad niekas neveiktų. Ji sukeitė du kabelius vietomis ir bandant įjungti siųstuvai pradėdavo degti. Rusai šią klastą išsiaiškino tik po kelių mėnesių“, – prisiminė A.Ramanauskas.
Rusams neleidus transliuoti lietuviškų programų nuspręsta kurti pogrindines televizijos stotis. Anot A.Ramanausko, iš viso buvo pastatytos keturios televizijos stotys: „Visus pagrindinius kelius kontroliavo kariškiai. Todėl siųstuvus veždavome miško keliais. Tada surinkdavome ir pastatydavome antenas. Taip transliuodavome Lietuvos programą. Tačiau pirmą televizijos stotį aptiko ir sunaikino per 2–3 dienas. Vėliau stengėmės viską geriau užmaskuoti.“
Neveiksmingos bado akcijos
A.Ramanauskui vėliau net keletą kartų teko vykti į Maskvą. Jis turėjo pasirašyti naujas sutartis. O Vilniuje vyko bado akcijos: „Tačiau nelabai žmonės norėjo eiti badauti. Iš Telecentro darbuotojų tik 4–5 žmonės sutiko tą daryti. Tris etapus po savaitę badavau ir pats. Tačiau tokios priemonės nebuvo efektyvios. Tada nutarėme badauti Maskvoje. Raudonojoje aikštėje išdėstėme per įsiveržimą padarytas nuotraukas. Prisirišome grandinėmis su spynomis prie stulpų.“
Paaiškėjo, kad Rusijoje niekas nežinojo, kas dėjosi Lietuvoje: „Minios žmonių prieidavo ir klausinėdavo. Nustebino jų palanki reakcija Lietuvos atžvilgiu. Tik vienas kitas buvo nusiteikęs priešiškai. Jiems buvo įdomu iš pirmų lūpų viską išgirsti. Tačiau galiausiai mus suėmė. Bet su mumis badavo viena rusė. Ji turėjo tokią gerklę, kad žodžio būdavo neįmanoma įterpti. Jos kalbų neištvėręs generolas liepė išvaryti mus velniop. Dvi savaites taip Maskvoje praleidome.“
Įvairūs mitingai vyko ir Maskvoje. Vietos gyventojai taip pat priešinosi savo valdžiai. „Jau grįžęs į Vilnių dar kartą buvau deleguotas atlikti vieną užduotį. Norėjome pasinaudoti neramumais Maskvoje. Nutarėme pateikti ultimatumą televizijos bokštą saugojusiems kariškiams. Todėl nuvažiavau, pabeldžiau į duris. Sargybinis tik atitraukė užuolaidą. Parodžiau jam tarnybinį pažymėjimą ir pasakiau, kad esu televizijos bokšto viršininkas. Pridūriau, kad atėjau perimti televizijos bokšto kontrolės. Jis greitai nubėgo pas savo vadovus. O aš likau stovėti lauke. Atsakymo jokio negavau. Dar kartą pabeldžiau, o tas kareivis man špygą parodė“, – prisiminė A.Ramanauskas.
Tą pačią dieną prie televizijos bokšto pradėjo rinktis Lietuvos valdžios žmonės, kiti svarbūs asmenys. „Nuo 8 val. ryto iki 19 val. vakaro ten prastovėjome, kol jų tankai pradėjo trauktis. Iš karto televizijos bokšto vadovas paklausė, ar iki 21 val. vakaro sugebėtume išeiti į eterį? Dirbome išsijuosę ir spėjome viską padaryti laiku. Atnaujinus transliaciją buvo galima garsiai paskelbti: „Karas baigėsi!“
